Skleisti idėją…

grįžti į „Kuopiamės savo daržą

Mes, Senojo Žemyno gyventojai, esame laimingi žmonės. Net nepaisant sunkumų su mūsų valiuta. Šie du sakiniai iš esmės ir baigia mano mintį, tačiau, nors ir nemėgstu rašyti daugiau nei būtina, manau teks išsiplėsti.

Kaip viename savo pasirodymų („Dressed to Kill“) JAV sakė komikas Eddie Izzard, „I grew up in Europe – where the history comes from“ (Užaugau Europoje – kur buvo išrasta istorija). Ilga ir nuobodi Senojo Žemyno istorija išmokė jo gyventojus ribotai reaguoti į pasaulyje sklindančių religinių idėjų įvairovę. Dažnas žmogus čia tiki į „asmeninį dievą“, t.y. savą monoteistinių religijų skelbiamų idėjų interpretaciją. Dažnam, žinoma, dar baisoka pasakyti, kad „netikiu, jog dievas egzistuoja“, tačiau turime išsiugdę nerūpėjimo buferinę zoną. Materealusis pasaulis per didelis, jog turėtume laiko nematerealiąjam. Mūsų krašte, kuris (kartais ir dėl man nežinomų priežasčių) vadinamas Marijos žeme, tai ypač akivaizdu – dėl objektyvių istorinių aplinkybių.

Demokratija pas mus taip giliai ir taip staigiai įsišaknijo į samonę, kad mums net dangiškos institucijos (ką jau kalbėti apie teismų sistemą) – bažnyčia – turi paklusti mūsų valiai. Konkrečiai –įsileisti AMB, nes mes jį mylime. Ir dangiški argumentai neveikia, būtent dėl nerūpėjimo buferinės zonos.
Ir mūsų žemyne niekas dėl to labai nepyksta. Ir dėl to esame laimingi.
Nesakau, kad iki šiol ir toliau trumpai išsakytos mintys buvo ir bus labai originalios, bet, manau, verta skleisti idėją. Ar nelaikas nustoti apgaudinėti save? Ar nelaikas suvokti, kad sekmadienį nedirbame ne dėl to, kad dievas ilsėjosi, o dėl to, kad patys norime pailsėti? Ir tai, kad šeštadienį švenčiame labiau (galima baliavoti iki vėlumos), nedaro mūsų labiau judėjais? Sekmadienį nedirbame dažnai dėl to, kad po šeštadienio esame fiziškai nepajėgūs, beje, o ne dėl to, kad dievas ilsėjosi. Ką jau kalbėti apie ėjimą į bažnyčią.
Tačiau mano argumentas nėra vien tik pripažinimo sau argumentas. Mano nuomone tikėjime į dievą slypi kažkas itin blogo, kažkas, ko protas nesuvokia, bet oda pašiurpsta. Skelbiamas absoliutus žinojimas – regis taip galėčiau tai apibūdinti. Teiginiai, jog yra žinoma, kas yra iš esmės neįmanoma žinoti (dievo keliai nežinomi, bet žinau, kad jis nori, kad tu nesikeiktum) – mano nuomone, tai absoliutus blogis. Vertimas žmogų viešai pripažinti savo kaltes –net tuomet, kuomet jis nėra nusikaltęs – kas tai?

Ne taip seniai ant kai kurių tiltų (ko gero, labiausiai tam tikrų žmonių pamėgtų) atsirado užrašai – „Yra žmonių, kuriems tu rūpi“ – ar kažkas panašaus. Negi nebūtų geriau, jei ten būtų parašyta – „Gyveni tik kartą, kvaily, ir nesvarbu, kas vyksta tavo gyvenime, tai gerokai geriau nei tai, apie ką dabar galvoji“. Negi nėra nei menkiausio ryšio tarp noro baigti savo gyvenimą ir nuo mažumės pirštos idėjos, kad tai tik ašarų pakalnė, o balius prasideda po to?..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s