Woven of Perpetual Interaction

grįžti į „Naujoji technokratija: kelios įžvalgos

Pavadinimas šiam straipsneliui yra išluptas iš vieno iš mano mėgstamesnių istorikų, Marko Bloko veikalo La Société féodale angliško vertimo: „visuomenė, kaip mintis, yra supinta iš nepaliaujamos sąveikos“1. Ji atskleidžia tam tikra prasme socialiniuose ir humanitariniuose moksluose įsigalėjusį požiūrį į visuomenės komplektaciją, if you will. Visuomenė nėra visai tiksliai Durkheimo superstruktūra ar Marxo bazė ir antstatas. Tai yra nuolatos kintantis ir veikiantis organizmas (kaip Webberis parodė, antstatas gali sėkmingai pakreipti bazės vystymąsi kita linkme. Tiesą sakant, darosi panašu, kad Webberis buvo dėl labai daug ko teisus). Labai sudėtingas, kitaip tariant. Nenuostabu, kad nėra nustojama ieškoti naujų būdų pažinti šį darinį, kurio dalimis mes esame.

James Fowler at Poptech, October 24, 2009. Sou...

Image via Wikipedia

Vienas (ir gana naujas) tų būdų – vadinamasis SNA (Social Network Analysis). Jis yra kritikuojamas dėl socialinių ryšių homogenizavimo analizės metu, su ta kritika reikia sutikti, nėra kur dėtis. Tačiau ji parodo kai kurias labai įdomias tendencijas. Pavyzdžiui, dvi taisyklės: six degrees of separation ir three degrees of influence. Pirmoji reiškia, kad mes su visais likusiais pasaulio žmonėmis esame susiję per vidutiniškai šešis lapsnius, šešis kontaktus. Kontakto pobūdis nesvarbu, tie šeši laipsniai gali būti, pavyzdžiui, tokie (visi nariai tolimesnį ir ankstesnį pažįsta asmeniškai ir palaiko ryšius): aš -(1)- mano universiteto bendramokslis -(2)- jo pradinės mokyklos klasiokas (emigravęs) -(3)- pastarojo bičiulis (emigrantas Londone) iš Jamaikos -(4)- jo buvusi mergina -(5)- jos sužadėtinio tėvo draugas iš Australijos -(6)- pastarojo žmona. Taip mes esame susiję su visais pasaulio žmonėmis. Antroji taisyklė teigia, kad jei mano universiteto bendramokslio pradinės mokyklos klasioko bičiulis iš Jamaikos priaugo svorio, mano tikimybė priaugti svorio taip pat padidėja. Ne taip, kaip mano universiteto bendramoksliui priaugus svorio. Tačiau to paties jamaikiečio buvusios merginos svorio pokyčiai man įtakos nebeturės jokios. Krūta? Aš manau, kad krūta2.

Kaip prieš kelis dešimtmečius rašė sociologas Philip Abrams, istorinė sociologija, užuot laikytina sociologijos šaka, yra tam tikra prasme sociologijos kamienas. Visos sociologijos problemos, kurias bandoma narplioti, yra iš esmės istorinės, jos reikalauja genetinio istorinio paaiškinimo kaip būtinos sudedamosios viso paaiškinimo dalies. Tad jos santykis su visuomenės istorija ilgainiui prives prie santuokos, nors neaišku, kokia forma. Pavainikių jis prirankiojo dar tada, vienu ryškesnių nurodydamas Fernandą Braudelį3. Išties, visuomenės pažinimas yra validi atskira mokslo šaka, kuri savųjų problemų iki galo neišsprendžia, nors ir yra pažengusi palyginti toli.

Šiuo nedideliu ekskursu tik parodau įvairenybes, galbūt nevisuomet mainstreamą, tik tam, kad pademonstruočiau problemos kompleksiškumą lyginant su tuo, ką pasakysiu toliau – visuomenės redukavimu iki valstybės. Tai, beje, gana giliai susiję su mano aptartu ir kelis kart minėtu ekonominės kairės įpročiu. Kad galėtum tėviškai rūpintis visų gerove, reikia žinoti, kas yra tavo vaikai. Kiek yra žmonių, už kuriuos esi atsakingas. Kam priklauso, o kam nepriklauso tavo rūpestis. Intelektualų galvoje kilusi socializmo idėja pati savaime yra tokio tėviško rūpesčio ir išdava, ir būtinybė. Todėl ir kalbama apie turtingą valstybę. Ne žmones. Valstybę. Gerai pamąstykite, ar jaučiate prarają tarp dviejų sąvokų. Kitaip tariant, kad tėvas, besirūpinantis savo vaikais, turėtų iš ko jiems duoti. Nejuokauju, ši retorika (kuri ir Jums, jei atkreipsite dėmesį, yra nenaujiena) atskleidžia daug daugiau, nei galėtų pamanyti patys ją vartojantieji. Idėja, kad vargšai vaikai ir vaikaičiai gali būti susiję ne vien su sūnumis paklydėliais emigracijoje, kad surašytų gyventojų skaičius realiai lemia valstybės pajėgumus, kad išties svarbu, į kokią skylę savo lytinius organus kaišioja tavo šeimos nariai… Galėčiau vardyti ir vardyti. Tačiau nebūtina. Nes viena, jei neužtenka, kita kone atsitiktinai knygyno lentynoje pakelta bendresnė sociologinė studija parodys, kad nėra jokio realaus pagrindo manyti, kad valstybė yra susijusi su kuo nors daugiau, nei valstybės aparatu. Mokesčių mokėtojai nėra vieninteliai, nešantys naudą tėtuko kišenei, sociumas yra daug margesnis, nei yra užrašyta teisės aktuose, o kai sienos atviros kaip šiandien, galima pasimesti visoje socialinėje raizgalynėje.

http://www.cafebabel.co.uk/ Hm... Ko nacionalinio mes dar neturime?

Žodžiu, nėra jokio realaus nekintančio ryšio tarp valstybės aparato ir visuomenės (nepainioti su piliečiais). Visuomenė yra pernelyg kompleksiška tokiam dalykui, kaip valdininkų protas. Bet pala, aš ne apie valdininkus. Aš apie naujuosius technokratus, tiesa? Ši akivaizdžiai klaidinga samprata, kad valstybė yra ir jos gyventojai, kad tai sudaro kažkokią darnią ar mažiau darnią daugiau ar mažiau uždarą visumą, suteikia prielaidas naujiesiems verslo technokratams plėtoti savas idėjas ir atgaliniu būdu taikyti jas visai jų pačių galvose susikurtai valstybei. Tai patogi pozicija, tam tikra prasme galime tai vadinti tam tikru abstrahavimusi nuo visuomenės sandaros plonybių. Tokiu būdu tame nelieka nieko iš esmės blogo, tačiau projektuojami to abstrahuoto objekto kontrolės modeliai nėra traktuojami kaip abstrahuoto objekto kontrolės modeliai. Panašu, kad tai labiau suprantama kaip Dievo žodis ir gyvenimo Filosofija. Žinau, logika mums sako, kad klaidingos prielaidos nebūtinai veda prie klaidingų išvadų. Tačiau logika man sako, kad iš kairuoliškos valstybės sampratos kyla ir kita idėja. Tik manydami, kad valstybė yra uždara, konkreti, baigtinė sistema, bendro socialinio audinio skiautė, galime leisti sau nuklysti į tokias proto lankas, kuriose šiai uždarai valstybei valdyti gali būti tikslingai pasitelkiami tokie griežtai kontroliuojamų baigtinių socialinių sistemų ekspertai kaip, pavyzdžiui, įvaizdžio kūrėjai ar verslo vadybininkai.

Kaip ir būtų viskas gerai, skamba baisiai progresyviai, tačiau, kaip jau turbūt supratote, suku link to, kad tai tėra naujoji technokratijos idėja, apie kurią vėluojantis progresas telkia vėluojančio progreso šalininkus. Jei pažiūrėsite atidžiau, kiekvienas kiekvienos valstybės šūkis yra popierinis tigras ir pliušinė nesamonė, o įvaizdis sukuriamas apie jį atsitiktinai ir tik konkrečių veiksmų pasekoje. Šveicarams nereikia klipuko, teigiančio, kad jų laikrodžiai yra puikūs. Ne „Switzerland“, bet „made in Switzerland“ (ar net „Swiss made“) nurodo kokybę ir proteguoja valstybę. Ne „Fender American Dream“, bet „U.S. made Fender“ (ar net „Fender made in Japan“) yra auksinė žodžių kombinacija, dažnu atveju papasakojanti tomus apie instrumento kokybę. Tik pasakydamas, kad Lietuva yra drąsi šalis ir pasikviesdamas Ryanair bei Wizzair į oro uostą, nė per nago juodymą nepadėsi niekam, jei neturėsi realiai ką pasiūlyti (apie tai, ką mes galime pasiūlyti pasauliui, beje, yra prisvaigta dar daugiau, nei apie valstybės galimybes tam padėti). Valstybės patrauklumas yra kompleksinės sistemos dalis, kurios elementai turi keistis kone visiškai lygiagrečiai, o ką gali padaryti valdžia – tai netrukdyti jai keistis ir tobulėti. Galbūt – padėti vienu ar kitu atveju. Tačiau tų atvejų yra labai mažai ir į jų tarpą tikrai nepatenka gražaus klipuko susukimas. Nesupraskite klaidingai, tai yra a must, bet iš to daryti nacionalinį bumą yra mažiau nei kvaila. Tas pats atsiskleidžia, kuomet privatininkai, perplautomis smegenimis persipildę pannacionalistinių romantiškų puskvailių idėjų apie Lietuvos valstybės reikšmę ir naudą, ima vadinti savo produktus Lietuvos vardu. Turiu omenyje, žinoma, kvepalus, taip džiugiai kadaise sutiktus Andriaus Užkalnio. Gerai, kad tai daro privatininkai, nes nuo to kyla kokybė. Nachuj pagonių laužai, Lietuvos vardas ir visas kitas nacionalinis patosas? Kam reikalingas nacionalinis kvapas? Šitai man nelabai suprantama. Nekalbėsiu apie pagonybės lietuviškumo sapną apskritai, nes apie tai dar du tokie rašiniai išeitų.

Lithuania-1

Image by didkovskya via Flickr

Tad štai, progresas, kurį bando prastumti valstybiniu lygmeniu, tėra naujųjų technokratų drėgni sapnai. Technokratai  niekur nedingo, jie dabar tik progresyvūs kitaip. Jų visa kasta yra nukalta iš kreivai suprastų intelektualinių powerhouse’ų idėjų, kurios ne tik nepasiteisina, bet ir kliudo. Antra, ši kasta, prieš tai valstybę ir joje gyvenančius žmones turėjusi uždaroje sistemoje ir vedusi juos visus į šviesų rytojų, nesugeba atsikratyti vizijos, kad jie viską kontroliuoja. Todėl mėgina visais įmanomais būdais sugalvoti naujų būdų, kaip visus padaryti laimingais. Kas savaime yra bergždžias darbas. Naujasis progresas – verslo progresas. Ant tų pačių kreivų pamatų pastatyta nauja protinė lūšna, kurios pagrindinė paskirtis – saugoti daug popierių, kuriuos reikia apsvarstyti ir patvirtinti. Verslo idėjos, verslo filosofija gali padėti tik verslui ir tik tam konkrečiam verslui, o dažnai – tik tai vienai konkrečiai įmonei ar bendrovei. Nes visuomenė niekada nepasiduos uždaram sociumui sukurtoms taisyklėms. Čia įvairūs mąstytojai, menantys globalias socialines problemas verslo ideol… filosofija, turėtų susimąstyti, ar nevertėtų prikąsti liežuvio šiais klausimais. Nėra nieko blogiau, kaip nacionalinis patosas valstybinėje aferoje. Nustokite pretenduoti atstovaujantys visus valstybės piliečius ar lietuvių tautą, negalvokite jiems šūkių, simbolių, kvapų ir patiekalų, nustokite dejuoti, kad valstybei blogai, jei gyventojai išvažiuoja. Nėra tos valstybės ir visuomenės samplaikos, kurią jūs įsivaizduojate. Tai senas geras reliktas iš senų blogų laikų. Pats laikas atiduoti jį į antikvariatą.


1 „Society, like a mind, is woven of perpetual interaction.“ [Marc Bloch. Feudal Society: The Growth of Ties of Dependence. T.1. London – New York, 2004, p. 59.]

2 Nicholas Christakis, James H. Fowler. Connected: The Surprising Power of Our Social Networks and How They Shape Our Lives. New York: Little, Brown and Company, 2009.

3 Philip Abrams. Historical Sociology. Itacha, N.Y.: Cornell University Press, 1983.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s