Skaudžiai mėlyna spalva

grįžti į „Just 'cause You got the Power...

Kūrybos procesas užtruko dėl kelių priežasčių: pirma, galvojau, kaip savo rašliavą pritempti iki to, kas rašoma  bloge (na, kad būtų daugiau mažiau į temą – gi nerašysiu, kaip užpildyti kasos pajamų orderį), antra, nežinojau, kaip trumpai tai pateikti (dabar labai gailiuosi, kad kažkada nerašiau dienoraščio – būtų neplona knygutė gavusis), trečia ir pati svarbiausia priežastis – aš nemoku rašyti. Pasirodo, kad pirma priežastis buvo panaikinta lengviausiai: blogo paantraštė išsprendė problemą – „Kvailybės ribų beieškant“… Antras dalykas – žr. kitą pastraipą. Trečias dalykas – daugiau rašyti aš ir neketinu…

Einam prie reikalo, nes mano brangusis yra tironas ir nustatė limitą – du wordo puslapiai. Visi asmenvardžiai, vietovardžiai ir kiti su onomastika nors kiek susiję raidžių junginiai yra išgalvoti, bet kas nedurnas, tas supras… Veiksmas vyksta PC „Nekropolis“, vienoje ypatingoje ypatingai prastos kokybės skudurais už ypatingai aukštas kainas prekiaujančioje prekybos vietoje, savo išore labiau primenančia prastą second-handą, o ne firminiais drabužiais prekiaujančią parduotuvę. Pavadinkime ją IĮ „Bébé“. Jai vadovauja tikra mitinė būtybė – dar iš graikų laikų gerai pažįstama harpija. Kad per daug neišsiskirtų iš minios, ji atsisakė savo paukštiškosios dalies ir įgavo žmogaus pavidalą. Kad liktų undisguised, jai dar buvo suteiktas vardas ir pavardė – Irena Briedienė. Bet tik tiek. Visa kita liko kaip polių klestėjimo laikais.

Mūsų Irūčkai, kaip mes mėgdavome meiliai ją vadinti, labai patikdavo iš „centriuko“ (to filialo, iš kurio neva tai vykdavo kitų filialų „koordinavimas“, t. y. nuolatinis skambinimas telefonu ir klausinėjimas, kokia dienos apyvarta bei rėkimas, kad mes, t. y. neribotam laikui pardavusias jai savo sielą „vištos, debilės, beždžionės, bobos, čiučiundros ir pan.“ nieko neveikiam, naršom po internetą – kurio, beje, pas mus ilgą laiką net nebuvo, bet argi tai svarbu?.. – tik stovim ir nosis krapštom ir, matyt, dėl to esame tokios baisios, kokios esam) atvykti į mūsų vergovietę, išlįsti netikėtai kaip koks džinas iš butelio, žengti pro stiklines mūsų filialo duris, nukabinėtas pseudoakcijų lipdukais, ir išpildyti tris savo norus.

Pirmiausia – parodyti, kaip ji puikiai moka bendrauti su klientais ir kaip gali net žuviai dviratį parduoti. Man asmeniškai labiausiai patikdavo žiūrėti, kaip žmonės nuo jos bėgdavo, meluodami, kad eina grynųjų iš bankomato nusiimti, nors „Bébé“ kuo puikiausiai buvo galima atsiskaityti banko kortele… Pamenu, kartą moteriškė atėjo savo dukrai pirkti džinsų. Juodų, mat mergaitė pasirodė esanti „terlė“. Kaip tyčia, jos dydžio (nuo to laiko, kai išėjau iš to darbo pamiršau visus dydžius, amžius ir kitus parametrus, reikalingus norint nupirkti vaikui drabužį, ir nuo to jaučiuosi tik praturtėjusi) nebuvo, bet buvo tokių kitos spalvos – mėlynų. Tik kažkur „giliau“ – man reikėjo paieškoti jų tarp daugybės šešių sezonų senumo džinsų, kurie visi šiaip jau buvo mėlyni ir kone vienodi, bet man buvo liepta rasti tuos skaudžiai mėlynos spalvos… Nežinau, gal tik man vienai neaišku, kas čia do spalva… Nesuprasdama, ko manęs prašo, pradėjau ilgą kuitimosi po skurlių krūvą procesą. O mūsų Irūčka rado juos vos pažvelgus į tą krūvą, kuri, ko gero, jos pačios buvo suversta dar tais laikais, kai pasaulyje viešpatavo chaosas. Moteriškė, pamačiusi tuos skaudžiai mėlynus keturių metų senumo džinsus, išlėkė iš mūsų drabužyno taip greitai lyg šeši žąsinai jai į užpakalį būtų įžnybę, o dėl visko kalta likau aš: drėbtelėjusi juos į mane (jie (ne)tyčia pataikė man į veidą), apšaukė, kad per mane buvo prarasta klientė, nes aš nežinau, kas kur sudėta ir per ilgai kuičiuosi ieškodama daiktų. Kas teisybė, tas ne melas – kuičiausi tikrai ilgai…

Antra jos aistra buvo kritika. Kritikuoti ji tikrai mėgo. Ypač prekių išdėstymą  salėje ir vitrinos manekenų aprangą. Tai ji laikė parduotuvės veidu, todėl, anot jos, per mažai skyrėme dėmesio šiam svarbiam savo darbo aspektui. Kelnės nedera su maikute, maikutė su kepure, kepurė su pėdkelnėmis, pėdkelnės su batais, batai su šalia ant pakabos pakabintomis striukėmis ir t. t. Berniukas aprengtas per ryškiai, mergaitė – per blankiai. Arba atvirkščiai. Kodėl tie drabužiai sukabinti, o anie sulankstyti. Arba atvirkščiai. Taip, reikia sutikti – pastarasis aspektas tikrai svarbus. Su tuo niekas lyg ir nesiginčydavo. Ir mums būtų buvę labai gėda, jei mes kaip nors idiotiškai būtume išdėlioję prekes, jei… Jei tik ji pati per paskutinę savo vizitaciją nebūtų liepusi jų taip sudėti…

http://members.ozemail.com.au/ ~imcfadyen/television/lgibson.htm

Ir galiausiai trečio jos noro pildymas – vergų žeminimas ir psichologinis teroras. Kad tokios vištos su kažkokiais niekam nereikalingais, nenaudingais, praktiškai nepritaikomais  geografijos, istorijos ar filologijos diplomais, jei ne ji ir ne jos kuriamos darbo vietos, tai nebent gatves dar šluoti galėtume, bet ir tai… Jei turime tokio darbo patirties… Tiesa, mergaitė studijuojanti ekonomiką, to nepatyrė. Gal dėl to, kad studijavo ekonomiką, kurią ir pati Irūčka baigusi, gal dėl to, kad ekonomika – mokslas, o ne „kas ką kada kur pasakė“, o gal dėl to, kad ji „baisiai dažėsi ir atrodė kaip laisvo elgesio“ – vienžo, kliuvo ir jai. (Beje, ta mergaitė atrodė normaliai, bet  prikibti prie kažko tai reikėjo.)

Turėjo Irūčka dar ir savo dešiniąja ranką – tikrą kalę intrigantę (kas dar pamena – Matron Dorothy Conniving-Bitch iš Let the Blood Run Free), kuri labai mėgo skleisti visokias sąmokslo teorijas, bet čia jau kita istorija. Vienas svarbus dalykas – veiksmas vyko 2008–2009 m., kai pas mus downturnas, „jau ne tik krovė pumpurėlius, bet ir žiedus skleidė“, kaip sakydavo pati Irūčka. Tai gali daug ką paaiškinti…

Ką aš norėjau šiuo pasakojimu pasakyti? Nieko. Gal tik šiek tiek parodyti, kaip elgiamasi su jaunais žmonėmis darbo rinkoje. Bet nepaisant visko, giliai giliai širdies gilumoje, dar tikiuosi, kad viskas bus gerai. Matyt, dėl to, kad nei BA, nei MA studijų programose nebuvo nė vieno dalyko, skirto smegenų srities, atsakingos už naivumą, praplovimui. Reiks ką nors apie mokslinį komunizmą paskaitinėti… Arba labiau įsigilinti į Hauso filosofiją…

2 thoughts on “Skaudžiai mėlyna spalva”

  1. “Bet nepaisant visko, giliai giliai širdies gilumoje, dar tikiuosi, kad viskas bus gerai.”
    Ir kaip?
    Ar viskas buvo gerai?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s