Simpltonai, arba – paprastučiai

Turinys

[1] Simpltono genetika
[2] Darbas, krizė ir vartojimas
[3] to be continued…
grįžti į „Visuomenės kritika, galų gale

Viršun

[1] Simpltono genetika

Pirmasis mano susidūrimas su Homo sapiens sapiens simplus vulgaris įvyko seniai seniai, viename jazz muzikos koncerte, jei neklystu, tuometinėje „Ledo arenoje“. Net metų tiksliai nepamenu. Jei į F. Kirkorovo plakatą, dydžio sulig trečdaliu visos arenos, skelbiantį apie artėjantį koncertą, galėjau nekreipti dėmesio, pokalbiai, kurių buvau priverstas klausytis (kaip tikras snobas į koncertą ėjau vienas), prasprūsti pro ausis nesugebėjo. Pokalbiai eilėje prie įėjimo į Chic Corea ar Kenny Gareto koncertą (kaip minėjau, atmintis čia šlubuoja) nustebino. Žmonės rimtai kalbėjosi, kaip čia įsigyjus bilietą į Filipo koncertą, nes „taip faina juk būtų nueiti“.

Tuomet pasirodė keista, tačiau mintis apie tai užmečiau. Nežinojau, kad tai buvo kluptelėjimas už neįtikėtinai gajaus socialinio fenomeno, kuris kėsinosi pralaužti visas runkeliškumo užtvankas ir išsilieti potvyniu Lietuvos miestuose. Žinau, galbūt nelabai gražiai skamba, kad šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje šis fenomenas įvardijamas angliška kalke „simpltonas“. Tačiau nesiimsiu ieškoti tinkamo atitikmens terminui lietuvių kalboje (nors „paprastučiai“ atrodo tinkamas), veikiau imsiuosi supažindinti savo skaitytojus su šia rūšimi žmonių.

Tad kas yra simpltonas? Pradėkime nuo genetinio paaiškinimo, kuris bus ryškiai socioekonominis. Išsiaiškinus tai, manau, geriausiai jo savybės atsiskleis lyginant. O lyginsiu su tuo, tarp ko jis atsiduria. O atsiduria jis tarp jau minėto runkelio, garden variety smulkaus hedonisto bei snobo. Nekalbu apie kokybinę šių trijų skirtį, kalbu apie įtakas ir aspiracijas.

Kaip žinome, ekonominis augimas neprigulmybę atkūrusioje Lietuvoje nevisai sutapo su visuomenės lūkesčiais. Užtrukome, kol pasiekėme vidutiniškai padorų pragyvenimo lygį. Galimas daiktas, užtrukome visą dešimtmetį. Per jį pamažu ne tik formavosi vartotojiška visuomenė, bet ir kaupėsi kelionių, naujų blizgių daiktų (ypač automobilių) ilgesys ir vartotojiška įtampa. Žmonės turėjo nemažai laiko pagalvoti, ką darytų su dar šiek tiek pinigų. Galime prisiminti pirmuosius išvykėlius užsidirbti į JAV ir pirkinių krepšius, kuriuos šie parsiskraidindavo. Nes ten jie turėjo ir šiek tiek daugiau pinigų, ir ką pirkti.

Patekimas į Šengeno erdvę, stojimas į Europos sąjungą, ekonominis pakilimas (nepaisant grėsmių perkaisti), atlyginimų augimas – visa tai sukūrė sąlygas gyventi taip, kaip kažkada norėjome. Norėjome ilgai, tačiau tas noras buvo kurmio noras įkvėpti gryno oro. Neįsivaizdavome, kiek daug norėti bus galima, kuomet išlįsime iš urvo. Nes net mūsų mafukai, važinėję prabangiais automobiliais ir valgę „Stikliuose“ neką galėjo parodyti kur kas rafinuotesnei Vakarų erdvei, kuri prieš akis atsidūrė nelyg iš dangaus.

Tad šis gana staigus pokytis galimybių plotmėje ir ta proga išsiveržusi visa įtampa ir laukimas sukėlė didelį sukrėtimą visuomenėje. Nelyg iki ausų įsimylėjusi mergina, visuomenė paskendo maloniame virpulyje ir nežinojime, kur dėtis iš laimės. Didžiuliai prekybos centrai, pigios kelionės Šengeno erdvėje ir papildomi pinigai kišenėje žmones įtikino, kad Egiptą pamatyti (ir ten tas visas statulas) galima ir neprekiaujant metalais ar neturint supirkus investicinių čekių už kelioliką milijonų litų. Posovietinė visuomenė pavirto all you can eat bufetu.

Staigus vartojimo bumas (su vis daugiau ilgų savaitgalių, nedarbo dienų, motinystės pašalpų ir kitų dosniai valstybės dalijamų privilegijų) nubėgo priešakin savimonės. Žmonės, turintys tų pinigų nebebuvo runkeliai traktorių vairuotojai ar mašinas iš Vokietijos varantys ir garažuose jas remontuojantys automechanikai. Tai buvo jauni teisininkai, ekonomistai, vadybininkai, IT specialistai – jų dar reikėjo darbo rinkoje. Tai buvo žmonės, kurių išsilavinimas ir pozicija darbe pakėlė savivertę, tačiau neišlavino bendrąja prasme. Tai buvo žmonės, kurie vis dar vaikiškai norėjo pamatyti Egiptą, o iš kolegų dar nugirdo ir apie Turkijos all-inclusive viešbučius su baseinais.

Taip pat tai buvo gražūs žmonės. Sėdintys lauko kavinėse, įrudę, gražiai apsirengę, tačiau pasiekiami ir savi. Keliantys norą jais pasekti, nes jie neatrodo antžmogiškai turtingi. Tačiau kiek laimės – atostogos, BMW, nauji batai… Visa, kas viliojo dar vartoti nepasiruošusius jaunesniuosius. Buvo nuspręsta tada – būsiu IT specialistas, ekonomistas, teisininkas, vadybininkas… Kad tik galėčiau daryti taip pat, galėti tiek pat… įpirkti. Šie jaunieji šiandien yra vaikų negimdantys karjeristai, rinką perpildantys abejotinos kompetencijos teisininkai ir vadybininkai, žmonės, nenorintys dirbti žemės ūkio sektoriuje, kuriame – reikalingų specialistų bedugnė…

Kas yra blogai su šiais žmonėmis? Savimonės trūkumas. Tai yra žmonės, matantys per daug galimybių, bet nežinantys, ko reikia. Vieni važinėjantys tuščiais Volvo V70. Einantys į „Kaunas Jazz“, nes jį reklamavo per televiziją. Atvažiuojantys į „Bliuzo naktis“, bet šokantys pagal Lady Gaga pavėsinėje, užuot ėję klausytis bliuzo. Nes draugai sakė, kad tai yra krūta, o jie patikėjo. Nors tas bliuzas chuj suprasi kas. Tai yra ta masė, kurios link krypsta buvusios „Roko naktys“, keisdamos pavadinimą (ir plėsdamos muzikos žanrų spektrą) į „Galapagus“. Ta masė, kuriai buvo sukurtas festivalis „Be2gether“. Masė „visko po truputį“.

Tai nėra snobai. Norėdamas būti snobu, turi bent šiek tiek pasidomėti kai kuriais dalykais, kad nepirktum „Pioneer“ namų garso sistemos, o eitum ieškoti bent jau „Harmann-Kardon“. Turi sekti skelbimus su tam tikra prior knowledge, kad žinotum, kuomet vyks koncertas, kurį verta aplankyti dėl socialinio statuso. Šiek tiek nusimanyti kvepaluose ar kostiumų madose, kad pasipuoštum ir pasikvepintum tinkamai. Tačiau aspiracija į tai yra. Nėra tik to prior knowledge.

Tiesą sakant, per vartojimą domėjimosi, žinių gilinimo ar bent jau minimalaus jų lygio palaikymo procesai yra visai užmirštami. Tad prior knowledge nebuvimu stebėtis nereikėtų. Tačiau mišriuose susitikimuose (klasės susitikimai yra puikus pavyzdys) atsiskleidžia ne tik žinių trūkumas, bet ir požiūris į žinias. Jei prie stalo pasigirsta bent iš tolo sudėtingai atrodanti frazė (pavyzdžiui, „neseniai galų gale pabaigiau „Karą ir taiką““), simpltonų dominuojamas stalas prapliups ironija apie tai „kokie jūs protingi čia“, neslepiant paniekos tokiems nepažįstamiems užsiėmimams, kaip knygų skaitymas. Niekam juk nekyla jokių abejonių, kad simpltonas yra protingiausias iš visų. Nepaisant nieko.

Tokiais atvejais, kai esi užspeičiamas į kampą daugybės simpltonų (kas nors pakvietė į vestuves ir nemandagu buvo atsakyti), esi priverstas tyliai kentėti kalbas apie tai, kaip žmonės eina į fainus spektaklius teatre – „Domino teatre“, nes jie „negali gyventi be teatro, bent kartą per mėnesį reikia nueiti į spektaklį“. Apie tai, kaip buvota Egipte ir kaip ten lankytasi „tose visose bažnyčiose“. Neduok die, būsi pakankamai nesupratingas ir ištarsi žodį „koptai“. Čia tas pats, kas karališkose vestuvėse duodama įžadus jaunoji garsiai sukliktų frazę „asshole-licking cunt“. Nes „nu tos bažnyčios kur su bokštais ir negalima įeiti į vidų“. Kiti simpltonai iškart apsimeta, kad supranta. O tu tyliai meldiesi, kad jis ne Luksorą turėtų omenyje.

Tad gali pasirodyti, kad žmonės daro tuos dalykus „dėl socialinio statuso“. Dalis teisybės tame yra. Tačiau tik dalis. Išties tai yra tam tikras vaikiškas hedonizmas, nes kiekvienai veklai, kuria jie užsiima, jie randa tą patį paaiškinimą. Na gerai, vieną iš dviejų. Pirmasis, gana dažnas, skamba taip: o ką, nepochuj? Antrasis kiek įdomesnis. Jis skamba šitaip: čia mano sena svajonė. Tie žmonės turi daug senų svajonių. Gal ir gerai, kuomet senos svajonės užtenka kažkam veikti. Bėda ta, kad ta veikla lieka tuščia, be turinio, be refleksijos, be jokio grįžtamojo ryšio. Tokių žmonių kelionių įspūdžių yra neįtikėtinai neįdomu klausytis.

Tad susipažinkite, tai yra simpltonai. Turiu Jus nuliūdinti, bet simplus vulgaris yra dominuojantis homo sapiens sapiens tipas. Tai žmonės, manantys esą protingiausi kambaryje, nors nei knygos, anei laikraščio nebuvo atsivertę nuo gimnazijos laikų. Žmonės, kuriems „Žiedų valdovas“, „Haris Poteris“ visų pirma yra filmai. Žmonės, rimtais veidais pasakojantys mėgstą teatrą, stovėdami eilėje prie „Domino teatro“ kasų. Žmonės, vasarą besijaudinantys dėl teniso kortų nuomos kainų žiemą, tačiau neprisiverčiantys išlipti iš automobilio ir į parduotuvę kitoje gatvės pusėje nueiti pėsčiomis. Atkreipkite dėmesį.

grįžti į „Apie simpltonus, pars secunda

Viršun

[2] Darbas, krizė ir vartojimas

Nors ir pasirodė viešojoje erdvėje šmaikštašiknių žurnalistų, kurie neturi fantazijos tiek, kad TV personažų žodžius verčia socialine realybe (senas geras debilizmo atvejis, kuomet mūsiški televiziniai (niekinantis epitetas) komedijantai (žeminantis pseudoprofesijos apibūdinimas) imami už gryną pinigą… Tiesa, jie patys tai daro už gryną pinigą, tai kaip ir gaunasi žodžių žaismas. Bet čia ne apie tai), mestis prie tokių paikų naujadarų neketinu. Runkelis, kita vertus, terminas, atsiradęs greitkelių blokadų laikais (kai galėjai apsipirkti maisto parduotuvėje neišleisdamas triženklės sumos), yra natūralus realaus socialinio reiškinio apibūdinimas.

kodėl šitą veidą man meta google vaizdų paieška pagal užklausą „girtas darbo vietoje“?

Simpltonas – ne runkelis. Runkelis nedarbą darbo metu laiko hobiu, o valstybę kaltina dėl visų savo negandų (nederliaus, pavyzdžiui). Simpltonas neretai yra pakeliui į kompulsyvų vartojimą, tad prie darbo, kaip vartoti įgalinančios veiklos, prisirišęs. Viskas išskyrus darbą yra šalutinė veikla (vien tik studijuoti tokiems žmonėms neišeina, o paklausti, ką veikia universitete, ima neproporcingai daug mykti). Viskas, išskyrus kasmėnesinį atlyginimą yra neuždarbis (autorinės sutartys, pavyzdžiui).

Nepaisant to, simpltonas nėra geras darbuotojas. Jis baikštus darbuotojas, kas nemažai daliai mūsų darbdavių labai patinka. Iniciatyvus ir kūrybingas jis tik gyvenimo aprašyme. Realiai – tai žmogus, kuris norėtų ne suvokti savo vietą kompanijoje, savo pareigas, jų svarbą (savo darbo prasmę, taip sakant). Jo didžiausias troškimas – suvokti, kas šiuo momentu bosui patiks ir galbūt priartins prie atlyginimo pakėlimo.

Per bumą ir krizę įvyko tam tikri socialiniai pokyčiai mūsų visuomenėje, kurie apsunkina simpltonų išskyrimą iš bendro sociumo šiandien. Bumo metu simpltonai buvo užgožti statybų sektoriuje dirbančių runkelių. Kadangi vartojimas dėl vartojimo yra vienas svarbesnių simpltono bruožų, jis kiek susiplakė su vartojimu iš neturėjimo ką veikti runkelių tarpe. Gera skirtis yra „Akropolis“ – simpltonai iš ten iškeliauja būtinai su pirkinių krepšiais, kuomet runkeliai gali ten ir „pasiwindowshopinti“, pasitrinti, kitaip sakant.

Žinoma, nedarbo statistikos skaičius pro stogą išnešusi krizė labai skaudžiai atsiliepė simpltonams. Kasmėnesinį atlyginimą praradęs simpltonas prarado didelę dalį savo esmės, tad pasijuto egzistencialiai atitrūkęs nuo likusio, vartojančio, pasaulio. Tad dažnas simpltonas emigravo, čia neradęs darbo. Emigravo ir runkelis, o emigrantai susiplakė į vienumą, tad, sakytum, nebeatskirsi? Atskirsi. Runkeliui svarbiau papasakoti, kaip jisai ten mažai dirba ir daug gauna. Simpltonas pasakoja, kaip gerai su juo, pašo išvežiotoju, elgiasi darbe ir kokie pigūs outletai.

Susigrąžinti emigravusius simpltonus gali būti dar sunkiau, nei runkelius. Simpltonas prisiriša prie savo darbo. Paprastai būna išvykęs po pusmečio ar metų nevaisingų darbo paieškų. Tai traumuojantis įvykis, kuris juodai nudažo ne tik darbo paieškas, bet ir visa kita – žmones, bendravimą, orą, transportą, policiją, ligonines, išsilavinimą… Tai subjektyviai virtualiai paverčia Lietuvą šalimi, kurioje neišeina gyventi (reiškia – vartoti). O tai jau yra labai blogai, nes simpltonas yra inercijos žmogus, o inercijai įveikti reikia kitos traumos, kito pokrypio, kuris Danijoje, toli nuo namų ir artimos socialinės terpės (kalbos barjeras) atsiranda ne taip ir lengvai.

Drįsčiau teigti, kad simpltonui tinkama aplinka yra ta, kurioje jis gali vaizduotis vieną dieną tapsiantis snobu. Kurioje gali išleisti pakankamai, kad tą perspektyvą (tikrą ar įsivaizduotą) pajustų. O tai – tik finansinės galimybės. Nes daugiau po simpltono kapotu nesutelpa.

26 thoughts on “Simpltonai, arba – paprastučiai”

  1. Kai skaičiau vietą apie postringavimus apie “Karą ir Taiką” klasės susitikimo metu, iškilo iki skausmo žinomos situacijos – būtent klasės susitikimai ar kokio giminaičio vestuvės… Tik tai pasirodė ne simpltonizmas, o postmodernistinis antiintelektualizmas. Jei seniau (tiesą sakant dar nesenai – prieš kokius 10 metų) anti intelektualai buvo “darbo žmonės”, nesuprantantys jokios veiklos, kurioje nereikia kilnoti rankų (nesvarbu kas tai – sąžiningas griovių kasimas ar nusikalstamas plėšikavimas / reketavimas), tai dabar antiintelektualai šioje postmodernistinėje visuomenėje yra tiesiog priversti turėti bent jau “profkės” diplomą ir būti matę “tas visas bažnyčias” kokioje svečioje šalyje. Bet jie vis tiek, mano kuklia nuomone, tėra tie patys antiintelektualai…

    • Na, antiintelektualai ir simpltonai, manau, turi skirtingas šaknis šiuo atveju, beigi, dauguma simpltonų būna padoriai išsilavinę (bakalauras bent jau kurio nors ne paties vargiausio universiteto). Antiintelektualizmas – ankstesnės epochos padarinys, mano supratimu. Įdomu būtų pasidomėti tiksliau, kita vertus. Tačiau pradinę hipotezę tokią kelčiau. Simpltonai, kita vertus, jau yra vartotojiškos visuomenės produktas. Nors savotiško antiintelektualizmo ir juose galime įžvelgti. Tiesa, jis tėra išreikštas socialinėse situacijose, kuomet prireikia apsaugos nuo galvojimo mechanizmo (ironija, nesuprantamas juokas ar tariamas susinepatoginimas)…

      • Manau, kad pritarsite, jog diplomas ir išsilavinimas nėra tas pats. Gauni tai, ko sieki. O mūsų krašte paprastai taip ir yra. T.y. dažnai diplomas siekiamas vardan diplomo, kaip kokia nors eilinė, bet reikalinga pažyma, liudijimas, leidžiantis užsiimti tam tikra veikla. Iš esmės daug kam net ir aukštojo mokslo diplomas maždaug tiek pat reikšmingas, kiek vairuotojo pažymėjimas – jei jis nebūtų būtinas gauti vairavimo privilegiją, tai matyt niekas ir nelankytų vairavimo kursų. Pas mus yra kiek iškreipta darbo rinkos, o tuo pačiu ir švietimo (aukštojo mokslo) sistema – net gan neintelektualiems darbams kokios nors (kas blogiausia – retai svarbu kokios) specialybės diplomas yra ties būtinumo riba. Simpltonams pats savaime aukštojo išsilavinimo faktas nedarytų jokio įspūdžio, jei tai nebūtų tapę dar vienu “punkteliu” “sėkmingo” simpltono gyvenime (o tiksliau “pasiekimų” sąraše).
        Dėl paties simpltonizmo ir antiintelektualizmo, visgi nebūčiai linkęs pritarti, kad tai išaugę iš skirtingų šaknų. Kur nors vakaruose – taip. Ten “darbo žmonės” geriausiu atvejų yra dabar aktyviai veikiančių kartų seneliai, jei ne proseneliai (jei dar gyvi). O pas mus dar dabartinių studentų tėvai neretai dar gali būti priskiriami “darbo žmonėms”, tas, manau, kad dabartiniai simpltonai tiesiog perėmė antiintelektualizmo idealogiją iš savo tėvų ir tiesiog evoliucionavo vakarietiško gyvenimo imitavimo laikais (t.y. paskutiniais 10 – 20 metų).

  2. Nors neigti, simpltonizmo ideologija skiriasi nuo antiintelektualizmo ideologijos tiek, kad jai įvardyti reikalingas atskiras terminas.

    • Geros pastabos. Esu priverstas sutikti su beveik viskuo. Beveik.🙂
      Visgi drįsčiau toliau ginti idėją, kad kilmė aptariamųjų gyvenimo būdų yra skirtinga. Ugdymas namie prie simpltonizmo prisidėjo tiek, kad niekada nebuvo kuriamas įspūdis, kad nesilavinant yra kažkas daroma blogai. Antiintelektualizmas ir simpltonizmas vienas kitam netrukdo. Kita vertus, virš intelekto iškeliami kiek kiti dalykai. Darbo liaudis nesupranta intelektinio darbo kaip darbo, tuo pačiu – intelektualo kaip darbininko, kuomet simpltonai neturi išprusimo poreikio, nes gyvenimiški poreikia susiveda į uždarbį. Čia, beje, labai įdomi minties slinktis gavosi, reikės užkabinti antroje dalyje – antiintelektualizmas užkirto kelius intelektiniam darbui tapti pelningu, jo nepelningumas išbraukė išprusimą iš simpltono poreikių… Galbūt galime tam tikra prasme kildinti simpltonizmą iš antiintelektualizmo?..

  3. Jei, ir netiesiogiai kildinti, tai bent jau tada antiintelektualizmą galima laikyti terpe, o simpltonizmą – pelėsiu, kuris išvešėjo tokioje puikioje terpėje.

  4. bubata said:

    As sia visuomenes grupe sulietuvintai vadinu Simplicitais.

  5. bbqing said:

    “Bėda ta, kad ta veikla lieka tuščia, be turinio, be refleksijos, be jokio grįžtamojo ryšio.”

    Wow, talk about self-righteousness !!!!

    Įdomu, kodėl įrašo autoriui Lady Gaga, literatūros ekranizacija, nesugebėjimas įvardyti religinės grupės asocijuojasi su žemu (“intelektualiniu”) statusu ir iš vis antiintelektualizmu; tuo tarpu blues muzika, fantasy literatūra ir Tolstojus ir kitos kultūrinės užuominos yra aukšto statuso ir išsilavinimo, o taipogi sugebėjimo reflektuoti požymis ? Prašau nuoširdaus trumpo atsakymo tik į šitą klausimą (be sarkazmo), nes gali būti, kad nesupratau viso įrašo. Ir man tada bus viskas aišku. Viso geriausio.

    • Įdomu, kodėl skaitytojui neaišku, kad tai ne pavieniai elementai? Lady Gaga Bliuzo naktyse, Knygos ekranizacijos ne kaip knygos ekranizacijos (prie ko čia fantasy literatūra?), o Tolstojus paimtas kaip pavyzdys tik paviršutiniškai „gudrios“ frazės (skaityti, esu tikras, daugiau ar mažiau, mokame visi).
      Tačiau štai jums trumpas atsakymas: nes kultūrinės užuominos reikalauja būti susipažinus su kultūra.

      • bbqing said:

        Prie santraukos komentarų Jus vienas komentatorius apkaltino veidmainyste (hypocrisy) – ir aš jam pritariu (aš ir pats save tokiu laikau, tik dabar nesiplėsiu). Visgi jis (vzemlys) labai taikliai pastebėjo jog tikėtina, kad Jūs pats nežinote, kad veidmainiaujate, nes esate šventai įtikėjęs, kad “domitės” kultūriniais dalykais “dėl jų pačių”. Mano manymu Jūs tai darote dėl statuso (kad padaryti įspūdį potencialiems partneriams, aukštesnio statuso asmenims, arba tiesiog tam, kad asocijuotis su įspūdingais žmonėmis etc), ir Jums labai pikta, kad “simpltonai” įžengė į Jūsų teritorija ir užsideda varneles vartodami atitinkamą kultūrinį produktą (ir tai daro idėdami daug mažiau darbo nei Jūs, nes Jūs tai darote “nuoširdžiai”. Dar gali būti, kad pastarieji, turi aukštesnį socialinį statusą nei Jūs, dėl tu jum dvigubai pikta). Ok, toliau nerašysiu, tik parašykite ar teisinga kryptimi nuėjau, ar prašoviau….. Prieš tai pasiintrospektuokit tik, nes kaip sakiau man atrodo, kad klystate (delusional) dėl savo motyvų.

      • Žmogus mane veidmainyste apkaltino dėl konkrečių dalykų, kuriuos ten jau ir paaiškinau (kad ir kaip bergždžia tai būtų). Tuo, kuo mane kaltinate, yra snobizmas, ne simpltonizmas. Man nuo to neskauda, nors ir domiuosi „kultūriniais dalykais“ pusiau iš profesijos. Tačiau snobizmo ir simpltonizmo painiojimas man tik dar kartą parodo, kad šio teksto taip palikti negalėsiu, nes arba aš neaiškiai išdėsčiau problemą, arba kažkas negerai su mano skaitytojais. Noriu tikėti pirmuoju variantu.

      • bbqing said:

        Teisingai, jis su veidmanyste apkaltino dėl kitos priežasties. My bad.

      • bbqing said:

        “Tuo, kuo mane kaltinate, yra snobizmas”

        Prašau nepatronizuoti daugiau🙂

        Kai rašysite pratęsima, siūlau paaiškinti smulkiau, kas yra tas savimonės trūkumas. Gali iškilti klausimas, kodėl aš čia prisikabinau prie Jūsų. Ogi todėl, kad labai dažnai tenka susidurti su vienokia ar kitokia variacija tokio straipsnio kaip šis, todėl knieti išsiaiškinti kame pupos su tokiu požiūriu. Prašom nepriimt asmeniškai, aš neisivaizduoju kas Jūs, blogo autoriau, tik į šitą straipsnį linką gavau ir užsikabinau.

  6. Visgi, Leo, matau jūsų įrašų publikavimo trūkumą – reiktų santraukoje panaikinti komentavimą, nes dabar tenka sekti komentarus ir santraukoje ir čia.

    • Dievaži, jei platforma leistų, jau seniai būčiau taip padaręs… Nors, kita vertus, visada yra koks nors kelias aplink. Tad reikės paieškoti dar kartą.

      • pseudohistorian said:

        Dievaži, jei platforma leistų, jau seniai būčiau taip padaręs…
        Taigi kai rašai naują arba taisai įrašą, po rašymo langų yra “diskusija” panelė, kurioje varnele pažymi leisti komentarus, ar ne.

        Simplicity in action, so to say (sorry už blevyzgą, jei jau radai pats).

        Dėl antiintelektualizmo- simpltonizmo santykio. Man šie dalykai atrodo panašus kai kuriomis išraiškos formomis, bet ne prigimtimi ir ištakomis.

        Simpltonizmas yra bandymas pritapti prie intelektualų: jie perka bilietus į kultūros renginius, lanko žymius objektus… tiesiog išmano apie tai, kiek Krylovo beždžionė apie akinius, tai taip ir gaunasi.

        Antiinteletualizmas dažniausiai yra viena iš tariamo “blue-collar” atstovavimo išraišku. Beje, retai (jei iš vis kada) propaguojama tikrojo proletariato.
        Grubiai sutrumpinant antiintelektualizmas yra aktyvi pozicija (ir- paradoksas- intelektualinė įdeja), tu tarpu simpltonizmas yra bukas mėgdžiojimas, sekimas banda.

        Panašumas ir atsiranda iš šio skirtumo: važinedamas BMW ar Lexus bei pirkdamas bilietus į Gareto koncertą, o paskui kalbėdamas, kad buvai tame koncerte ar lankei “visas tas bažnyčias” tu parodai savo priklausymą tam tikrai socialinei grupei. Tokių elgesių simpltonas demonstruoja, kad užima aukštą vietą bandos hierarchijoje. Tuo tarpų sedėti vienam ir skaityti storą knygą pozicijos nedemonstruoja, todėl simpltono reakcija ir yra “što za ble”, nes “nachui tai reikalinga” jeigu niekas nemato ir negirdi.

        Kitaip tariant, sakyčiau, simpltonizmas yra tiesiog socialino statuso demonstravimas.
        Simpltonui vienintelis vertės matas yra “normaliai užkalanti”. Ir jis girdėjo, kad ant aukštesnio socialinio sluoksnio stovintys žmonės lankosi teatre ir važiuoja pažiurėti “tų bažnyčių”. O kadangi jis ir yra “normaliai užkalantis”, vadinasi reikia važiuoti ir pažiurėti.
        Tad gali pasirodyti, kad žmonės daro tuos dalykus „dėl socialinio statuso“. Dalis teisybės tame yra. Tačiau tik dalis. Išties tai yra tam tikras vaikiškas hedonizmas, nes kiekvienai veklai, kuria jie užsiima, jie randa tą patį paaiškinimą.

        Tai aš laikyčiau tiesiog tokio elgesio legitimizacija, beje, irgi nubeždžioniauta. Paparasčiausiai pačiam tokiam veikėjui niekada nekyla klausimas, kodėl jis taip elgiasi. Jokiam bandos nariui, demonstruojančiam savo hierarchine vietą nekyla poreikis savo veiksmų sąmoningai racionalizuoti.

        Bent man neteko matyti, kad vienas simpltonas klaustų kito kodėl tu ten važiavai. Gali paklausti, kodėl į Egiptą, o ne Turkiją, bet ne kodėl aplamai. Toks klausimas iškyla tau Leo, klausantys jų pasakojimų. Ir priverstas racionalizuoti jis sako: “čia mano sena svajonė”. Toki atsakymą jis išgirdo kažkur kitur ir galimas daiktas jis nebuvo tuščias. Tarkim tavo seną svajonė, reik manyti, aplankyti Romos imperijos palikimą. Tarkym, Timgadą: dėl savo silpnybės romėnų kultūrai tikrai neatsisakytum šanso pamatyti kaip atrodė imperijos colonia. Ir turėtum ką ten pamatyti, ir žinotum ką pamatei. Ir paskui sakytum, kad išsipildė sena svajonė pamatyti bei pačiupinėti tą ir aną.

        O simpltonas nusičiumpa šią frazę, kai reikią paaiškinti tai, kas jam paaiškinimo nereikalauja.
        Mano girdėtas paaiškinimas (atsiprašant) tai parodo dar geriau: “nu, atostogos, tai reikia kažkur pavažiuot”.

        Hedonizmo paaiškinimas čia netinka, nes tokia veikla nėra hedonizmas. Šašlas su alum prie ežero, pro atidarytas mašinos dureles trenkiant “šokių muzikos” bumčikui- vat tai yra simpltono hedonizmas. Drybsot Šarlm-al-Šeicho pliaže- irgi. O lankyt “tas bažnyčias”- reikia (iš dalies dėl to, kad būtum matęs, iš dalies dėl to, kad ekskursija įeina į paketą).

        P. S. Man kartais kirba mintis, kad bent dalis tokiu personų turi bent šešėlį noro pasidomėti kažkuo gyliau, bet kadangi priklauso simpltonų ratams, PR reikalauja to nedaryti, nes kitaip tapsi parijų.
        Dėl to pažinimas ir lieka rudamentinis, o susidurimas su (pvz.) žodžių “koptai” iššaukia „kokie jūs protingi čia“ arba “što za ble”. Susidaro toks uždaras ratas, paremtas paaugliškų būt prie chebros. O gal aš per gerai apie juos galvoju?

        P. P. S. Pats ką tik parsiradau iš kelių dienų trukmės pasibendravimo, kuriame buvo ir archetipinių simpltonų (todėl ir prirašiau daug ir nelabai rišliai- susikaupė per šias dienas). “Što za ble” buvo reakcija, kai pasakiau, kad ta “achujena akmeninė gyvatė”, kuria vienas veikėjas matė Meksikoje yra dievo Kukulkano, kitaip vadinto Kacelkoatliu simbolis. Nežinau kada patylėti.

      • O, štai kur tą susirasti… Dėkuj. Ieškojau kažkur sudėtingiau…
        Su nemaža dalimi pastabų esu priverstas sutikti – ypač dalimi apie kilmę. Tiesa, su Mindaugu kabinome labiau socialinę kilmę, o Tamsta išskleidėte idėjinę genezę – man patiko.
        Ir vėlgi, manau, reikėtų brėžti distinkciją tarp snobizmo ir simpltonizmo. Snobas pseudointelektualas būtinai nori sužinoti, ar Sidabrinis amžius rusų kultūroje yra modernizmas, kad vėliau galėtų svaidytis abstrakčiomis frazėmis ir atrodyti labai protingas. Jiems priskirčiau norą domėtis, sužinoti, tapatinimąsi su intelektualais. Simpltonas, savo ruožtu, žinojimo, kas tai per achujena gyvatė, nevertina. Jis nenori būti ar pasirodyti intelektualus, nes tai nėra vertybė. Jis nori pasirodyti, kiek jis uždirba, kita vertus. Nori padrybsoti pliaže Turkijoje ir sakyti, kad buvo Ankaroje. Nuvykti į „Barsą pasitūsinti“. Veiklos, kurios nekelia susižavėjimo aukštesniuose sluoksniuose, kuriuose suvokiami žodžiai „turiningos atostogos“. O ekskursijos visos ir pamatymai bažnyčių – tik dėl to, kaip pats sakai, kad įeina į paketą. Nes be tiesioginio produkto vartojimo (kelionių agentūrų pasiūlymų) pačiam susiorganizuoti nėra laiko ir noro.

  7. O dėl oponentų išdėstytų minčių santraukoje, tai turėčiau pastebėti, kad kabinėjamasi prie autoriaus įgūdžių, bet ne prie autoriaus kultūros.

    Man žmogus, nemokantis/ nežinantis / nenaudojantis kažko labai specifiško (o LaTeX yra tikrai toks dalykas) nepasidaro paviršutiniškas. Paviršutiniškumas ir simpltonizmas atsiranda tada, kai apsimetama kultūringu, nors į kultūrą nė nesigilinama, tiesiog “taip reikia” ir tiek.

  8. Matantis ir aprašantis said:

    O kodėl negalima vadinti pižonais? Arba esu aptikęs tokį terminą – tuštukais? Trumpai ir aiškiai.

    • Yra toks terminas, taip. Hm. Gal čia ir tinka?.. Nors negalėčiau dabar taip imti ir sumesti bent apytikrio apibrėžimo tam terminui…

  9. Gerai, kai žmonės surašo tavo galvoje vambrinėjančias mintis apie ne vieną pažįstamą…😉

  10. Marius said:

    Bravo. Niekaip negalejau sau galvoje susisteminti sio reiskinio. Ir va prasom viskas ant lekstutes. Didelis aciu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s