Mažų scenų stebuklai

grįžti į „Kartą maišu tvotas patriotas –

Geros naujienos iš politikos kuluarų. Kova su Lietuva Lenkijoje galų gale įgyja grynąsias politinės kovos retorikos formas. Nebėra ko nerimauti. Lenkija, jei norės pasirodyti esanti regiono lydere, turės dorotis su Baltijos valstybėmis. Rimta kalba prasidės po rinkimų – iki tol Lenkijos politikai lodysis. Iniciatyva išsiųsti juos (ir mūsiškius) 2 minutėms baudos, mano nuomone, itin sveikintina.

Tačiau mano mėgstamų puspročių kampelyje aistros nenurimsta. Maža scena it prisukta rodo tą patį spektaklį. Mat blogerio Zeppelinus (kuris yra, žinoma, labai svarbus ir patriotiškas žmogus) Facebooko puslapis buvo užblokuotas komunistų pastangomis. Tie, žinoma, dainuodami avanti o popolo, alla riscossa, puolė Zeppelinus’ą klastingais komuniagiškais būdais – dūriu į nugarą. Įtarčiau, kad Facebooko administracija jau pasidavė NK666 idėjoms. Time to start bombing these locations.

Ko gero, kaip visada, susilauksiu kritikos už tai, kad tik kritikuoju, o pats nei į veidrodį pažiūriu, nei ką konstruktyvaus pasiūlau. Esu kuo nuoširdžiausiai įsitikinęs, kad svarbu, ką kritikuoju. Mat tam tikrais atvejais nebūtina nei siūlyti ko nors konstruktyvaus, nei žvilgčioti į savo atspindžius vitrinose. Aptariamuoju atveju jaučiuosi tarsi stebėčiau vaikus smėlio dėžėje. Arba per suaugusiųjų susibūrimą atskirai susodintą vaikų stalą. Prie jo pešamasi dėl niekų, kuriuos kažkas prie to paties stalo ką tik sugalvojo. Pavyzdžiui, kad vienas vaikų turi ypatingą atsparumo kulkoms galią, o kitas – visa nužudančias kulkas. Ginčas, žinoma, itin aktyvus – katro ypatingoji galia stipresnė. Neketinu nei lygintis su šiais ginčais, nei siūlyti jiems sprendimų. Stebiu tokio pobūdžio ginčus su šypsena. Štai tokia:

Žymaus (istorikų rateliuose) prancūzų istoriko Marko Bloko citata, kadaise užstrigusi galvoje, labai tinka apibūdinti šiam vaikų stalui. Tiesa, ji buvo skirta kitkam, tačiau tiks kaip metafora. Visuomenė,  kaip  protas,  yra  išausta  iš  nepaliaujamos  sąveikos. [1] Lygiai taip ir šis amžinas diskursas – jis yra išimtinai priklausomas nuo abiejų pusių agresijos. Jei vieni pasakė, kiti turi atsakyti. Ir nė viena pusė nėra pakankamai pakanti ar pagarbi, kad leistų ne tik sau, bet ir kitiems šūkauti. Tad – juos reikėtų palikti kitame kambaryje. Nes ten, kur žmonės rimtai apie ką nors kalbasi, nė vienam iš šių pusšmikių nėra vietos – tik malasi ir ko nors kaulyja. Dažniausiai dėmesio.

Taip, žinau: “Jei sakai, kad nereikia skirti dėmesio, tai kodėl jo skiri?”, – suinkšite. Stebėdamas vaikų stalą visada gali kumštelti kam nors šalia: “Žiūrėk, žiūrėk – tuoj susimuš ir bus ašarų pilnas kambarys…” Užteks. Metaforos aiškinimui jau skyriau pakankamai laiko. Jei iki šiol vaizdelis prieš akis neiškilo, reiškia, veltui aušinu burną.

Kas privertė mane pamąstyti šia – besipešančių vaikų – tema, tai Tomo Baranausko pasisakymas apie fašistų tramdytojus (ir atskleistas pagrindinis istorijos pasikartojimo dėsnis, kas daro dar didesnį įspūdį). Išties Tomas Baranauskas buvo vienas tų žmonių, kurie entuziastingai gynė Petro Stankero pusę žymiojoje holokausto neigimo byloje (nuorodas jis pats sudėliojęs). Jo cenzūros baimė man taipogi suprantama: dievaži, aš pats raštu išsakiau nuoskaudą, kad nebuvo ryškiau stota laisvo žodžio pusėn. Tačiau kaltinti vieną kurią debatuose dalyvaujančiųjų pusių cenzūra ar nepakantumu kito nuomonei?.. Man tai panašu į feministės užpakalį delne – akimirką smagu, bet tuoj pat viskas atsisuka prieš tave.

Laisvo žodžio sargyba – labai sudėtingas ir dažną kartą neskanus dalykas. Neskanus todėl, kad tenka priprasti prie nepatinkančių nuomonių. Sudėtingas – nes niekas iki galo taip ir nenubrėžė ribos tarp žodžio laisvės ir neapykantos kurstymo. Tačiau negalima vienu metu ginti žodžio laisvę ir prižiūrėti patį žodį. Negali piktintis, kad kažkas riboja kitų laisves, grėsmingai pridėdamas: saugokitės, nes “iš pradžių buvo žodis”.

Yra kelios savybės, skiriančios suaugusiųjų ir vaikų stalus. Savybės, kurias priminti niekada nepavargstu. Vieną jau įvardinau – pakantumas. Jį minėjau ir anksčiau, kaip orų žemų apsispjaudymų vengimą. Tačiau tokiu jis tampa tik išskirtiniais atvejais. Paprastai tai – gebėjimas civilizuotai reaguoti į nuomones, su kuriomis nesutinki… Kitą – pasitikėjimą – dailiai bloge aprašė Leonidas Donskis. Žinoma, dažnu atveju abi telieka siekiamybėmis. Tačiau šių savybių, kaip siekio, suvokimas jau pakelia diskusiją ir viešają retoriką į kokybiškai aukštesnį lygmenį. Sumažina isterijos, keiksmų ir prasivardžiavimų kiekį. Atsijoja tai, kas svarbu nuo to, kas jausminga. Išplečia sceną ir išguja aktorius, paversdamas ją laisva auditorija. Tų ypatybių ignoravimas, priešingai – diskusiją nukelia prie vaikų stalo. O jį aš stebiu su šypsena. Štai tokia:


[1] “Society, like a mind, is woven of perpetual interaction.” [Bloch, M. Feudal Society. The Growth of Ties of Dependence, vol.1. London – New York, 2004, p. 59.]

2 thoughts on “Mažų scenų stebuklai”

  1. …na pakantumas gerai, jei vyksta tik diskusija. Deja netvota pusė naudoja kitus diskusijios būdus nei pokalbis. Pvz. FB uždarymas be pagrindo ir skundimas teisėsaugai. Ar apie tai kalbame?

    • Uoj, tvota ir ta. Visas stalas tvotas. Nepagalvokite, kad teisinu tokias priemones. Be to, kaip minėjau, užsiimu tik piktdžiugiško stebėtojo poziciją, tad neketinu siūlyti “gero būdo reaguoti”. Tik primenu, kad mėtymasis žodžio laisvės pažeidimas yra sudėtingas reikalas, dažnai atliekamas lengva ranka. Kitaip tariant, kada patogu. Tai daro abi pusės.😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s