Kodėl privalu viską atsiminti?

grįžti į „Politinės esė, antroji dalis

Tai, kas mes esame, yra padarinys kažko, kas atsitiko praeityje. Mes save suprantame ir pateikiame kitiems, priklausomai nuo socialinės situacijos, kaip konkrečios mokyklos absolventus, specialistus, dirbusius tam tikrose darbovietėse. Tik plokščiausiose situacijose tampame tuo, ką dėvime ar vairuojame dabar.

Image via Wikipedia

Tą supratome pamažu, kaip ir daugelį dalykų. Pavyzdžiui, ne taip seniai supratome, kad laisvė, lygybė ir brolybė, o ne absoliutinio monarcho valia, turėtų būti mūsų gyvenimus reguliuojantys principai. Vėliau paaiškėjo, kad jie galioja ir moterims bei juodaodžiams. Kad vergija nėra gera bendrabūvio forma. Kad žodžio laisvė yra svarbi. Ir taip toliau.

Istorikai yra itin savikritiška mokslininkų grupė, tad savo idėjų net teorijomis dažniausiai nevadina. Tačiau, vėl gi, ne taip seniai nacionalizmo tyrėjai iškėlė mintį, kad tautos – tai įsivaizduojamų bendruomenių apie save kuriami pasakojimai, pasakojami sau ir kitiems1. Tai nėra „objektyvi tiesa“, kaip ją, manau, įsivaizduotų fundamentinių mokslų atstovai. Tačiau tai labai galinga įžvalga, leidžianti geriau pažinti žmonių pasaulį, kuriame gyvename.

Jei sutinkame, kad tapatinamės su įsivaizduojama žmonių bendrija, kurią vienija vienas pasakojimas, tuomet automatiškai turime suprasti, kad šis pasakojimas gali tapti valstybės, jos politikos dalimi, kuri gali būti (norisi pridėti – ir bus) panaudota prieš mus. Mane, Jus, kiekvieną atskirai arba visus kartu. Mus supriešinti arba sutelkti nesavam tikslui. Jei tik kas nors gaus išskirtinę teisę prieiti prie to mūsų pasakojimo.

(cc) Mike Licht, NotionsCapital.com, via Flickr

Vokiečių ordino laikų istorijos tyrimai, pavyzdžiui, buvo leidžiami sovietmečiu. Žalgirio mūšis, kaip įsimintinas įvykis, ir iškilo tuo metu. Kodėl? Nes kovota prieš vokiečių feodalus, ką buvo labai lengva paversti aliuzija į Antrąjį pasaulinį karą. Kitaip tariant, panaudojama prieš mus, lietuvius paverčiant ne okupuotu kraštu, o sąjungininkais kovoje prieš nacionalsocializmą – jei tik kiti Lietuvos istorijos epizodai bus sėkmingai nutylėti. Ir tai tik vienas, chronologiškai ir geografiškai labai artimas, pavyzdys.

Natūralu atrodo tai, kad saugome savo laisvą, daugialypę spaudą (ir jaudinamės dėl jos padėties – galimybės manipuliuoti ja tapo tokios akivaizdžios, kad neretai net nebetikime tuo, ką skaitome) ar religijos laisvę, teisę į teisingą teismą. Tačiau retai kada išgirsime apie teisę į savo neiškraipytą istoriją, nors laisvai bendruomenei ji yra tokia pat svarbi ar net svarbesnė, nei kai kurios minėtos viešojo gyvenimo normos.

Tačiau ne į kovą Jus, mielieji, kviečiu. Noriu tik paakinti apsidairyti ir atkreipti dėmesį į mėginimus tuo pasakojimu manipuliuoti. Reikalauti priežasčių ir pagrindimo mėginimams ar skatinimams vienaip ar kitaip politinėmis priemonėmis lįsti prie Jūsų praeities. Aptariamuoju atveju priežastys ir principai yra tikrai neaiškūs ir, panašu, aiškėti net neplanuoja.

Lygiai kaip laisvų teismų neturinčios valstybės pilietis nėra visai laisvas, taip ir savo neiškarpytos ir nemodifikuotos istorijos nežinantis pilietis nėra laisvas. Žinau, kartais klausinėdami nesijaučiame jaukiai, o reikalaudami – drąsiai. Galų gale, patingime ir pasakome: „na ir kas čia baisaus, tik vieną kartą“. Ypač didelė pagunda taip pasakyti kyla plaukiant prieš smarkią srovę. Vienas dalykas turėtų Jus sulaikyti nuo tokios patogios minties. Precedentas.

(Photo by Hulton Archive/Getty Images)

Precedentas gali ir bus panaudotas prieš Jus. Anksčiau ar vėliau vienas projektas nepatiks ir Jums. Tik kitą kartą klausti ir reikalauti bus dar sunkiau, nes oponentai bes pirštu: „tąkart padarėme taip ir viskas buvo gerai“. Kiekvieną kartą, kuomet leidžiame minčiai nekvestionuojamai tapti kūnu, paverčiame kitą situacija šiek tiek sunkesne sau. Leidžiame atsirasti precedentui, kuris lengvai vėliau tampa taisykle.

Beje, „daugumos nuomonė“ nėra argumentas, veikiau atvirkščiai, rėmimasis dauguma suponuoja argumentų trūkumą. Dauguma, kaip ir individai, yra klydusi daugybę kartų ir negali tarnauti sau pačiai argumentu. Jei kas manęs paklaustų, pasakyčiau, kad daugumos nuomonė kone nuolatos yra kvailesnė, nei viena iš alternatyvų. Tereikia nepabijoti su tomis alternatyvomis susipažinti.


1 Plačiau žr.: Kuolys, D. Res Lituana: kunigaikštystės bendrija. Respublikos steigimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, p. 15-21 (ir ten pateiktas nuorodas).

4 thoughts on “Kodėl privalu viską atsiminti?”

  1. Tadas said:

    Pasakojimas, kaip valstybės politikos dalis, gali būti panaudotas prieš mus. Taip. Klausimas: ar tos įsivaizduojamos bendruomenės kūrimas jau nuo darželio ir anksčiau nėra “prieš mus”? Tiesiog įdomu nuomonė.

    Tautos egzistavimas irgi yra daugumos nuomonės rezultatas. Gal čia irgi atvejis, kai kokia nors alternatyva yra mažiau kvaila?🙂

    Ir dar pastebėjimas ne tik šiam rašiniui, bet ir kitiems šitam bloge. Kaip istorikas (pagal specialybę) aš ir labai noriu kartais daug kam pasakyti, kad išmanyti istoriją yra svarbu. Bet kuo toliau, tuo mažiau tikiu, kad tai yra taikytina visiems, t.y. išmanyti istoriją reikia tiems, kuriems reikia (priklausomai nuo veiklos gyvenime) ar kuriems įdomu. Daugumai tai nėra būtina, kad jie laimingai gyventų. Tiksliau jiems užtenka per miglą prisimenamo mokyklos kurso, na tos smegenų plovyklos kur daržely prasideda. Ir tikrai negalima nė pamanyti, kad jie kokie nors “nelaisvi piliečiai”.

    Istorijos poreikis ir svarbumas visada slypi tų žinių panaudojime. Kodėl mums reikia žinoti tai arba tai? Juk puikiai suprantame, kokia selektyvi yra istorija ir puikiai suprantame, kad prisimenama daugiausiai tai ko reikia…

    Nereikėtų mums susireikšminti iš to nepilnavertiškumo.🙂

    • Na, kas yra „prieš mus“, o kas ne, turbūt galime pasakyti, tik turėdami su kuo palyginti… Kol šalia galime nusipirkti Bumblauską, Dubonį ir Rosales, sakyčiau, bendrais bruožais pristatyta bendrapiliečių, su kuriais tapatinamas esi, istorija nėra visai „prieš mus“. Kol tą pasakojimą tiriantys istorikai gali laisvai rašyti pasirinktomis temomis.
      Beje, tautos egzistavimas, kas yra akivaizdu iš XX amžiaus pradžios įvykių Lietuvoje, buvo nedidelės išsilavinusiųjų grupelės „projektas“ tam tikra prasme😉 Tad sutinku su pastaba, kad negalime būti visai laisvais nuo istorijos, bendruomenės ar visuomenės. Sutiksiu ir dėl to, kad mokykloje dėstomas kursas yra toks koks yra (atsilieka dešimčia metų nuo profesionaliosios istorijos), tačiau galimybė su ta istorija susipažinti subrendusiam žmogui panaikina mokyklos suolo kliūtis.
      Ir nereikia įsivaizduoti nepilnavertiškumo visuomenėje, kurioje istorija vaidina tokį vaidmenį, kaip Lietuvoje😉

  2. Žinai, Leo, arba aš turėdamas kontekstus lengviau skaitau tavo minčių tėkmę dėstomą ekrane, arba toji praktika nenuėjo velniop. Skaitosi įdomiai ir nesunkiai. Tik va man, su istorija tik po truputį susipažįstančiam tos iliustracijos, be komentarų yra neaiškios paskirties, lygtais kelia norą domėtis kas tai, bet kažkodėl neatrodo, kad pastangos domėtis bus atpirktos ir tai šiek tiek nervina…🙂

    • Džiugu, kad skaitosi suprantamai. Galbūt dažniau reikės rašyti po tris kartus apie tą patį🙂 O nuotraukose tai feministė, juodaodžių teisių šauklys ir baltas žydukas, vadinamas „laisvės balsu“…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s