How Deep the Water…

grįžti į „Žiniasklaida ir jos priklausomybės

Виталий Игнатенко

Виталий Игнатенко (Photo credit: Wikipedia)

Visame labai trumpame ir siaurame blogosferos subruzdime iš kai kurių blogerių lūpų pasigirdo svarstymai, kas kieno pusėje stovi. Tai reiškia, kas nuo ko yra priklausomi. Šiuo straipsneliu norėčiau įvesti geopolitinį aspektą į popierinės žiniasklaidos priklausomybės Lietuvoje klausimą. Nesigilinsiu į smulkius dalykus, imsiuosi stambiausiųjų. Ir tai paviršutiniškai, nes šitą temą noriu kuo greičiau mesti per bortą. Kadangi kartą pradėjau, dabar reikia pabaigti, nes nemėgstu trinti juodraščių.

Pradėkime nuo lokalaus aspekto. O lokalusis aspektas yra toks – didžiausia leidinių grupe skelbiasi esanti „Respublika“, su to paties pavadinimo dienraščiu bei krūva šlamšto, kurio niekas neskaito. Šios leidinių grupės pagrindinis akcininkas yra Vitas Tomkus – pagarsėjęs antisemitas ir homofobas. Iš čia ir visos baisybės apie Vito Tomkaus tironiją žurnalistų atžvilgiu bei jo politiškumą. Ir taip toliau. Taip pat yra „Lietuvos Rytas“, kuris turi baisiai didelę spaustuvę, lrytas.lt portalą bei „TV anteną“. Tiesa, dar ir televiziją, bet šįkart televizijos mums nerūpi. Ir vargu, ar kada parūps… „Lietuvos Rytui“ vadovauja daug lieviau pagarsėjęs Gedvydas Vainauskas. Dar kokia „15 min“ ar žurnalas „Žmonės“? „Ruskij kurjer“? Ką jūs juokinat? Didžioji dalis jų, ko gero, neturi nei vieno korespondento užsienyje, duokdie, visuose Lietuvos didžiuosiuose miestuose. DELFI su savo portalu lenkia juos visus. Jau nekalbu apie saulės geltonumo „Vakaro Žinias“ ar dar kokį kitą briedą.

Itar-Tass headquarters in Moscow

Itar-Tass headquarters in Moscow (Photo credit: Wikipedia)

Tad priešpriešą tarsi ir derėtų matyti. Vitas Tomkus prieš Lietrytį. Khem. Rimta priešprieša – lrytą turi „Snoras“, senas geras ruskių bankas. Visi bandymai lietrytį išplėšti jiems iš nagų buvo neįtikėtinai nesėkmingi. Kurgi bus sėkmingi – Sekmoko interpeliacija yra turbūt amžiaus šokas Kremliui: „Šitos fašistinės šalelės seimo nupirkt nesugebėjom? Už ką mes jiems mokam?!“ Vitas Tomkus, reikia pripažinti, nėra panašus į Lietuvybės gynėją ir nepriklausomos žiniasklaidos guru. Nors turi ir ELTĄ, kuri neva yra didžiausia naujienų agentūra Lietuvoje, bet iš tikro yra šlamštas ir tiek. Bendradarbiauja su rusų oficiozu ITAR-TASS ir pateikia, duokdie, 1/3 tų naujienų iš tos pusės, kur saulė teka. Tiesa – tik geras. Tokias, kokių reikia.

Jau persikėlėme į naujienų agentūrų lygmenį. Įdomu. Turime BNS! Naujienų agentūrą, vadovaujamą A. Račo, priklausančią suomiams, niekuo nesusijusią su motuše Rusija! Oh, Lordy, we are sayewed! No, we are not. Interfax (su kuriuo draugauja BNS), nors teoriškai ir geriau nei ITAR-TASS, vistiek tas pats šlamštas. Iš tos pačios spaudos laisvę mylinčios šalies. Ko mes neturim – nepriklausomų naujienų agentūrų, kurios turėtų savo korespondentus, lauke dirbančius žurnalistus.

CONFERENCE HALL OF THE ITAR-TASS NEWS AGENCY, ...

Štai Jums žiniasklaidos draugai. (Image via Wikipedia)

Faktas – senokai nebeturim nepriklausomos popierinės kasdienės žiniasklaidos, kuri pati pateiktų ne tik Prezidentūros ir Seimo pranešimus, bet ir šiek tiek daugiau. Gali Vitas Tomkus išsikalinėti kaip tik nori, o lietrytis surinkti kiek nori lankytojų – it’s fucking gone. Liko naujienų portalai, kurie neperžiūrėdami spausdina naujienų agentūrų pranešimus ir analitinė spauda, kuri, nors ir ne turbinė ir ne be šleifo, kartais bent jau pagalvoja prieš rašydama. Nėra ko jaudintis, kad Vitas Tomkus nurodinėja žurnalistams, ką rašyti. Didžioji dalis žurnalistų jau yra ant pavadėlio, tik šis ateina daug subtilesniais metodais – informacijos srautais. Tik įtariu, kad tas subtilumas pasireiškia ne ardymusi redakcijoje.

Beje, gražus palyginimas yra informacija, kurią šiuo metu galime gauti iš Europos Parlamento: mūsų chebros atstovai spaudai (o gal ir kartais pati chebra) rašo blogus, tinklapius ir kita tiesiogiai iš vietos.

Tai šitiek aš galiu pasakyti apie mūsų žiniasklaidos padėtį. It’s fucking gone. Ką dar ką liko užčiaupti? Tai istorikus, primenančius, ką jie mums padarė. Beje, tokiu pavadinimu yra Danutės Gailienės knyga. Labai jėgova. Gal kada apie ją parašysiu.

4 thoughts on “How Deep the Water…”

  1. Sveiki,

    Gal galėtumėte pasidalinti keliais stambesniais savo informacijos apie Lietuvos ir užsienio įvykius šaltiniais?

    Spaudos niekada neskaitydavau (per jaunas matyt esu, o todėl ir šis postas labai įdomus), Delfi dar paauglystėje nuvildavo, o blogų ir užsienio šaltinių tiek daug, kad sunkiai kasdien viską aprėpsi…

    Kuo (ne)pasitikėti?

    Donatas

    • Paprašysiu turėti omenyje, kad šie patarimai yra mano subjektyvi nuomonė, todėl ir juos priimti su skepsio doze.
      Jei kalbame apie internetą, tai DELFI ir, regis, alfa.lt paprastai, panašu, pateikia skirtingiausias įvykių versijas (ir aptaria skirtingiausius įvykius). Visi kiti lietuviški internetai varijuoja tarp šių dviejų. Nekenkia užmesti akį ir į tą patį lrytas.lt. Bernardinai.lt, nedažnai važiuojantys ant operatyvumo bangos (ir su savo katalikiškais prieskoniais) pateikia kone analitiškiausią medžiagą mūsų internetuose. Peržvelgiant DELFI straipsnius, man labai patinka Nuomonių ringo skiltis. Naujienos Lietuvoje jų, mano kuklia nuomone, yra labai ir labai geros – sudaro bent jau mano pagrindinę aktualijų bazę. Skaityti, žinoma, reikia visas skiltis, tačiau užsienio naujienų skyrelyje nepakenkia žvilgtelėti į straipsnio apačioje nurodomą šaltinį – taip galime sužinoti, kokią poziciją straipsnis atspindi. Ryškiausiai, ko gero, matosi ITAR-TASS ir ELTA tendencijos, BNS dažnai užsieniui pasitelkia oficialių asmenų pasisakymus. Kaip minėjau, galiu ir klysti, nes šie dalykai yra „atrasti“ stebėjimo būdu, kuris nėra visai patikimas, bei iš draugų ir bičiulių pasisakymų. Jie irgi gali klysti.
      Rimtesniems užsienio įvykiams (Libijoms ir dar visokiems biesams) paprastai pasitelkiu bbc.com, jei yra reikalas – Al-Jazeera. Jie neretai turi savo korespondentus karštuosiuose taškuose. Vis pražiopsau cnn, gal ir ten verta užmesti akį. Esu anglakalbis, tad greitam informacijos virškinimui rusiškų kanalų beveik nepasitelkiu. O reikėtų, šią savo spragą pripažįstu žemai nulenkęs galvą.
      Popieriumi daugiausia tenkinuosi mėnesiniais analitiniais žurnalais – Verslo Klasė, IQ, Valstybė. Jei pirmasis paminėtųjų yra mano nesenas draugas, tad apie jį nedaug tegaliu pasakyti, tai likusius du pažįstu gana neblogai. IQ, mano galva, yra kiek labiau subalansuotas, pateikia žinias iš kiek platesnės perspektyvos nei Valstybė. Ši, savo ruožtu, laikosi labai provalstybinės (kaip netikėta) pozicijos. Nepaisant to, Valstybė užsiima kiek nuodugnesne analize, nei IQ. Gana brangus malonumas, tiesa.
      Kasdienės periodinės spaudos neperku jau velniaižin kiek laiko, tad čia negaliu patarti visai. Sako, Verslo Žinios neblogos. Dar ir portalą turi, tačiau jį retai kada atsiverčiu, tad nuomonės neturiu.
      Dar kartą prašau suprasti, kad naujienų vartojimo pasaulyje galioja taisyklė: „kuo daugiau skirtingų šaltinių, tuo geriau“. Gali žmonės su mano tokia analize ir nesutikti. Prašau jų pasisakyti garsiai.😉

  2. Vaizdelis…

  3. Rekomenduočiau bloomberg.com, kiek per daug apie pingus, bet blaiviai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s