Vienui vieni?..

Turinys

[1] Istorija iki istorijos
[2] Draugai ir priešai
[3] Political friend finder
grįžti į „Apie mūsų Prezidentę

Viršun

[1] Istorija iki istorijos.

Nelabai mėgstu politikuoti. Tačiau savaitgalį uždarame ratelyje buvo išsakyta keletas įdomių minčių apie dabartinę geopolitinę Lietuvos padėtį, tad, pagalvojau, pasidalinsiu. Pagrindinis personažas šio pasažo bus mūsų neįtikėtinai populiari Prezidentė. Keletą kartų apie ją jau atsiliepiau kaip “mūsų ADS kamuojamą Prezidentę”. Manau, esu skolingas skaitytojams paaiškinimą, kodėl ją taip vadinu.

Žinia, kad istoriškai taip susiklostė, kad Lietuva buvo ir tebėra sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Zenonas Norkus kaltę dėl to tam tikra prasme suvertė Lietuvos Didžiąjam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui (Z. Norkus, 2009, p. 378). Vieno mano kolegos teigimu, tai paverčia Edvardo Gudavičiaus kritiką Žygimanto Augusto atžvilgiu (E. Gudavičius, 1999, p. 617) “gėlytėmis”. Nesigilinkime į šiuos argumentus, mat šio straipsnelio kontekste tai būtų gana triviali antiekonomija simbolių skaičiaus atžvilgiu. Turbūt niekas nesiginčys, kad Rusija apytikriai nuo XVI a. tapo ta jėga, su kuria skaitytis turime ir šiandien. Ką reiškia “skaitytis”?

Dusinančio broliško meškutės glėbio esame atsikandę, šimto penkiasdešimties metų laikmetis įrėžė neišdildomą žymę lietuvio savimonėje. Nepanašu, kad požiūris į Северо-Западный край būtų ryškiai pasikeitęs po to, kai iš to glėbio išsiplėšėme, sužalodami pačią meškutę. Dabar ji, pagijo ir pakeitė branduolinę grėsmę dujine grėsme – tačiau retorika ir siekis priversti pompastiškai pripažinti paskutiniojo dusinančio glėbio penkiasdešimtmečio pasiekimus kaip bendrus ir pozityvius išliko. Tačiau nuo išsiplėšimo susiradome draugų, kurie susibūrė prieš daugiau nei penkiasdešimtmetį gintis nuo meškutės. Ir kitų – kurie suinteresuoti bendra valiuta, prekyba, laisvu darbo jėgos judėjimu. Dažnai mūsiškiai meta teiginius, kad tie draugai išties mums nepadės, o tik apsimeta, kad padės – o štai, kaip šlapiu skuduru per veidą, išviešėja konkretūs ginybos planai.


Viršun

[2] Draugai ir priešai.

Kiekvienam aišku, kad tiesioginė invazija nėra opcija. Mėginimai reokupuoti Šiaurės-Vakarų kraštą turėtų vykti suirutės akivaizdoje. Tuomet, žinoma, planai gali nesuveikti ar žlugti. Iki tokios suirutės, nėra nė vienos priežasties, kodėl tie planai neturėtų suveikti. Klausimas lieka atviras spekuliacijoms, tad toliau nemėginsiu plėstis. Tais planais liko nepatenkinta dar viena istoriškai įdomi regiono veikėja, su Lietuva buvusi susieta ilgalaikiais dinastiniais, valstybiniais, kultūriniais saitais, kurie trūko nacionalinių valstybių kūrimosi akivaizdoje. Su ja santykiai buvo šilti, kol… nebebuvo. Dabar su jais – vienos bėdos ir nepanašu, kad jos greitu metu lengvai spręstųsi. Juoba po sostinės savivaldos organų partinės sudėties pokyčių. Kita buvusi LDK dalis – Ukraina – po labai viltingų judėjimų, nuslydo atgal į meškutės įtakos zoną. Tačiau visa tai nebuvo labai svarbu – mūsų sostinės Rotušės aikštėje buvo ištarta žymioji frazė: “anyone who would choose Lithuania as an enemy has also made an enemy of the United States of America“.

Galime diskutuoti dėl frazės nuoširdumo. Tačiau įvykis istorinis, kol kas beprecedentis. Šiek tiek įkvėpęs pasitikėjimo provakarietiška Lietuvos užsienio politika, regis, kūrusią galimybes vykdyti savą politiką be didesnio išorinio įsikišimo – bent jau be tiesioginės grėsmės valstybingumui. Pasaulis regėjosi ramesnis, ekonomika kilo, visi gyvenome šiek tiek pakiliau – net saulė, rodėsi, švietė ir šildė dažniau ir stipriau. O gal tai tebuvo globalinio atšilimo rezultatas.

Kas nutiko, kad dabar, pagalvojus apie Lietuvos tarptautinę padėtį, apima nerimas ir baimė? Daugybė dalykų pasikeitė. Ekonomikos burbulas sprogo. Rusija žengė kiek švelnesniu keliu išsirinkdama Medvedevą, nors Ukrainai nuo to geriau nepasidarė. Po Lenkijos tragedijos – Komorowskis, Tuskas ir beprotis užsienio reikalų ministras, pakėlęs abėcėlės klausimą iki tarpvalstybinių santykių krizės mastų. “Yes, we can!” – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Janukovičius Ukrainoje. Ir Dalia “Tap-dancing” Grybauskaitė mūsų krašte. Regis, viskas subyrėjo kone pernakt. Pripažinsiu, kad Lenkijos apsimainymo niekas negalėjo nė prognozuoti, nei išvengti. Real politik įsigalėjimas Lenkijoje bei JAV reiškė sunkius laikus mažiesiems geopolitikos “Risk” žaidėjams.

Tačiau iš pradžių niekas nebuvo iki galo prarasta. Barrackas Obama pakvietė Dalią Grybauskaitę simboliniam susitikimui, o ši išvyko (jei teisingai pamenu) susitikti su ūsuotuoju bepročiu iš Minsko. Tuo metu man ir pasirodė, kad mūsų Prezidentė išsikraustė iš proto. Dėkojau viskam ir visiems, kam tik sugalvojau, kad ji neišvyko į Maskvą Pergalės dienos paradui. Tačiau tuomet kilo kita mintis – kurią užsienio politikos kryptį mes renkamės? Minėjau, kad daugybė dalykų pasikeitė. Dalis jų liko tokie patys. Su Latvija ir Estija ir toliau palaikome ambivalentiškus santykius, glaudžiu bendradarbiavimu jų nepavadinsi. Su Gruzija, viena iš sudėtingoje situacijoje atsidūrusių provakarietiškų valstybėlių, santykiai nutrūko. Antirusiškai nusiteikusiųjų telkimas apie lietuvišką trispalvę, kažkada atrodęs kaip vienas iš užsienio politikos projektų, žlugo ar buvo numarintas. Vienintelis draugas, kurį turime – Aleksandras Lukašenka. Ar tai tas draugas, kuriuo pasitikėtumėte, jei prireiktų vidury nakties staigiai nuvežti Jūsų augintinį į veterinarijos kliniką?

grįžti į „Popietės papolitikavimas

Viršun

[3] Adult Political friend finder.

Taip, panašu, jog likome vienui vieni. Iš teksto panašu, kad j’accuse Dalią Grybauskaitę. Taip pat panašu, kad dėl tokio teksto žurnalas “Valstybė” galėtų pasiusti kaip ir dėl “metų išsišokėlės” titulo, pagrindinei šio straipsnio veikėjai skirto žurnale “The Economist” (Valstybė, 2011 nr. 1, p. 17). Greitai perbėkime tai, kas pasakyta: nebesame ištikimi JAV sąjungininkai, nors dabartinio jų prezidento dėka buvo užbaigti Baltijos šalių strateginės gynybos planai. Baltijos šalys, su kuriomis susikabinę rankomis kovojome dėl nepriklausomybės, netapo artimomis partnerėmis. Gruziją metėme per bortą, kaip ir vienintelį stambų Lietuvos inicijuotą užsienio politikos projektą per pastarąjį dešimtmetį. Ukraina buvo pavogta Rusijos labui. Lenkai pasiuto ir biesą ten su jais dabar ir besuprasi. Likome vienui vieni su Aleksandru Lukašenka, kurio atominės jėgainės statybą parėmė JAV.

Tačiau prezidentės reitingai blizga. Prezidento rinkimuose dalyvauja gerokai daugiau žmonių, nei Seimo rinkimuose. Tuo naudodamasi Dalia nusprendė, kad ji turi teisę ir galią keisti visus valstybės pareigūnus, netgi Premjerą (DELFI, 2011 03 15). Kas yra puiku: tai rodo, kad demokratija veikia. Piliečių parama reiškia politinę galią. Tačiau kažkuriuo metu bent jau man pasirodė, kad Prezidentė tapo Kaligula ir krykštaudama sako: “Ak, kad visa Lietuvos valdžia turėtų vieną galvą, kurią galėčiau nukirsti”. Tai šiek tiek suneramino, nes akivaizdu, kad toji rūpinasi nevisai savo daržu. Tačiau – juk ji neša kovos prieš oligarchus fakelą! (Valstybė, 2011 nr. 2, p. 11) Panašu, kad tai tik dar vienas nevykęs mėginimas populistiškai kilstelėti savo reitingus. Nes vienintelis žmogus išties kovojantis su oligarchais – mūsų energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Matome ir tai, kad jo pastangos, ko gero, vaisingos. Kaip pirštu į širšių lizdą.

Gerai, ką tuomet mums daryti? Negi realpolitik arenoje nėra vietos mažiesiems žaidėjams? Negi geopolitika diktuos mus, o ne mes geopolitiką? Jau išsiaiškinome, kad suirutės atveju mūsų sutartys gali (teoriškai) tapti nebeveiksnios. Mums reikia turėti tam tikrą grantą, kuris užtikrintų kitų NATO valstybių suinteresuotumą politine ir karine ramybe Lietuvoje. Paprasta? Turbūt. Švedijos finansų sektoriaus investicija Baltijos šalyse yra svarbi pačiai Švedijos bankų sistemai, tai pasimatė kuo aiškiausiai ekonominės krizės metu. Mažiausiai ko valstybė nori teorinės suirutės metu, tai, kad jos bankų sistema patikrtų sunkumų. Tačiau bėda su Švedija yra jos ilga ilga neutraliteto istorija. Nepaisant to, vienas pliusas. Turime ir Barclay’s Capital bei Western Union, kurios potencialiai gali konkuruoti su Skandinavijos bankais. Tiesa, teturi jos kol kas tik skambučių centrus. Jei jos įstegtų čia savo bankus – būtų visai kita kalba. IBM, kompanija, gyvenanti iš JAV vyriausybės užsakymų – ar man reikia pasikartoti? Štai jums receptas. Geresnis už Oliverio.

Kad ir kaip bebūtų gaila, skatinimas domėtis Lietuvos rinka yra tam tikra prasme užsienio politikos – tos oficialiosios, kuomet “tėra” spaudžiamos rankos – dalis. Andrius Kubilius – šaunuolis, čia darbą, regis, atlieka puikiai. Tačiau ar tai jo darbas?.. Dalia “Tap dancing” Grybauskaitė gali savo kojytes piktai stuksenti į grindis ilgai ir nuobodžiai. Aš tik noriu, kad ji atliktų savo tiesiogines pareigas bent kelioliką kartų geriau, tuomet galės kištis į vidaus politiką ir aš nė necyptelėsiu.

Literatūra:

Zenonas Norkus, Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. Vilnius: Aidai, 2009.

Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 metų. T. 1. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

“The Economist” spjaudo, Lietuvos “tuštukai” gaudo. Iš: Valstybė, 2011 nr. 1, p. 17.

D. Grybauskaitė: iki kitų rinkimų premjero keisti nenorėčiau. DELFI, 2011 03 15. [nuoroda]

Aušra Radzevičiūtė, Oligarchų ateitis – prezidentės rankose. Iš: Valstybė, 2011 nr. 2, p.11.

10 thoughts on “Vienui vieni?..”

  1. Mano trumpas atsakymas – Daukanto aikštė pasiklydo realpolitike. Rezultatų gerų nėra ir nebus.

  2. HM said:

    Be užsienio investicijų yra dar vienas svarbus vidinis stabilumo garantas – normali mokesčių sistema. Kitas dalykas, ne visi nori, kad pas mus būtų stabilu (prisimenu, kad prie vilniaus kinai buvo siūlę statyti autobusų gamyklą, bet tai buvo dar iki pirmosios Zuoko kadencijos, o visa tai baigėsi to, kad šie planai nugulė giliai stalčiuose, nes kažkam atkatas neatiteko).
    Lenkų pasikeitimą numatyti buvo gana paprasta, tik ilgą laiką viskas buvo gražiai maskuojama. Pasikeitimas prasidėjo maždaug prieš keturiolika metų, kai tuometiniai valdantieji pasirašė nesamoningą dvišalę sutartį dėl tautinių mažumų. Toje sutartyje jau neakivaizdžiai buvo reiškiamos dabar garsiai skambančios mintys.

  3. Na, mano galva, mokesčių sistema tėra įrankis, kurį galima panaudoti įvairiai. Viena sritis – pritraukti užsienio investicijas, kas tėra saugią ir stabilią ekonominę terpę užtikrinančių veiksnių komplekso dalis. Aš taip įsivaizduočiau, kad progresiniai mokesčiai turėtų būti derinami su įsikuriančiam verslui taikomomis laikinomis mokesčių lengvatomis. Beje, progresinių mokesčių sistemos rengimo iniciavimas būtų vienas iš būdų parodyti, kaip Prezidentė kovoja su oligarchais. Tačiau labai abejoju, ar stabili mokesčių sistema padėtų karinės ar politinės intervencijos atveju.
    O jei jau kažkas galėjo prognozuoti tokį radikalų politikos pasikeitimą, kuris tapo įmanomas tik po didžiosios Lenkijos tragedijos, tuomet aš esu aklas kaip kurmis ir man nedera nė mėginti prasitarti šia tema. Nes ta lėktuvo katastrofa, manau, buvo netikėta visiems susijusiems. Sutarčių, kuriose “netiesiogiai” kažkas skamba, interpretacijos paprastai priklauso nuo bendrų užsienio politikos gairių.

  4. HM said:

    Lėktu katastrofos numatyti neįmanoma, bet turiu priminti, kad gerus santykius palaikė tik buvęs Lenkijos prezidentas. O Tuskas jau ir tada priekaištų daug turėjo, be to ir užsienio reikalų ministras buvo tas pats. Tiesiog ne taip akivaizdžiai viskas matėsi. Pastebėk, kad Tuskas visada šnekėjo prieš, ti tiek, kad buvo geras Lenkijos prezidentas ir sušvelnindavo įtampą, kuri po jo mirties dar akivaizdžiau pasimatė. Ir dar toks pastebėjimas – Tusko partija niekada neslėpė polinkio į ultranacionalizmą.

  5. Na, negaliu nesutikti. Tačiau Kaczynskis rinkimus pralaimėjo nežymiai, tad ir po katastrofos buvo galima tikėtis senosios užsienio politikos, koreguotos turbūt, bet ne taip žymiai, tąsos. Komorowskio išrinkimas, turbūt, nulėmė tokį posūkį, mat Tuskas įgijo pagrindinį užsienio politikos įrankį, šokantį pagal jo dūdelę.

  6. HM said:

    Čia dar reiktų atsižvelgti ir į Tomaševskio veiklą. Jis visur ir dėl visko skundžiasi Lenkijai ir europarlamentui (va preiš pat rinkimus padavė skundą į ES dėl to, kad lietuviai specealiai supirkinėja žemes apie Sudervę, net ir už didžiausią kainą ir taip dirbtinai didina lietuvių skaičių lenkiškose žemėse). O man parodykit valstybę, kuri negintų savo emigrantų, kai šniūrais eina ir verkšleną, kaip čia visus skriaudžia.

  7. Nemanau, kad Tomaševskis yra “šniūrai”, bei, kad į jį Europarlamente kreipia daug dėmesio. Manau, ten lygiai taip pat supranta, kad jis yra radikalas, bei jį kaip radikalą ir traktuoja. O Lenkijos politikai, manau, jį naudoja kaip atmazkę. Jie ir patys puikiai supranta, kad, kaip E. Lucas pasakė, nėra pasaulyje geresnės valstybės būti lenkų tautine mažuma, kaip Lietuvoje. Tačiau distancija nuo Lietuvos leidžia palaikyti geresnius santykius su Rusija.

  8. HM said:

    Ir dar toks pastebėjimas. Progresiniai mokesčiai nepadėtų kovoti su oligarchais, tai tiesiog būtų sulyginimas pagal uždirbamas pajamas. O oligarchai daugiausiai uždirba už išpūstą kainą (kur tai matyta, kad kainą pusiau sumažina, o jiems vis tiek pelnas eina). Oligarchus sutvarkytų tik viršpelnio mokestis (jeigu pelnas viršija penkis procentus reikia sumokėti 60, o gal ir daugiau mokesčių). Bet šito mokesčio neįves nė viena valdžia, nes tai kirstų per kepurę didiesiems rinkimų rėmėjams.

  9. Vėlgi, negaliu nesutikti su pataisymu. Tarkime, kovą su oligarchais rodytų mokesčių sistemos koregavimo iniciavimas. Galime nusiteikti pesimistiškai, tačiau žmogus, padaręs taip, manau, susilauks daugiau politinių dividendų, nei kitai kampanijai užteks. Tad – aš lieku naiviu optimistu ir laukiu politiko ant balto žirgo.🙂

  10. Jo problemėlė opi, Lenkija neaišku ką nūdienom galvoja, kažkoks pamišimas dėl tos abecėlės, o juk priekaištai iš piršto laužti, tuo tarpu taip palikti Gruziją nuošalį, tai nedovanotina, juk partneriai geopolitikoje nesimėto, o kur dar Dalios idiotiškas žestas, juk ten buvo ne tik susitikimas su “Yes we can”, bet viso rytų ir vidurio Europos šalių bendras susitikimas… Tomaševski išvis reikia paduoti į teismą už šmeižtą, nes painioja faktus ir kiršina lietuvius su lenkais… Ir žinoma, gaila , kad nėra tokie stiprūs ir geri santykiai su Baltijos šalių valstybėmis(Latvija,Estija,Suomija,Norvegija,Danija, Islandija…) gaila, kad politikai žiūri truputėlį trumparegiškai.

    Dėl Sekmoko tai sutinku 100% Rusija ir Gazpromas, kas yra taspats, itin pasišiaušė, o dėl Kubiliaus tai tikrai ne, nors iniciatyva ir gera, bet kad priptrauktų tas investicijas į tas pačias firmas kokios sumos investuotos ir kada tai atsipirks…Šitame gyvenime? Kubilius išvis nesigaudo, palaiko mažumų švietimui skiriamas lėšas – TJA – 1,5mln(net jei ir yra tam poreikis, na dėl rasizmo ir pan. tai ar čia tinkamas metas tokiais neaktualiais reiškiniai užsiiminėti, kai ~300tūkst. bedarbių)… Pareiškimai, kad futbolo stadiono nebus, kol neatvažiuos elitiniai Europos klubai(įdomu jei paaiškėtų, kad atvažiuoja ką tada darytumėm) ir jam neužtenka pasaulio čempionų vizito, kurių dauguma ir žaidžia tuose elitiniuose klubuose. Ką jau kalbėti, jei taip nurašo “NACIONALIO”(suprask prioritetinio) stadiono statybas. Jau kas jau kas, bet Kubilius tai tikrai tik pajuokos vertas…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s