Įprotis: ekonominė kairė

grįžti į „Tuščias žvilgsnis į monitorių

Kai kurie šiandien siaubą keliantys dalykai buvo atrasti kaip didelis gėris. Pavyzdžiui, heroinas, atrastas kaip skausmą malšinantis vaistas ir šlovintas kaip toks. Iš čia ir pavadinimas. Ne visų opioidų gyvavimo kelias toks radikalus. Kiti nuskausminamieji, pavyzdžiui, morfijus, naudojami ir šiandien. Žinome auksinę taisyklę – laiku sustoti, nes po to bus bėdų.

Suprantu, kad ekonomikoje esu menkas autoritetas. Tačiau gana seniai skaitomas žurnalas „Valstybė“ (2011 gegužė) net man sukėlė klausimų. Kalbu apie D. Kuodžio straipsnį „Dar kartą apie renovaciją“ (p. 52–57), kuriame jis, „mirusio ekonomisto“ (J. M. Keynes) padedamas, ragina gyventojus renovuoti butus dėl to, kad tai jiems „apsimoka netiesiogiai [sic]“ (p. 53). Viskas tame straipsnyje labai smagu ir gerai, šauniai paaiškinta. Galų gale prieiname prie koordinacijos sutrikimo (p. 56), kai minėtasis ekonomistas siūlo įsikišti valstybei.

Galbūt tik per intervalą, tačiau toje pačioje tonacijoje kairėje suskamba tolesnis, A. Radzevičiūtės straipsnis „Turizmo pramonė susiduria su rimtais iššūkiais“ (p. 58–61) apie blogus turizmo rinkos rezultatus ir galutinis pagraudenimas (nevisai būtinas, jei kas manęs paklaustų) apie stambaus verslo dominavimą. Įdomesnė detalė poskyryje „Vietoj epilogo“ (p. 61) yra pasakojimas apie užstrigusį naujo įstatymo projektą. Cituojamas J. Raguckas iškelia pagrindinį klausimą, dėl kurio nesusitarta: „Juk viena priežasčių, kodėl buvo laužomos ietys, – būtent verslo reglamentavimas. Kaip jiems dirbti?“ (Ibid.).

Viskas galbūt ir praslystų pro akis, jei prieš šiuos du straipsnius nebūtų išspausdinto „In memoriam efektyviam valstybės turto valdymui“ (p. 48–51), kuriame A. Gliožeris, pasitelkdamas B. Sprangerę, griežia dantį ant ministerijoms pavaldaus valstybės turto ir nepavykusio „Visuomio“ projekto. Čia idėja tokia: turtą turi valdyti verslo profesionalai.

For shits and giggles...

Arba aš darausi alergiškas valstybės kišimuisi į ekonomiką, arba čia girdžiu disonuojantį sąskambį. Turiu pripažinti, pritariu paskutiniąjam paminėtąjam straipsniui ar, tiksliau, B. Sprangerei: „Kai kurios šakos strategiškai labai svarbios valstybei ir visuomenei, pavyzdžiui, energetika ar transportas. Tad jos neturėtų būti privatizuotos. […] Svarbiausia [efektyvaus valdymo] sąlyga – įmonę turi valdyti savo srities verslo profesionalai, o ne politikai.“ (p. 50) Tačiau, kaip matome iš pirmųjų dviejų pavyzdžių, ne visi taip galvoja.

Tad štai B. Sprangerės patarimas, pritaikytas dviems iki tol keltoms problemoms. Pirma, užuot ėmusis ruoštis naujai valstybės obligacijų emisijai ir kaupti naują fondą renovacijai, pagalvoti, kaip padaryti tą patį projektą patrauklesnį žmonėms. Pavyzdžiui, pasiūlymus renovacijai tegu siūlo tuo užsiimančios bendrovės – ne unifikuotą respublikinį, o kiekviena kaip sugeba. Pažiūrėkime, ką reali konkurencija padarys darbų kainoms. Tokie straipsniai – puiki mintis: šviesti žmones apie naudą reikia. Ne asmeninę, didesnio tikslo naudą. Arba palikti projektą savieigai, keliasdešimt daugiabučių per metus. Ilgainiui susitelks kritinė masė ir, jei idėja tikrai gera, projektas įgaus vis didesnį pagreitį. Skubame kurti geresnio rytojaus, skubame.

Dar didesnis siutas apima, kai valstybė bando reguliuoti rinkos dalį net nesiremdama jokio mirusio ekonomisto idėjomis. Anos bent jau turi aiškią paradigmą ir formuoja tam tikrą vientisą logišką visumą. Valdžiažmogių (kurie išties yra tik rinkimžmogių atspindys) logika neužmušama. Kaip valstybė negali palikti butų renovavimo programos privačiai bendruomenių ar bet kokiai kitai nevalstybinei iniciatyvai, taip penkmečio plano nevykdanti turizmo pramonė nusipelno valstybės dėmesio. Žinoma, sunkus klausimas, kaip verslininkams dirbti. Sunku ir priimti įstatymus ta tema. Reglamentuoti profesionalų skaičių agentūrose (p. 61). Stabtelėkite trumpam prie pastarojo teiginio. Į tokius pasisakymus aš atsakyčiau klausimu: „O koks valstybės reikalas, kaip verslininkams dirbti?“

Galbūt pabuskime iš sapno, kuriame turtinga turi būti valstybė? Galbūt pagalvokime apie tai, kad turtingi turi būti žmonės, o tuomet jau valstybė kaip nors išgyvens? Neneigiu, kad yra būtinų sričių, kur valstybės finansavimas reikalingas. Yra situacijų, kai valstybės įsikišimas pageidautinas. Yra net sričių, kur valstybinė nuosavybė būtina. Tačiau būtų gerai nelįsti ten, kur nebūtina. Suprantu, kontrolės neturėję ir staiga prie jos prileisti statistiniai lietuviai sunkiai susidoroja su kontrolės pasidalijimu. Todėl ir valstybės kontrolės reiktų atsisakyti, taip, kaip ir narkomanai yra priversti atsisakyti to, kas trukdo jiems normaliai gyventi. Taip, tai – sunkesnis kelias, nei nemesti, tačiau ilgainiui, manau, efektyvesnis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s