Apie nekrokratiškąjį tautiškumą

grįžti į „Apie ką mes čia?..

Taigi, mielas Skaitytojau, praėjusį kartą kalbėjome apie idėjų išbaigtumą bei šachmatus. Dėl savo noro pateikti problemą lakoniškai neturėdamas tam tinkančios plunksnos save ir kaltinu bei esu priverstas grįžti prie tos pačios temos, šįkart smulkiau ir išsamiau. Mat rašau apie nykokus, labai nepoetiškus dalykus, kurių didaktinė vertė labai priklauso nuo mano gebėjimo raštu perteikti mintis. Šiam įgūdžiui tobulinti ir pradėjau rašyti tinklaraštį, tačiau iš viešosios reakcijos neadekvatumo sprendžiu, kad mano mokslai dar tik prasideda. Tad, prašau, atleisk man už mėginimą talento stoką kompensuoti žodžių kiekiu.

Romantic history painting. Commemorates the Fr...

Image via Wikipedia

Ko gero, kiekvienas pasaulio režimas, kada nors triukšmingai atėjęs į valdžią, siekiantis liaudies ar tautos (dalykai tapatūs, jei žvelgsime į juos iš šono, o ne iš vidaus) palaikymo, skelbė apie naujos eros, naujos tvarkos ar naujos epochos aušrą. Epochos, kurios senojo režimo prispaustieji laukė ir tikėjosi, neretai rizikuodami gyvybėmis ir jas prarasdami. Ne veltui dar taip neseniai nuo tirono sosto nuverstas Muamaras Khaddafis manėsi pats esąs revoliucija. Turbūt neatsitiktinai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos reprizoje buvo įsipainiojęs ir jakobinų diktatūros, turbūt žiaurėsnės, nei paskutinieji trys senojo režimo karaliai kartu sudėjus, taktas.

Visgi mes manėme (ar mus taip mokė) tam tikra prasme įgyvendinę naująją, gandiškojo taikaus protesto, elegantiško ir jaudinančio, lyginant su senąja, šiandien sakytume, libiškąja, formą. Neveltui ir vadiname tai „dainuojančiąja revoliucija“. Ypatingas jos grožis ir slypėjo tame, kad žmonės iš vienos pusės, nepabūgo kraujo, kuris buvo pralietas anksčiau ar buvo liejamas aplink, o iš kitos – ta drąsa neperaugo į revanšistinį kraujo troškimą, o sava valia buvo įgyvendinta demonstruojant valingą, šaltą poziciją.

Paminklai centrinėse aikštėse, pagrindinių gatvių bei aikščių pavadinimai, kartu su valstybės simboliais ir kitais būtinais atributais, žinoma, buvo nukelti ir pakeisti. Ne viskas buvo nugriauta ir pamiršta, net iki tokių „smulkmenų“, kaip paminklas Raudonosios armijos kariams Biržuose, stovintis, tiesa, visai šalia paminko Nepriklausomybės kovų aukoms. Skandalingieji Aleksoto tilto papuošimai Kaune. Vienintelis dalykas, dėl ko Biržai nėra socialinės medijos taikinyje, spėju, yra tai, kad Vilnius yra sostinė, tad ir visų Lietuvos kampų reikalas.

Memorial to KGB victims in Vilnius, Lithuania.

Image via Wikipedia

Šiandien vėl iš naujo šaukiamasi Žaliojo tilto skulptūrų griovimo (ar bent jau prašoma luktelėti, kol jos pačios „į upę suvirs“ – duočiau nuorodą, tačiau geriau tik patarsiu – apsižvalgyk aplink). Ir pirmasis klausimas, kuris kyla man galvoje, yra „kodėl šiandien“. Jis tikrai nėra pagrindinis, nes savo poziciją išsakyti galiu bet kurią savaitės dieną. Tačiau nerimą kelia tai, kad šis klausimo atnaujinimas vyksta šiomis dienomis – suverenumo bumo ir tradicijos krizės  kontekste. Kas nepalieka kitos išeities, kaip neleisti viešojoje erdvėje susidaryti nuomonei, kad tai yra vienintelė mąstymo vaga, vadinasi, daugiau nei legitymus reikalavimas teisėtai demokratiškai išrinktai valdžiai, nes pastaroji, ypač prieš rinkimus, yra labai paveiki tokiems reikalavimams. Tad, kad visi išvengtume nereikalingos žalos sau, esu įstumtas į padėtį, kurioje privalau išnagrinėti pateikiamą poziciją, prieš pateikdamas savąją.

Protingesniųjų pagrindinis argumentas remiasi tokia fraze: tai yra sovietinę santvarką šlovinantys paminklai, tiems, kurių giminaičiai nukentėjo nuo okupacinio režimo, sukeliantys skaudžius prisiminimus bei yra neverti vietos laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Kas yra, pripažinkime, natūrali mąstymo seka, kurios neišeina apkaltini prasta logika. Šiek tiek keistesni argumentai yra abejojimas skulptūrų menine verte ir siūlymas (tik geresnio nei sunaikinimas – įvaizdžio tikslais) išvežti į Grūto parką. Prie to pridedama, kad skulptūros nebūtinos tilto konstrukcijai ir, kad visi kiti simboliai neva nuraškyti – šis paskutinis elementas, žinoma, yra melas. Iš to kylančios diskusijos dėl kainos ir panašių dalykų jau yra įgyvendinimo, ne argumento dalis. Kitaip tariant, imama atsakinėti į klausimą „kaip“, o ne „ką“ reikia daryti.

Lietuvių: Vilnius Žaliasis tiltas Foto: Algird...

Image via Wikipedia

Pirma nurėžkime, kas nereikalinga – meninė vertė. Ne apie tai su Tavimi norėjau kalbėtis. Nepaisant to, kad skulptūras sukūrė menininkai (ir gal dar nevisai šiaip sau menininkai) tuometinės valdžios užsakymu, Žaliasis tiltas man nėra muziejaus eksponatas. Jis, kartu su statulų ansambliu, yra tyčia ar netyčia likęs buvusios santvarkos artefaktas. Nuo šio sakinio ir turėtume pradėti. Ką jis mena?..

Trėmimai, apie kurių vos vieną iš daugelio aspektų esu Tau rašęs, KGB veikla, šaukimai į kariuomenę ir kiti okupacinio režimo siaubai palietė labai didelę dalį Lietuvos gyventojų. Jei ne patys, tai kone kiekvienas galime įvardinti nebūtinai tiesioginį (o dažniau turbūt tiesioginį) giminaitį, patekusį į didesnę ar mažesnę režimo nemalonę (o jos baigdavosi taip pat nevienodai, bet retai kada gerai). Bent trys kartos gyveno po okupacijos šešėliu, buvo mokomi, kad tokio dalyko, kaip laisva Lietuva, būti negali. Tačiau minėtuoju jaudinančiu ir dramatišku būdu šis okupaciniam režimui nesuvokiamas dalykas buvo pasiektas, pačiam režimui byrant į šipulius. Šios patirtis formavo mūsų senelius, tėvus, mus ir turbūt formuos mūsų vaikus. Pasakojimas, kurį mes pasakojame vieni kitiems ir supančiam pasauliui, formuoja ir tai, kaip mes reaguojame į tam tikrus dirgiklius. Dėl šių patirčių ar šio pasakojimo kyla labai natūrali reakcija. Sunaikinti. Išvežti. Pašalinti iš akių.

Tad jei kalbame apie sunaikinimą ar išvežimą kaip simbolinį, idėjinį, istorijos taisymo ar revanšo aktą, tuomet man kyla problema. Žaliojo tilto skulptūroms negebu rasti tinkamos vietos valstybės istorijos įvykius įkūnijančių objektų hierarchijoje. Žaliojo tilto skulptūrų nepriešinčiau gana naujai pastatytąjam „Mindaugui“. Jam tikroji priešprieša buvo Lukiškių (tuomet Lenino) aikštės „Leninas“. Paminklai priešingas vertybes gynusiems kariams stovi (ar bent jau stovėjo, kai paskutinį kartą buvau) jau minėtuose Biržuose. Net įvairiausios „Laisvės“ variacijos panašesnės į antonimą Kaliningrado „Pergalei“. Kažkur skaičiau tekstą, kuriame Žaliojo tilto kompozicijas mėginta lyginti su Kunoto Vildžiūno „Grandine“ ir kitais po tiltais kabančiais kūriniais…

English: Mindaugas - Vilnius (Wilno, Wilna)

Image via Wikipedia

Štai čia ir susiduriu su argumentacijos trūkumu. Kodėl būtent šios kompozicijos nusipelno nukėlimo, bet ne Petras Cvirka? Kodėl jos, bet ne Martyno Mažvydo bibliotekos fasadas, spinduliuojantis tikra totalitarine gigantomanija? O jei nusipelno visi išvardintieji, kodėl šiuo precedentu remiantis neturėtume pradėti miestų ir miestelių urbanistinės erdvės valymo valstybės mąstu? Jei, mielas skaitytojau, gintum poziciją, kad tokia akcija būtų reikalinga, vėl paklausčiau – kodėl šiandien ir kuriuos simbolius naikiname, o kurių – ne? Esu tikrai įsitikinęs, kad mėginimas sukurti tokio valymo principus visai valstybei būtų sudėtingas, o įgyvendinimas ne tik pridarytų daugiau žalos, nei naudos, bet ir primintų „mirties šokio“ vertą groteską. Tačiau net ir bandymų spręsti tokius probleminius klausimus nesulaukiau.

Neturiu nieko prieš neigiamą sentimentą okupacijos laikotarpiui – anaiptol. Neturiu, tiesą sakant, nieko prieš teigiamą sentimentą okupaciniam laikotarpiui. Turiu pripažinti, kad vieno ar kito sentimento raiškos diapazonas labai smarkiai lemia mano nuomonę apie besireiškiantį asmenį. Tačiau niekada nesu lengvai įtikinamas grynos emocijos. Jomis dengiasi scientologai, taikydamiesi užčiaupti dar vieną jiems nepatikusį asmenį. Lygiai taip ir šiuo atveju, mirusiųjų šaukimasis savam tikslui, bent jau pagal mano skaičiavimus, yra prastas argumentas. Nekrokratiškasis tautiškumas yra prastas pagrindas valstybės kultūros politikai.

7 thoughts on “Apie nekrokratiškąjį tautiškumą”

  1. Gerasirdis said:

    Na, bet takoskyra ką griauti ir ko ne- būtent tokia ir galėtų būti: funkciškumas. Nepratiška būtų griauti patį tiltą ir po to statyti naują, tuo labiau nepraktiška būtų griauti Mažvydo biblioteką. Lygiai kaip nepraktiška būtų bandyti bandyti užmiršti raides mokykloje išmoktas, vien todėl kad raidžių mokė sovietinėje mokykloje.

    Kaip tik todėl reikia apsiriboti paminklų griovimu, o pastatus pakaks ir pervadinti. Anksčiau juk biblioteka ne Mažvydo buvo? O dabar Mažvydo. Ir kas, kad “spinduliuoja tikra totalitarine gigantomanija”, užtat savo funkciją atlieka.

    • Na, panagrinėkime tokį variantą. Pirma, tiesa, teks išsiaiškinti, ką reiškia „funkciškumas“ ir ką reiškia „paminklo funkcija“.
      Jei „funkciškumas“ reiškia „kokios nors funkcijos miesto erdvėje atlikimas“, tuomet susidursime su funkcijų sąrašo poreikiu. Nes kiekvienas urbanistinis elementas atlieka kažkokią funkciją mieste. Rekreacinės erdvės ar turistų maršrutai, orientyrai ar atminties vietos (apie pastarąsias kalbėtis galėsim po tolesnių rašinių) – visa tai atskirais, (o paskutinė funkcija ir be išimties visais) atvejais bus atliekami paminklo. Galų gale paminklų funkcijas (buvimą paminklais) jie visi atlieka puikiai. Taip mąstydami liksime nenugriovę nieko, negerai.
      Jei funkciškumą suprantame tik gyvenimo, darbo (bet ne rekreacijos), susisiekimo inžinerijos kontekste, tuomet sąrašas ilgėja labai staigiai ir į jį patenka tai, ko nenorėtume nugriauti. Visi paminklai viskam, visos rekreacijos zonos (parkai ir vejos) bei visi medžiai ir krūmai. Žinau, Užkalnio svajonė, bet tuomet iš Vilniaus neliktų nieko, tik asfaltas ir plytelės. Nesu tikras, ar tai būtų jauki vieta gyventi. Net Niujorkas leidžia sau vieną kitą parkiūkštį (be to didelio). Vėl negerai, reikia siaurintis.
      Pasirenkame laikotarpį. Sovietmečiu pastatyti. Paminklas Cvirkai? Žemaitei? Trakų ir Gedimino pilys? Gerai, pastarosios tebūnie muziejai. Tačiau Cvirka ir Žemaitė (tik du pavyzdžiai cukraus pasiskolint užėję galvon) jau būtų negerai. Nemanau, kad visiems patiktų. Negerai, siaurinamės toliau.
      Regis čia (pataisyk, jei ką praleidau) susiduriame su šiandienine dilema. Nes turėtume formuluoti sąlygą kažkaip su „sovietmečio šlovinimu“, „sovietine ideologija“… Ar „Studentas ir studentė“ (viena iš keturių, skirtingų autorių sukurtų, Žaliojo tilto skulptūrų) šlovina sovietmetį? Ar visgi tai pakankamai universali ideologija – mokslo siekis? Kuri konkrečiai vieta šlovina sovietmetį, tuomet? Ar laikotarpiui būdinga estetika yra pretekstas griauti meno kūrinį? Tad ar griaunam velniop tris iš keturių ansamblio dalis? Nežinau, kaip tau, bet man čia darosi panašiai nejauku, kaip ir su parkų išnaikinimu.
      Žinoma, galėtume deleguoti sprendimo galią komisijai, kuri turėtų spręsti apie viską pagal matą „jei Žaliojo tilto skulptūras griaunam, tai kartu griaunam ir…“. Nes kol kas įgaliotieji asmenys paliko skulptūras ramybėje.
      Aš nerandu išeities iš tokios situacijos (o dar nepradėjau kabinti svarbiausiųjų klausimų – nesigiriu, tiesiog jie bus išskleisti kituose rašiniuose), kaip tu?

  2. Gerasirdis said:

    >Taip mąstydami liksime nenugriovę nieko, negerai.
    Jo, perdaug mąstydami iš ties nieko nepadarysim, tas tiesa. Nes diskusiją galima suvesti į klausimus “Ką reiškia žodis “yra”, ir, dar svarbiau, ką reiškia žodis “reiškia”?”.

    Aš visgi manau, kad į giliai filosofines diskusijas veltis neverta, ir verčiau žiūrėkim į viską paprasčiau- medis meta šešėlį ir suteikia pavėsį, o ne meta komunizmo šešėlį, taigi nesvarbu kokiom ideologijom remiantis medis buvo pasodintas, jo kirsti neverta- nebent trukdytų.

    Paminklo pirminė ir pagrindinė funkcija- šlovinti kruviną okupacinį komunistinį režimą, nuo kurio nukentėjo daugybė lietuvių, todėl vieta jam- nebent Grūto parke.

    Bandyti kurti visagales komisijas, kurios turėtų neribotą galią spręsti kažkokius klausimus- geriausias būdas sužlugdyti sumanymus, net ir pačius geriausius (čia gali mane sukritikuoti, pateikęs sėkmingą tokios komisijos veikos pavyzdį).

    • Dėl komisijų visai nesiginčiju. Jas daugiausia surenka žmonės, kurie savo veiksmų argumentavimą vadina „filosofine diskusija“. Čia ne filosofinė diskusija ir tikrai ne gili. Čia prašymas pagrįsti savo veiksmus, jų būtinumą ir veikti pagal kažkokius principus, o ne „aš gi žinau kas ir kaip“. Nes dar nemačiau, kad medžio ir „Studento ir studentės“ šešėliai iš esmės skirtųsi.

  3. Kažkaip neužbaigta mintis (“visgi manėme” – ir čia man trūksta “,o …” arba “, tačiau”):
    […]
    Visgi mes manėme (ar mus taip mokė) tam tikra prasme įgyvendinę naująją, gandiškojo taikaus protesto, elegantiško ir jaudinančio, lyginant su senąja, šiandien sakytume, libiškąja, formą. Neveltui ir vadiname tai „dainuojančiąja revoliucija“. Ypatingas jos grožis ir slypėjo tame, kad žmonės iš vienos pusės, nepabūgo kraujo, kuris buvo pralietas anksčiau ar buvo liejamas aplink, o iš kitos – ta drąsa neperaugo į revanšistinį kraujo troškimą, o sava valia buvo įgyvendinta demonstruojant valingą, šaltą poziciją.
    […]

    Gerai… Dar pystelsiu tą savo mintį apie cinko baterijas😉 Tik “baterijos” tai nėra galvaniniai elementai, tai tiesiog cinko luitai, tiksliau suploti kubai. Juos deda (jei neklystu – gali būti, kad ant kito po vandeniu panirusio metalinio daikto žinomo pasaulyje ;)) ant Temzės užtvaro (tai vartai, uždarantys ir atidarantys Temzės žiotis į Šiaurės jūrą – kodėl – pasiskaitykite internetuose patys) metalinių panirusių konstrukcijų. Cinko baterijos susilietę su metalu patraukia į save (arba nuo savęs atstumia – nebepamenu :)))) geležies elektronus, dėl ko geležis nerūdija, bet užtai cinkas koroduoja ypač sparčiai. Tai esmė ir yra tame – koroduoja baterijos bet ne pats tiltas.
    Labai didelė alegorija🙂 Kaip ji siejasi su skulptūromis ant Žalio tilto? Ogi taip, kad traukia visokias rūdis, lokalizuoja problemą tskant…😉

    • Va taip ir yra kuriamos neklišinės alegorijos ir palyginimai.😉
      Tas „visgi“ čia susieja prieš tai buvusią pastraipą su tavo pacituotąja – „revoliucijos žiaurios, visgi mes to išvengėme“🙂

  4. Todėl siūlau daryti sovietinių skulptūrų ir simbolių rotaciją ant Žalio tilto ;)))

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s