Europos visuomenė: baimė ir nerimas

grįžti į „Pastabos apie Lietuvos ir Lenkijos konfliktą

Lietuvos ir Lenkijos tautinės mažumos, apie jas kilusi įtampa, gali būti lengviau paaiškinama platesniame, Europinio nacionalizmo kilimo kontekste. Kodėl? Konfliktai dėl tautinių mažumų yra labai simptomiškas reiškinys Europos istorijoje, galima sakyti, jie persekiojo pokolonijinę Europą visą XX a. ir, panašu, persikėlė ir į XXI-ąjį. Tad stebėdami juos iš didesnės perspektyvos įgijame galimybę priartėti prie to, ką ekonomistai daro nesustodami (ir nuolatos, be pertraukos, neišvengiamai klysdami) – prognozės. Skirtumas tas, kad nesiimsime to vadinti prognoze – nesu dar toks pasikėlęs. Sakykime taip: tolesni pamąstymai apie konfliktą iš plačios perspektyvos, tikiuosi, suteiks ir Jums impulsą mintyse apmesti kelis labiau ar mažiau įtikinamų scenarijų štrichus1.

Tad pirmiausia: kaip mes galime sekti tokius sudėtingus, sunkiai apibrėžiamus reiškinius kaip „nacionalizmo kilimas“? Kaip ir dažnu istorinio proceso atveju, sekame ne patį procesą, o jo sukeliamas turbulencijas istorijos tekmėje. Įvykius, kurie leistų daryti išvadas apie bendras nuotaikas, tendencijas visuomenėje. Šį kartą apatrsime nacionalizmo Europoje kilimą dviem aspektais, kuriuos įvardysime kaip „Suverenumo bumas“ ir „Tradicijos krizė“.

Suverenumo bumas iš esmės buvo sukeltas ekonominių veiksnių. Ekonominė krizė iš pradžių buvo matoma kaip liberaliosios ekonomikos, liberaliojo kapitalizmo krizė. Kaip ryškiausiai parodė Islandijos ar Latvijos pavyzdžiai, su ja dorojantis greitai žmonės buvo pasirengę susiveržti diržus ar palaikyti valdžią, pasirįžusią radikaliems žingsniams geresnės ateities labui. Suverenumo bumas prasidėjo tuomet, kai veržtis diržus ar eikvoti nervus žmonės buvo priversti dėl bendruomenių, su kuriomis jie iš pradžių nejautė turį, vėliau nenorėjo turėti, o galų gale – aktyviai purtėsi bet kokių ryšių. Paradoksaliai, panašu, kad, suverenumo bumas stipresnis tuomet, kuomet iki tol vyravusio (sąlyginio) globalizmo tendencijos buvo stipresnės.

Apie ką aš čia dabar šneku? Ogi apie neįtikėtinai staigiai neapykantą sukėlusius, dar ne taip seniai šlovintus ar bent jau toleruotus dalykus – imigrantus, Euro zoną, atviras sienas, darbo jėgos judėjimą… Prailgęs diržų veržimasis, psichologiškai ir ekonomiškai nualinta visuomenė, supratimas, kad metų – kitų čia neužteks ir seni geri laikai negrįš dar kurį laiką, paverčia visų amžiaus grupių žmones niurzgančiais senukais. O niurzgantiems senukams negerai viskas, todėl jie ir niurzga. Tiesa, skirtingai, nei senukai, visuomenė turi daug sunkiu darbu neeikvojamos energijos, kurią gali išreikšti įvairiomis, dažnai žalos sau ir aplinkiniams pridarančiomis, formomis.

pokytis nuo suverenumo link globalizacijos paprastai būna ramesnis ir laipsniškesnis, nei atvirkščiai.

Suverenumo bumas nesunkiai paaiškina staigų dešiniųjų (nacionalistinių) jėgų šuolį į Europos politikos padanges – net ir tokiuose socialdemokratijos bastionuose kaip Suomija. Vengrija, berods, buvo pirmoji pademonstravusi tikrą dešinumą, kuomet 2009 metais parlamente absoliučia dauguma įsitvirtino dešiniųjų pozicija ir radikalios dešinės opozicija. Kas, sutikite, yra komiška. Galbūt ne taip įstabiai tokiame kontekste atrodo ir J. Kaczynskio pralaimėjimas B. Komorowskiui ar N. Sarkozy mėginimai senais gerais viduramžiniais metodais išvaryti čigonus iš valstybės.

Kitas dalykas yra staiga imama įžvelgti progreso sukurta „tradicijos krizė“. Pastaroji – tai baimės vedama visuomenės reakciją į problemas, su kuriomis susidurti dar neteko. Išgąsdintos visuomenės staigus ir gana chaotiškas atsigręžimas į savo praeitį, ieškant išeities ten (tiksliau, tada), kur tų problemų dar nebuvo. Tai intelektinių masių, ne elito reiškinys. Ta pati įpykinta, išsekinta ir išgąsdinta visuomenė pirma atsisuka į tuos, kurie turi pateikti atsakymus, kurie slypi tame „kitame“ laike. Kaip bebūtų gaila, ieškoma ne teisingiausios, arčiausiai tiesos esančios istorijos, o tos, kuri labiausiai paguostų. Jūratė Statkutė de Rosales čia pataikė tiesiai į dešimtuką.

Kaip minėjau, posūkis ir paieška – chaotiški. Lietuvių atveju bemat susiplaka pagoniški ir krikščioniški paveldai (tiksliau, pagoniškos legendos su krikščionišku paveldu), o išsirenkamas tas, kuris labiau tinka suverenumo bumo kontekste. Žinoma, lenkiškas krikštas čia nepataiko ničniekur, tačiau paminklai saviems ir priešų tapymas juodžiausiomis spalvomis – puikiai dera toje pačioje agresyvioje tonacijoje. Žmonės, vis dar besilaikantys ikikrizinių vertybių tampa priešais (ar bereikia įvardinti terminus, kuriais vadinami žmonės ar institucijų pavadinimus, kurias viešojoje erdvėje talžo kas netingi, nes visuomet už tai susilauks ovacijų?), o marginalai praranda marginalumą.

Tradicija iš esmės yra masių dalykas. Norma, normalumas, vertybių klausimai – jie yra neišvengiamai sprendžiami daugumos, masės, pačių žmonių. Kuriami iš apačios, ne iš viršaus (todėl visokios institucinės iniciatyvos neišvengiamai susiduria su didžiuliais sunkumais). Todėl masės paprastai suteikia mandatą tas miglotas tradicijas propaguojantiems, tačiau su tuo mandatu ateina reikalavimas, kad jomis būtų pasirūpinta. Nacionalistai, to pasekoje, yra neišvengiamai susiję su socialistine socioekonomine politika.

ar iki to neprives priešų paieškos? ©dailymail.co.uk (via http://www.technologijos.lt)

Tačiau jokiu būdu ne su demokratais. Tradicija iš esmės stagnacinė, tad demokratinės santvarkos dinamika jai svetima. Supurtyta visuomenė ieško ne laisvės, o stabilumo, kurį suteikia tvirtos rankos politika ir politikai. Ar kyla klausimų dėl triuškinančio ir nepalaužiamo Prezidentės populiarumo? Demokratinėje visuomenėje šie du elementai užsuka ratą, iš kurio ištrūkti gali padėti tik nerimo viešojoje erdvėje, medijoje, politikų retorikoje mažėjimas. Betgi baugi visuomenė suteikia mandatą dešiniosioms jėgoms, kurios, idant išsilaikytų valdžioje, norom nenorom tą nerimą ir baimę eskaluoja (neretai – ieškodamos priešų). Jų rankose atsiduria stiprus, plačiame elektorate veikiantis ginklas.

Nelyg Marie Curie, neretai viso jo poveikio įprastai sudėtingų situacijų patirties valdžioje neturėjusios (galbūt nuo galios apgirtusios?) daugiau ar mažiau marginalios politinės jėgos iki galo nesupranta, kol nuo pirštų nenusilupa oda, o smegenyse nepriauga auglių. Turime – visi – suvokti, kad kurstomos baimės ir neapykantos dabar yra pavojingos kaip niekad. Ypač tą galvoje turėti turime mes – tie, kurių žodis viešojoje erdvėje tampa žvirbliu (su savižudžio sprogdintojo liemene).


1 Įdomybė: tokius procesus paprastai konstruojame indukciniu metodu: mažiausius elementus susiejame loginiais ryšiais ir tik tuomet konstatuojame proceso vyksmo faktą. Pateikdami tai publikai, žinoma, jau dėstome dedukciškai – pradėdami nuo vykstančio proceso konstatavimo ir tuomet grįsdami jį smulkesniais faktais, įvykiais ar srovėmis.

2 thoughts on “Europos visuomenė: baimė ir nerimas”

  1. Labai jau giliai kapstote. Nemanau, kad nacionalizmo suaktyvėjimais vakarų Europoje yra kaip nors susijęs su dabartine situacija Lietuvoje. O gal tiesiog ta lietuvių neapykanta lenkams tėra viso labo tarpukario reliktas? Kam paprastą pakeisti sudėtingesniu? Kas buvo tarpukariu ir taip žinote. Galiu pateikti įžvalgų citatų, kad tarybiniai metai savotiškai viską: pažiūras, stereotipus užkonservavo. Sakydavo vieną, o kišenėje laikydavo špygą… Tarpukario Lenkijos nušveitimas TSRS laikais buvo lygiai toks pat neigiamas kaip tarpukario Lietuvoje tik plius dar pridedant komunistinę retoriką: “buržuazinė-dvarininkiška baltoji Lenkija”🙂 Tai kai n dešimtmečių teigiama, kad lenkai – blogis, ko tikėtis? Pasiskaitykite komentarus, po kokia tema liečiančia lenkus, ar Lenkiją ir pamatysite: visas lietuviškas mastymo stereotipiškumas lenda kaip delno.

    • Viena, sudėtingesnis paaiškina daugiau, kuomet paprastesnis nepaaiškina pagrindinės problemos – t.y. radikalaus politikos pokyčio ir visuomenės nuotaikų svyravimo pastaruosius dešimtį metų (ne taip seniai Lenkija Lietuvoje buvo pasitikima kaip tarptautiniu partneriu kone taip pat, kaip Latvija). Kuomet top-down prieiga nedavė rezultatų, nusprendžiau ją panagrinėti žvelgdamas iš apačios. Stereotipiškumas, šiuo atveju, yra ne problema, o visuomenės nuomonės išraiška. Pamatinė tezė turėtų būti tokia: bendrą visuomenės nuomonę formuoja ne pavieniai dalykai (politikai, pavyzdžiui), o sisteminės problemos (kone visiems nukarpyti atlyginimai, atleidimai iš darbo, pašalpų nukirpimai ir pensijų sumažinimas, paimtų paskolų našta ir visa kita, ką atnešė staigus ekonomikos krachas), nes taip atsakymai į klausimus atrodo (ir yra) logiškesni, juoba, kad jie atliepia ir daug platesnį geopolitinį kontekstą. Ir aš net nesiimsiu aiškinti paralelių tarp Didžiosios Depresijos ir 2008-ųjų.
      Beje, nepaisant komunistinės retorikos, lenkiškos televizijos laidos, pavyzdžiui, nors ir sunkiai prieinamos, buvo labai paklausios sovietmečiu, tad viena yra ideologija, o kita – visuomenės požiūris. Lenkijos padėtis buvo matoma kaip siekiamybė, veikiau, nei kėlė antagonizmą. Net jei būtų atvirkščiai, kaip minėjau, problema yra ne ilgalaikė perspektyva, o neseni radikalūs pokyčiai. Jūsų pateiktas atsakymas labai daug ka praleidžia (kitaip tariant – nieko nepaaiškina).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s