Negriaudintys pabūklai

grįžti į „Apie informacinį karą

2011 m. birželio „Verslo klasėje“, redaktoriaus skiltyje, buvo išsakyta mintis, kurią dar labiau aktualizuoti pamėginsiu čia. Aurelijus Katkevičius rašė: „Praėjusį mėnesį rašydamas savo pratarmę prisiminiau filmą „Matrica“. Šį mėnesį man vis į galvą kažkodėl lenda Dustinas Hoffmanas, Robertas De Niro ir „Uodega vizgina šunį“. Ir tęsia žinute, kurią susumuoti galima taip: kam įdomi JAV skola, kai Dominique‘as Straussas Kahnas ir Osama bin Ladenas yra žiniasklaidos dėmesio centre?1

Pacituokime BNS spaudos pranešimą: „Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, dažnai kalbama apie Rusijos humanitarinę intervenciją. […] Ar tikrai Rusija per žiniasklaidos priemones rusų kalba vykdo agresyvią informacinę politiką Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu? Ar egzistuoja vadinamieji informaciniai karai?“2. Išties neretai viešojoje erdvėje girdime frazę „informacinis karas“. Tačiau ne visuomet suprantame, ką tai konkrečiai reiškia. Į galvą ateina Estijos pavyzdys. Tačiau dažnai vaizdinys iškart ir sustingsta: mistifikuoti hakeriai, tamsiuose kambariuose žaliomis raidėmis juodame ekrane spausdinantys nesuprantamas elektroninę mirtį nešančias žinutes.

gstatic.com

Mantas Martišius savo monografijoje3 kalba apie informacinį karą kaip apie manipuliaciją žiniasklaidą karo veiksmų metu. Nepaisant akivaizdžių sąsajų, anglakalbės studijos paprastai pabrėžia skirtumą tarp cyber warfare ir information warfare. Kibernetinis karas patenka į informacinio karo apibrėžtį kaip viena iš jo sudedamųjų dalių ar kaip vienas jame naudojamų įrankių4. Taip suprantamą informacinį karą lengviausia sekti vykstant karui. Pasaulio kliovimasis nedideliu kiekiu žurnalistų ir ribotomis informacijos sklaidos galimybėmis karo veiksmų karštuosiuose taškuose sukuria puikias sąlygas imtis labai konkrečių priemonių labai konkrečioje vietoje konkrečiu laiku.

Tokiu būdu yra ne tik formuojamos sąlygos reiškinio stebėjimui, bet ir paties reiškinio apibrėžtis. Natūralu, kad taip įvardindami informacinį karą jokiais būdais termino negalime pritaikyti taikos sąlygomis. Tačiau kryptingas valstybių pastangas galima apibūdinti energijos tvermės dėsniu – energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta – ji tiesiog transformuojama. Naivu tikėti, kad milžiniški energijos kiekiai sukoncentruojami į vieną kitą rusų kalba leidžiamą leidinį. Poreikis kontroliuoti informacijos srautus bei sklindančias idėjas išlieka. Kuo arčiau Šiaurės Korėjos valdymo modelio valstybė linksta, tuo jis didesnis. Savotišku oksimoronu – „kontroliuojama demokratija“ – įvardijamą Rusijos santvarką, remdamiesi jos politika informacijos priemonių atžvilgiu, galime tituluoti puikia kandidate į informacijos sklaidos kontrolierės postą.

Žurnalas „Valstybė“ 2010 m. liepos numeryje skelbė ironišką straipsnį pavadinimu „Internete D. Medvedevas populiaresnis“5. Pagrindinė straipsnio žinutė paprasta: pačiai populiariausiai Lietuvos žiniasklaidai labiau rūpi Dimitrijaus Medvedevo dienos triūsai nei Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas. Tokia kombinacija atrodo mažų mažiausiai keista. Tačiau tąkart visiems rūpėjo griūvanti ekonomika, o ne viešoji informacijos erdvė. Šįkart galime prisiminti ir tipišku informaciniam karui Rusijos ir Gruzijos karo atvejį, kai skirtingi JAV žinių šaltiniai – FOX ir CNN – rodė radikaliai skirtingas tos pačios istorijos versijas. Arba tą pačią Estiją, kai regiono žvilgsnis buvo nukrypęs į sovietinio kario paminklą Taline ir kelias – liūdnesnes ir linksmesnes – informacinėje erdvėje konkuravusias kario likimo versijas. Išlydys, supjaustys gabalais ar tik perkels? Žinoma, kiekvienas konfliktas vyksta ir viešojoje erdvėje. Kas nutinka, kai konfliktas vyksta patyliukais?

Nepaisant vietinių paviršiaus drumstimų, absoliučią daugumą informacijos žiniasklaidos priemonėms teikia žinių agentūros. Reuters, ITAR-TASS, ELTA, BNS, Interfax – svarbiausi vardai mūsų naujienų rinkoje. Taip pat tai ir svarbiausi tyliojo informacinio karo įrankiai. Jei Reuters pranešimai dažniausiai susiję su naujienomis iš Vakarų, naujienas iš Rytų sužinome per likusias keturias. Nesuklysite mintyse susieję ELTA su ITAR-TASS, mat pastaroji yra pagrindinė ELTA partnerė Rytuose. BNS, bendradarbiaujanti su nevyriausybine Interfax, atrodytų laisvesne alternatyva, tačiau ir šia naujienų agentūra besiremiančios žiniasklaidos priemonės pasiduoda bendram Rusijos naujienų tarnybų skleidžiamam informaciniam fonui. Tad iš Rytų atsklindanti informacija mus pasiekia vos dviem kanalais, abu jų keliauja per Maskvą, suinteresuotą informacijos kontrole.

„Whistlebloweriai“

Jo raiškos erdve lengviausiai tampa operatyvumu ir informacijos sklaidos tempais (bei plačia skaitytojų auditorija) pasižyminti internetinė žiniasklaida. Žinoma, už naujienų pateikimą operatyviai sumokama analitiškumui, šaltinių patikrinimui, kartais ir originaliam turiniui skirtu laiku. Tokios kritikos neretai susilaukia ir pastaruoju metu viena plačiausiai nuskambėjusių naujienų agentūrų – WikiLeaks. Visais atvejais operatyvumo siekis padidina tiesioginę priklausomybę nuo naujienų tarnybų pranešimų. Girdime nemažai kalbų apie spekuliacijas vadinamųjų whistleblowerių teikiama informacija, tačiau kitos naujienų agentūros tiek dėmesio nesulaukia.

Platus naujienų spektras ir didelė auditorija lemia, jog internetinė žiniasklaida tampa kone pagrindine viešosios nuomonės formavimo tribūna. Tad čia kone aiškiausiai matomi anksčiau aptartojo tyliojo informacinio karo frontai. Galime tai puikiai pailiustruoti pastarąjį pusmetį besitęsiančio informacinio konflikto dėl atominės energetikos kontekste. Ši vienos iš daugialypės Rusijos energetinės politikos dalių protegavimo kampanija rėmėsi tuo pačiu mechanizmu, kuriuo stebėjosi „Valstybė“ – pateikiamų pranešimų kiekiu.

Internetinėje erdvėje triuškinančia dominante tampa BNS, atominės energetikos klausimais transliuojanti tokių ekspertų kaip, pavyzdžiui, Kaliningrado meras, nuomones. Teiginys „Rusija privers (paryškinimas mano – L. A.) Lietuvą pritarti Kaliningrado elektrinės projektui“ net neiššoka iš konteksto tarp Rosatom, Kremliaus ir kitų Rusijos oficialiąją nuomonę proteguojančių asmenų bei institucijų pasisakymų. Tuo metu ELTA gerokai mažesniais kiekiais, tačiau veda kitą giją, kurią galima apibendrinti dar viena antrašte: „Nenorime dvigalvių vaikų“. Vietiniai korespondentai vos suspėja gaudyti A. Kubiliaus ir A. Sekmoko pasisakymus. Tiesa, pastarieji susilaukia reakcijos, panašios į tą, kuri kilo Lietuvai parėmus Gruziją per jos ir Rusijos konfliktą: „ką jie čia, niekus tauzyja“, pasakytų interneto komentatoriai, jei nemokėtų keiktis.

I am the law!

Žinoma, internete informacijos srautą labai sunku skaidyti, tad nesunku būtų į šiuos konfliktus nepagrįstai įmaišyti ir žaliuosius, ir užkietėjusius euroskeptikus, regis, vis dar gyvenančius idėja, jog galime išsaugoti neuždarytą IAE, ir galutinai nusivylusius, viliojamus emigracijos idėjos. Tačiau informacijos srautas nedvejodamas veda prie vienos išvados. Lietuva yra nepajėgi pasistatyti Visagino atominės elektrinės. Užtat Rusija sugebės finansuoti ir daug greičiau pastatyti dvi – nes „ten kitaip viskas vyksta“. Logikos paieškos šiame argumente tebūnie kitų straipsnių užduotis. Ekonominė Baltarusijos situacija tegu rodo vieno iš projektų (kuris turėjo būti „garantuotas, nes Baltarusija gali net ir TATENA ekspertų nepaisyti“) sėkmę.

Jei jau nutarėme tai vadinti tyliuoju informaciniu karu, tuomet jo frontas plyti tiesiai prieš mūsų akis. Užuot veikus dviem kryptimis – siekti užkirsti kelią priešo skleidžiamai informacijai, bei kuo plačiau skleisti savają – apsiribojama ir susitelkiama į vieną: skleisti savo versiją didesniais kiekiais, didesniais tempais ir didesniu užtikrintumu. Brutalia jėga, tiksliau, kiekiais nurungti kitas nuomones ar pozicijas. Kas, tikriausiai, nėra labai sunku, kuomet turi priėjimą prie dviejų iš trijų naujienų agentūrų.

Išsami kiekybinė ir kokybinė naujienų agentūrų pranešimų analizė, ko gero, parodytų, kiek šiose mano teiginiuose slypi tiesos. Tačiau tendencija, manau, aiški. Situacija yra skausmingai panaši į tą, kurią ne taip seniai aktualizavo Darius Kuolys, grįžęs prie istorijos mokslo su knyga „Res Lituana“6. XVIII a. antrojoje pusėje, kad pateisintų intervenciją į Abiejų Tautų Respubliką, carinis Peterburgo propagandos aparatas sukūrė pasakojimą apie situaciją šalyje, kurią žinome iki šiol. Respublika buvo visiškai pakrikusi, bajorų anarchija užkirto kelius bet kokioms valstybės reformoms, tad šlovingoji carienė įvedė kariuomenę tvarkai užtikrinti. Nepaisant to, prieštaraudama šiai „neginčijamai tiesai“, ši nepajėgi anarchija sugebėjo ne tik reformuotis, bet ir priimti Konstituciją.

Analogija vilties galbūt ir neįkvepia. Panašu, kad kiekybe informacinį karą pralaimime, nesimato ir priemonių, kaip kiekybę galėtume persverti savo naudai. Tačiau prieš kiekybę nebūtina kovoti kiekybe. Neretai nurašoma dėl negebėjimo vytis internetinę žiniasklaidą operatyvumu, „popierinė“ žiniasklaida turi laiko pranašumą. Laiko, kurį galima skirti tam, kas yra apleidžiama internete. Analizei, šaltinių atrankai. Kokybiškai ir kritiškai įvertinti tiek Lietuvos informacinę erdvę, tiek joje pasirodančius teiginius. Tokiu būdu kuriama kokybinė, o ne kiekybinė atsvara „užmėtymui kepurėmis“. Pamąstykite apie tai. Tai nėra pagyros Lietuvos analitinei žiniasklaidai. Tai yra priminimas, kad informacinio karo pabūklai niekada visai nenutyla.


1 „Redaktoriaus pratarmė“ iš: Verslo klasė. 2011 nr. 6 (102), p. 9.

2 Pranešimas spaudai apie renginį „Ar didėja rusų kalbos žiniasklaidos įtaka Baltijos šalyse?“. [Tikrinta: 2011 06 11 19:15]

3 Mantas Martišius. (Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą. Vilnius: Versus aureus, 2010.

4 Howard Tumber, Frank Webster. Journalists Under Fire: Information War and Journalistic Practices. London: Thousand Oaks, 2006, p. 1.

5 „Medvedevas internete populiaresnis“ iš: Valstybė. 2010, p. 12-13.

6 Darius Kuolys. Res Lituana: kunigaikštystės bendrija. Pirmoji knyga: Respublikos steigimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla, 2009.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s