Klišatos ir nuosaikusis neonacionalsocializmas

grįžti į „Recenzija

litas tam, kas suras labiau nuvalkiotą nuotrauką (Čegevara nesiskaito).

Nežinau, ar pastebėjote, bet nesu piktas žmogus (liūtas), tačiau esu linkęs gana jautriai reaguoti ne tik į tai, kas rašoma, bet ir į tai, kaip rašoma. Toks jautrumas skaitant Freaconomix įrašą „Balvonų balvonai balvonams“ yra išties gyvenimą sunkinantis veiksnys. Autorius jau pirmąsias pastraipas pradeda žemiausios prabos klišėmis. Pagirios yra natūrali pirmosios naujųjų dienos būsena, prilyginama kitam košmarui – seimo rinkimams. Klišė dvokia iš Danijos parvaryta 85-ųjų Audi 100. Tačiau nuvalkiotumėliai autorių pagauna ir nebepaleidžia visame rašinyje, kaskart išsliūkina iš pakampės, tarsi Sruogos klipatos. Nepadeda pašmaikštavimai apie agrastus–(hehehe), poručiką Rževskį ar mitinės istorinės pasakėlės apie Napoleoną. Kaskart nusipurtom ir skaitom toliau.

Argumentas paprastas. Ir nereikia kalbų apie kažkokią euroliberalų demagogiją apie istorinę atmintį ar kito kraštutinumo – grūmojimų kumščiais. Labai aiškiai brėžiama distinkcija tarp meno (apolonai ir veneros, kaip suprantu, aliuzija į antikinį meną kaip meno etaloną) ir miano, kuri juk kiekvienam yra aiški. Balvonai – nemenas, net naivuoliui aišku, tad jokia jie ir vertybė. Todėl turėtų būti išvežti – kas turėjo įvykti, bet neįvyko per klaidą. Kita argumento dalis yra drabstymasis purvais, kas yra labai populiaru, bet, turint omenyje apimtis, nelabai produktyvu. Vietoje nuorodų į dergiamo Naglio Puteikio pasisakymus randame nuorodą į Vikipedijos straipsnį (kas pasakė viskis, tango, fokstrotas???). Po gero pasidrabstymo, einama konstruoti šiaudinių baidyklių.

Reikia pažymėti, kad, nepaisant pateikimo, esė nėra reaguojama į konkrečias mintis ar idėjas, nėra polemizuojama ir tikrai nekviečiama diskusijai. Galbūt skaitytojui tai gali atrodyti kontraintuityvu… Tačiau visa, kas yra pateikiama kaip diskusija (aštuoni klausimai ar argumentai, į kuriuos atsakoma), gana dissociatyviai (kai kurios klišės įstringa visam gyvenimui, tiesa?) vyksta tik autoriaus galvoje ir mums prieš akis. Tad nėra jokio tikslo mėginti ginti autoriaus susikurtus vaiduoklius nuo žiauraus jų autoriaus keršto. Ar, ta pačia nata, bandyti ginčytis su autoriumi, kuris yra įsitikinęs argumento baigtumu ir natūralia jo pasekme.

Esu pratęs prie šuoliais per internetinę mediją šuoliuojančio diletantizmo, tad didžiąją dalį diletantiškų teiginių praleidžiu pro akis (net neminėsiu liberaliosios demagogijos burtažodžių, tokių kaip „atminties vietų teorija“, kuria niekas nepatikės, nes neišgūglins nieko ta tema). Tačiau kai žodžiai brukami istorikams į dantis, ar kai „draugai amerikonai“ tampa aukštesniąja mūsų veiksmų vertinimo instancija, tada norisi, kad emigracija suintensyvėtų. Nes gidai sulaukia kitokių reakcijų, bet ką aš čia dabar apie jas, gi neišgūglinsi… Tai yra tas pats kaimėno sindromas, kuris verčia mus šlovinti stiklainius, „nes kai dirbau BBC, Lonone pastatė agurką ir apskritai čia pas mus nemiestai“. Kas nestebina, tai šios pozicijos populiarumas tarp pačių įspūdingiausiųjų viešųjų intelektualų, sudarantis klaidinantį įspūdį, kad tai, ką rašo autorius, yra teisinga. Tas pats savivertės trūkumas, kuris verčia kiekviena proga minėti, kad autorius buvojo JAV 2001 m. rugsėjo 11 d.

Beje, Stokholmo sindromas minimas viename iš oktalogo argumentų, yra labai prasta metafora Lietuvos santykiui su sovietine praeitimi apibūdinti. Lietuvos visuomenė išgyveno maištingą paauglystę, kuri gana tiesiogiai nuvarė vieną imperiją į kapus. Kartu su ja triukšmingai griuvo ar nubyrėjo didelė dalis išraiškingiausių okupaciją menančių paminklų, įstaigų pavadinimų, fasadų lipdinių ir kitokių dalykų, apie kurių vietą po saule esė autorius žino daug geriau, nei bet kas kitas. Hormonų audros nesiliovė, o pavirto į „Brazauskas prieš Landsbergį“ tipo vidinį susipriešinimą. Akivaizdu, kažkiek testosterono pertekliaus matome kursuojant ir šių dienų visuomenės kraujotakos sistemoje.

Galvoti, kad destruktyvi veikla yra vienintelė savaime suprantama veiklos kryptis nėra teisinga (nors, kaip minėjau, gali susidaryti toks įspūdis), tačiau yra natūralu. Paaugliui, tąsomam audringų pokyčių pakeliui į susitupėjimą. Tačiau autorius nekelia klausimo, kodėl Žaliojo tilto skulptūros nebuvo nukeltos tada, kai visa Lietuva vadavosi nuo šiandien Malinausko muziejuje tūnančių paminklų bei daužė lipdytus kūjus ir pjautuvus nuo sienų. Nes į pradinę „savaime suprantama“ formulę tai netelpa – tam reikalingas niekdarys, sutrukdęs tautiniam gaivalui nuplėšti ir keturis komunarus nuo tilto kuorų. Nors logiškai mąstant, ko gero įmanoma įsivaizduoti, kad keturi komunarai nežeidė tų žmonių taip smarkiai, kad būtų nukelti prioriteto tvarka.

Tačiau žeidžia aktyviausiuosius tautos istorijos gynėjus ir puoselėtojus. Komunarai negali likti, nes negali likti, nes yra sovietinis palikimas. Nors straipsnyje iškalbingai išsiginama sąsajų su neonacionalistais, peršama idėja yra būtent tokia. Cenzūruoti viešą miesto erdvę, tuo pačiu tvirtinant gėrio ir blogio dichotomija paremtą tautos istorijos vaizdinį. Jis, žinoma, yra padiktuotas natūraliojo nacionalizmo, kuris savo potencialia destrukcija istoriniams paminklams yra vienoje kategorijoje su visomis kitomis destruktyviomis diktatoriškomis totalitaristinėmis ideologijomis. Tačiau čia jis yra pateikiamas sušvelninta forma. Kas natūralų pritarimą paverčia tokia lengva ir validžia skaitytojo poza. Žinoma, tokioje atmosferoje ieškoti loginio nuoseklumo ar išbaigtų idėjinių nuostatų yra bergždžia, nors aš ir bandžiau.

Po dantyta retorika nėra paslėptas joks argumentas. Net jei apimtis ir verstų tokiu mano teiginiu abejoti. Nuolatos prieš ką nors pasakant, sėkmingai suvartojamos kelios pastraipos tik tam, kad nieko nepasakyti, pavyzdžiui, apie Sausio 13-osios aukas. Kas yra, sakyčiau, šlykštoka. Bet, kadangi nieko nepasakyta, no harm, no foul. Beje, rašymo maniera neparašant nieko trijose iš keturių pastraipų yra vienas iš būdingų tinklaraščio bruožų, ypatingai išpučiančių kiekvienos daugiau ar mažiau dėmesio vertos minties išraišką internete. Šis rašinys toli gražu nėra išimtis. „Ne, taupo laiko Jūsų jis ne“, kaip pasakytų mokytojas Joda. O pasakoma yra labai mažai – balvonus grūst į Grūto parką (kur Malinauskas rankutėmis trina), nes man jie nepatinka. O kam neaišku, tai tie yra sovietikos mylėtojai komunistai.

Šiandien, kai pokštai apie lenkus tampa mada (nauja tai pamiršta sena, beje, nemaža dalis jų yra išversti iš amerikonų nigger jokes), o lengva tautinė neapykanta tampa priimtina socializacijos forma, tai yra patogi formulė greitam minėtųjų bukokų viešųjų intelektualų pritarimui. Deja, tik jam, o ne sveikam ir nuosekliam problemos apibūdinimui, ką jau kalbėti apie analizę, o juo labiau – apie pagrindą kultūros politikai kurti.

Čia šiaip atsitiktinė tilto nuotrauka, „vat kokių tiltų būna“. Beje, prieš šį tiltą keturi komunarai slepiasi po lapais ir berūkydami uždega sau plaukus bei javų kuokštą. (cc) By fiorellomannaia via Flickr

7 thoughts on “Klišatos ir nuosaikusis neonacionalsocializmas”

  1. Tomas S. said:

    Štai labiau nuvalkiota nuotrauka. Kur mano litas? http://en.wikipedia.org/wiki/File:Lochnessmonster.jpg

  2. Tai kaunatės? Na, tai sėkmės – alia vat tamstos raštingumas man patinka😉

  3. Nutariau perskaityt (ką ten perskaityt – permest akimis) vien tam, kad pažiūrėt kas tas naujas žanras. Nes tam kad neskaityti yra vienas stiprus argumentas – neskaityti recenzuojami straipsniai, o negi daba eisi jų ten kažkur skaityt?

    Nu gerai, nuėjau. Tada supratau, kad ši recenzija yra tas trumpakirpis, kuris skirtas man.

    Tai iš principo pritariu Maumaz’ui, katras giria raštingumą. Nors kol kas nesuprantu kam skirta iliustracija:

    T.y. ar tai saviironija ar paprasta ironija.

    Bet užskaitau labai: […]O pasakoma yra labai mažai – balvonus grūst į Grūto parką (kur Malinauskas rankutėmis trina), nes man jie nepatinka.[…]

    Iš principo tą sakinį reiktų kaip nors paboldinti, o aš dar pridėčiau komentarą: “galite neskaityti nei apie balvonus, nei šios recenzijos, perskaitę šį sakinį”

    O gal ir gerai, kad nepadarei taip kaip iš principo pasiūliau, nes dabar (perskaičius recenziją jau šįkart keletą kartų) kilo geneali mintis: balvonai su tuo tiltu dera, o simbolių griovimas (taip pat ir visokių kaliausių korimas) yra isteriškos namų šeimininkės indaujos daužymas. Ir manding taip pat supratau paties hakerišką pasiūlymą: griaut nafik senas šlikštibes ir pastatyt ką nors gražaus. Ane?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s