Viską prisiminti

grįžti į „Vieša paskaita?“

Įvadas: apie nekrokratinį tautiškumą

Įsivaizduokime šachmatų partiją. Žaisdami šachmatais stengiamės numatyti ne tik savo ėjimą, bet ir galimus priešininko kontraėjimus. Kai įgundame taip mąstyti, imame svarstyti ir savo veiksmų galimybes po kiekvieno priešininko ėjimo. Jei stengiamės dar labiau (ir esame labai įgudę), galime apgalvoti ir variantus dar vienu žingsniu į priekį. Tačiau taip darydami pastebėtume, kad su kiekvienu ėjimu galimų variacijų daugėja labai sparčiai, tad visko apgalvoti tiesiog neleidžia laikas.

Taip vyksta net tokiame griežtame žaidime kaip šachmatai. Juose nemažą dalį standartinių situacijų galime išmokti, kas palengvina dalies sprendimų priėmimą.  Tačiau, kaip minėjau, šachmatai – labai griežtas žaidimas, jame mažai veiksmų laisvės. Mažai, žinoma, palyginus su bet kokia realia situacija, kai ne tik (priešingai nei šachmatuose) nežinome visų figūrų, galinčių sukliudyti pasiekti tikslą, ir jų galimybių, tačiau ir variacijų viena figūra yra tūkstančius kartų daugiau.

Idėjos ar minties išbaigtumas paprastai priklauso nuo to, kiek žingsnių į priekį, kaip ir šachmatuose, ją sugalvojęs žmogus yra apsvarstęs. Savaime suprantama, net ir šachmatuose negalime reikalauti numatyti visų žingsnių į priekį, tačiau pageidautina įsivaizduoti bent šiek tiek numatomų veiksmų pasekmių. Reikalauti kelių žingsnių į priekį darosi beveik neįmanoma, tačiau, priešingai negu šachmatuose, laikas nėra taip griežtai ribojamas ir idėjos raiška neprivaloma, kol jos iki galo nesame apmąstę.

Todėl laikausi nuomonės, kad net ir diletantizmo choleros purtomoje viešojoje interneto erdvėje nėra pasiteisinimo neišbaigtoms idėjoms skleisti. Juo labiau jas mėginti pateikti kaip geras. Kas yra mažiausiai atleistina, kai keisto pakartotinio simbolinio revanšo prieš praeitį imamasi po dvidešimties metų, o emocijai perteikti pasitelkiami mirusieji, neturinys ničnieko bendro su problema. Tai ir yra nekrokratinis tautiškumas, kuriam svetimo smurto aukos tereikalingos savoms idėjoms prastumti. Tikiuosi, tokiu žemu elgesiu dalis žmonių ėmėsi dangstyti savo pozicijas tiesiog nesusimąstę apie tikėtiną savo idėjų evoliuciją.

Kodėl privalu viską atsiminti?

Atminties ir užmaršties klausimas, kažkada minėjau, paskutiniame istorikų suvažiavime buvo priimtas su nuostaba – kaip tai užmiršti? Užmiršti negalima, reikia prisiminti. Atrodytų, istorikams tokia reakcija yra padiktuota profesijos, tačiau tai būtų klaidingas įsivaizdavimas. Atsiminti privalu ne istorikams, tai jų duona. Prisiminti turi plačioji visuomenė. „Atsiminti viską“ – tokia ir tik tokia nuostata turėtų būti grindžiamas visuomenės santykis su istorija.

Bet koks kitoks santykis sudaro sąlygas istorija manipuliuoti politiniais ir ideologiniais tikslais. Tai matome tiek šiandieninėje Rusijoje, tiek Austrijoje, o pavyzdžių istorijoje jau ir nebesuskaičiuotume. Pavyzdžiui, faraonų vardų ištrynimas viešosiose erdvėse senovės Egipte būdavo naujos politinės tvarkos ženklas, kurios pirma užduotis – priversti pamiršti senąją. Kad neatsirastų pagrindo lyginimui, o vienai oficialiąjai versijai neatsirastų alternatyva.

Istorija vaidina pagrindinį vaidmenį žmogaus identiteto formavimęsi. Istorija, kaip nuosekli bendrais bruožais tapačių menamų atsiminimų ir interpretacijų visuma, apie save formuoja bendruomenę.  Tai reiškia, kad mes tapatinamės su tais žmonėmis, kurių „savos“ istorijos pasakojimas yra bendrais bruožais tapatus mūsiškiam. Tai nėra vienintelis elementas, formuojantis mūsų bendruomenę, bet yra vienas iš svarbiausiųjų (kartu su kalba).

Galia, įgyjama kontroliuojant šį savimonei reikšmingą pasakojimą, buvo pastebėta ir naudojama kone visų despotinių režimų pasaulio istorijoje. Jo reikšmės supratimas nebuvo įgimtas, o veikiau išmoktas, iš pradžių – tik politikų kuluaruose. Kaip ir laisvo žodžio ar laisvos minties reikšmė, istorijos sampratos svarba buvo suprasta daug vėliau, nei buvo pradėta riboti. Tad atminties, kurios visapusiškumu remiasi laisvas istorijos supratimas, kaip ir laisvo žodžio ar laisvos minties, riboti neturi teisės joks režimas, o to siekia tik tie režimai, kurie turi ką slėpti.

Tad atsiminti privalome viską. Kitaip rizikuojame leisti kažkam manipuliuoti mumis, atimti vieną iš svarbiausiųjų laisvo žmogaus teisių. Kai kurias jų supratome esant tokias svarbias, kad pasistengėme jas apsaugoti namie ir, kaip ir kiekviena sveika demokratiška visuomenė, stengiamės užtikrinti ją visiems ir kiekvienam svetur. Laisvė viską atsiminti nėra įtvirtinta tarptautinėmis chartijomis ar deklaracijomis, tai tiesa. Tačiau reikalauti laisvės atsiminti viską yra laisvo proto diktuojama laisvo žmogaus pareiga.

Atminties formos

Žinoma, kaip ir žodžio laisvės principas galioja apibendrintai, taip ir teisė viską atsiminti galioja pačiu bendriausiu pavidalu. Todėl derėtų atskirai aptarti atminties formas arba tai, kaip mes prisimename vienus ar kitus dalykus. Tai neturi nieko bendra su faktų falsifikavimu, nes tai yra manipuliavimas istorija, kuris akivaizdus tik tuomet, kai nieko nebūname pamiršę, tai yra, nuolatos turime su kuo palyginti mus pasiekiančias naujas versijas. Taipogi tai nėra istoriko darbo metodika, nes pastaroji galioja tik srities profesionalams, galintiems skirti po aštuonias ir daugiau valandų per parą savo profesijai. Didžioji dalis plačiosios visuomenės tiek laiko ir noro paprasčiausiai neturi.

Tad visuomenė, kaip visuma, atmintinus dalykus žymisi kitais būdais: atmintinomis dienomis ar šventėmis ir minėjimais, paminklais ir muziejais. Pastarieji yra kone įprasčiausi, jų istoriją skaičiuojame nuo šešioliktojo amžiaus. Pirmieji muziejai nebuvo teminiai. Muziejų pirmtakais laikomos privačios įdomybių iš kolonijų pasaulio kolekcijos. Jos neturėjo jokių konkrečių atrankos kriterijų ar vertės, o buvo skirtos tik nusistebėjimui ar pramogai. Vienintelis kriterijus, dažniausiai vienijęs kolekcijų eksponatus, buvo neįprastumas.

Tam tikrą pramogos laipsnį muziejai išlaikė iki šiol. Muziejus nėra atvira erdvė griežtąja prasme. „Ėjimas į muziejų“ vis dar yra specifinė laisvalaiko leidimo forma. Muziejaus eksponatas nėra nuolatinis ar nepriklausomas nuo konteksto. Ekspozicijos yra keičiamos, jos seka savą naratyvą, kuriame objektas gali įgyti pačias įvairiausias reikšmes. Pavyzdžiui, Jano Mateikos „Žalgirio mūšis“ gali būti pasakojimo apie karų istoriją, pasakojimo apie Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją ar pasakojimų apie kiekvieną jų atskirai dalimi. Retas kuris muziejus turi vietos eksponuoti visus turimus objektus, tad dalis jų neišvengiamai pasitraukia į saugyklų šešėlį ir tampa nebepasiekiami plačiąjai publikai.

Ne veltui ekspozicijos muziejuose yra tik laikina priemonė sekti pasakojimą visuomenei. Šventės ir minėjimai, kartojami periodiškai, tampa atminimo ritualu, kuriuo palaikomas nuolatinis tam tikro įvykio ir visuomenės santykis. Santykis kinta – pavyzdžiui, ne taip seniai imta pastebėti, kad valstybinės šventės Lietuvoje darosi linksmesnės. Tačiau įvykiai lieka nuolatos prisimenami. Tačiau vėlgi iškyla problema – ne viskas, ką pasakoja identiteto ašimi esanti istorija, gali būti sutalpinama į vieną datą. Išties nuolatinis, belaikis priminimas (neretai įtraukiamas į atminties ritualus) yra išreiškiamas paminklais, paminklinėmis lentomis. Daug anksčiau nei atskiruose keliautojų  namų kambariuose ėmė steigtis pirmieji muziejų protoplastai, paminklus atstodavo religinio pobūdžio fundacijos.

Tipiškiausias tokio paminklo pavyzdys yra „Nežinomo kario paminklas“, kuriais nusagstyta visa Europa tapo po Pirmojo pasaulinio karo. Su kiekvienu tokiu paminklu susiejamos pačios abstrakčiausios vertybės ir skirtingi prisiminimai, jie yra įtraukiami į įvairius ritualus ir lankomi įvairiausiomis progomis. Toks paminklas neturi konkrečios datos ar konkrečios vietos, tačiau yra nuolatinis tam tikrų abstrakcijų priminimas. Santykis su šiais paminklais yra vienu metu ir individualus (kiekvienam atskirai tas pats paminklas gali reikšti skirtingus dalykus), ir visuotinis (jis yra siejamas su visus vienijančiu prisiminimu).

Vieša erdvė užtikrina įvykį, asmenį ar procesą įkūnijančio paminklo nuolatinį pasyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Pavyzdžiui, Vilniaus Katedros aikštėje stovintis Gedimino paminklas, simbolizuojantis ir didijį kunigaikštį, ir Viliniaus paminėjimą istoriniuose šaltiniuose, vasaromis tampa tokia jaunų žmonių susitikimo ar socializacijos vieta, kokia niekada netaptų Arsenalas ar Jūrų muziejus. Priešingai nei švenčių ir minėjimų atveju, valstybė neturi paminklų statymo monopolio, nors ir užima didžiausią rinkos dalį. Tą labai aiškiai parodė Franko Zappa paminklas Vilniuje.

Išvados: palikti negalima išvežti

Kaip šie du teoriniai kolektyvinės atminties aspektai siejasi su pagrindine šios paskaitos tema, kuri visgi yra Žaliasis tiltas ir jo papuošimų likimas? Gana tiesiogiai. Tačiau visų pirma nusikratykime dalykų, kurie šiame kontekste yra nesvarbūs. Nėra labai svarbu, kaip nutiko, kad Žaliasis tiltas nebuvo nupuoštas, kai buvo nukeliami okupacinio sovietų režimo simboliai visoje Lietuvoje. Taip pat nėra labai svarbu, ką apie tai mano vienas ar kitas įstatymas, nes kalbame ne apie mūsų santykį su jais, o su savo praeitimi.

Nėra svarbus šios dienos mūsų jausmai tam papuošimui. Tai nėra paminklas okupacinio režimo vadams. Tai nėra valstybės pavaldumą demonstruojantis paminklas. Šiandien tai yra paminklas laikotarpiui, kuris nėra labai malonus visai tautai, o atskiriems individams gali būti ir labai skaudus. Tačiau kai į šalį sugrįžo legali ir legitymi valdžia, nurimus nacionaliniam patosui reikia permąstyti santykį su to laikmečio atmintimi. Kaip minėjau pirmoje paskaitos dalyje, jei save laikome laisvais žmonėmis, gyvenančiais laisvoje šalyje, esame skolingi, pirmiausia sau, leisti sau prisiminti viską. Net ir tai, kas kol kas nėra labai malonu prisiminti.

Historia est magistra vitae, kadaise rašė Ciceronas. Vienas mano bičiulis panašiai aktualizavo istoriko darbo svarbą šiandien: istorikai bus reikalingi tol, kol kas nors galų gale pasimokys iš istorijos, nes iki šiol, dievaži, niekas dar to nepadarė. Skaudus prisiminimas mums yra skaudus, todėl, kaip minėjau kai kuriuos skaitytojus papiktinusioje recenzijoje, naikinimas yra natūralus atsakas, tačiau jis yra neteisingas, jei norime bent jau įsivaizduoti, kad vadovaujamės aukštesnėmis kognityvinėmis funkcijomis nei tik instinktai.

Negalime sau leisti precedentu įgalioti ką nors spręsti, kas gali likti miesto ir valstybės istorijos dalimi, o kas turi keliauti lauk. Be to, ne viskas mūsų kultūros politikoje vyksta sklandžiai ir darniai. Mažiausiai ko kas kelerius metus besikeičiančiai valdžiai trūksta, tai precedento įgyvendinti savą ideologinę politiką miesto erdvėje. Viskas nevyksta sklandžiai, šio mūšio nenorime sau pasunkinti. Nes tai, kas šiandien Jums brangu, gali tapti kitos valdžios nepasitenkinimo objektu. Nestatykite savęs į tą padėtį.

Išvežimas į kitą vietą taip pat nėra išeitis, jei norime istorijos pamoką išsaugoti savo vaikams. Mūsų kaimynas niekur nedings, o mūsų vaikai mūsų pasakomis netikės, nes gyvens (tikėkimės) laisvoje vakarietiškoje visuomenėje. Muziejuje, kuriame vieni didžiausių žinomos istorijos žmogžudžių paverčiami degtinės matu ant stiklinės šono, o režimas yra paverstas, kaip ir kalbėjome, įdomybe ir pramoga, jie tos pamokos neišmoks. O neišmoktos pamokos neišvengiamai veda prie kurso kartojimo. Manote, to norėtų žmonės, kurių gyvybės užgeso tą prakeiktą sausio naktį ir kurie nebepamatė taip smarkiai skaistesnės aušros tą naują rytą? Ar tikrai vietoje šaukiatės jų pritarimo?

Jei išties siekiate naudos šaliai ir tautai, o ne ciniško savo instiktyvių norų ir troškimų įgyvendinimo, tarsi po jūsų nieko nebeliks, pamėginkite pamąstyti bent vienu žingsniu į priekį. Jei norite, kad jūsų anūkams nereikėtų žvelgti į dar vienos okupacijos reliktus, pasirūpinkite, kad jie išmoktų praeities pamokas. Geriausias tų pamokų įsisavinimo būdas – viską prisiminti.

14 thoughts on “Viską prisiminti”

  1. Žinai, Leo, tiesiog puikiai.

    • Toks vienas komentaras atperka visus dergimusis, kurių sulaukiu iš kitos barikadų pusės🙂 Dėkuj, džiaugiuosi, kad patiko.

    • Esu priverstas, Maumaz’ai, pritarti.
      Leo, pavyko įdomiai ir suprantamai parašyti. Aš labai norėčiau, kad vidurinėje mokiniams tai būtų pasakoma. O dar būtų puikiau, jei mokiniai suprastų😉

      • Su mokiniais lygtais galėjau gauti progos pabendrauti (vis dar gal galiu), nors niekada nebandžiau. Tik baisu, kad nerasiu visgi laiko, reikės atidėti ateičiai. Beje, dėkoju už gerą žodį.

  2. JOG said:

    Nuostabi paskaita. Ir labai elegantiškas tekstas. Ačiū.

  3. Lokyz said:

    Pradėsiu mėgstama savo fraze – kalbėti iš aukšto lengva, ypač uzurpuojant tribūną dėstytojo be kredencialų.
    Sunkiau suderinti interesus: na pavyzdžiui kas mokės kelis šimtus tūkstančių idant sovietinė meninė raiška nenugriūtų į upę, ar neduok Dieve ant kokio troleibuso. Ar tas klausimas taip pat patenka į istorinės atminties lauką, ar čia banalaus savivaldybės rūpestis miesto piliečių saugumu (savivaldybė, žinome, ne karta piktnaudžiavo nacionalinio biudžeto lėšomis)? Daugelis žino, kaip ten sovietinėse statybose cementas tirpdavo ir tai, kad menas keliomis perteklinėmis tonomis slegia nebūtinai kokybiškai pastatytą tiltą. Istorikai, kaip master vitae, gali tuo klausimu daug papasakot. Nebūtinai viduramžistai, žinoma.

    P.S. Nežinomo kario paminklų įtraukimas į šitą kontekstą yra ypatingai ciniškas, žinant ką sovietai padarė su Kaune buvusiu nežinomo kario kapu. Skaitykite knygas, kolega mediaviste.

    • Prašau atleisti, neturėjau jokios minties mesti užuominos į Kauno nežinomo kario kapą. Nežinomo kario kapas ar paminklas yra tiesiog labai ryškus bendraeuropinis reiškinys atminties kultūroje, jokios kitos minties paslėpta čia nebuvo.
      Lygiai kaip nenugriovėme Žvėryno Senojo, taip ir Žaliasis tiltas gali būti remontuojamas, kaip ir bet kuris tiltas savivaldybės žinioje. Prižiūrimos ir skulptūros, kaip ir kiekvienas paminklas savivaldybės žinioje. Kaip aš nepykstu dėl klaikaus Kudirkos ar arklininku pavaizduoto Gedimino, taip tektų Jums karčiai nuryti ir neskanias išlaidas šiam objektui. Nežinau inžinerinių plonybių, tačiau jei jau restauruojam laikinus statybininkų būstus kaip gerus, kuo tiltas prasčiau?..
      Ir dėl kredencialų. Savo tinklaraštyje prieš kiekvieną įrašą stengiuosi trumpai supažindinti skaitytojus su parašyto teksto turiniu. Aiškiai rašiau, kad tekstas bus specifinis, pateiktas kaip paskaita, o Jūs puikiai žinojote, kad kredencialų nepulsiu rodyti. Galėjote tiesiog neskaityti. Tačiau sykį jau atėjote, negaliu pasiūlyti nieko kito, kaip patikėti mano kompetencija, apie kurią leidžiu spręsti iš turinio.

      • Lokyz said:

        Kompetencija ir retorika yra šiek tiek skirtingi dalykai.
        Moderniais laikais, berods tik sovietai sugebėjo kariauti prieš žuvusius priešų karius. Prieš Nežinomo kario kapą Kaune, kuris specialiai buvo parinktas iš karų su bolševikais (ne lenkais, pastebėsiu) iš kažkokios pabalio pakrūmės, su pirmojo pasaulinio karo vokiečių kapais, su antrojo pasaulinio prišais, su partizanų lavonais ir kapais. Net Lermontovo duelianto palaikus pionieriai(!) sugebėjo kažkokia medine patranka iššaut.
        Nors esu Lietuvoje matęs pirmo pasaulinio vokiečių karių kapus, kuriuose išlikę kryželiai su užrašu 2 unbekannte rusische soldaten. Greta savų, jefreitorių ir eilinių vienoje eilėje.
        Taip, aš prisimenu viską. Tame tarpe ir išprievartautas Rytprūsių moteris ir mergaites, ir falsifikuotą istoriją surežisuotos vėliavos pakėlimo nuotraukos virš Reichstago.pavidalu ir “repatrijuotus” Vilniaus lenkus.Tos skulptūros ant žaliojo man kaskart tai primena.

      • Loky, tai čia, gerai, kad primena ar ne?

      • Lokyz said:

        @skirtumas
        Ar atmintis gali būti “gera” ar “bloga”?
        Tos statulos yra tipinis pakeltos kojos tipo atsižymėjimas – “mes čia praėjome ir palikome savo kvapą”. Nieko daugiau.

      • @Lokyz
        O ar tikrai mąstymas apie pakeltą koją nėra išdava jūsų nepilnavertiškumo komplekso?

        Vakar važiuodamas autobusu prigalvojau, kad lengvai nuspėjami veiksmai arba visiškai simetriški atoveiksmiai yra taip pat ir visiškai prognozuojami, duodantys visus kozirius į pirmųjų rankas.
        Tik prašome vėl neprisiminti padlecko, nes tai irgi nuspėjami provokaciniai veiksmai “pirmosios pusės”.
        Aš naudočiau daugiau kūrybiškumo ir stengčiausi perimti iniciatyvą. Keletas greitų idėjų:
        1. Gražus balvonų paspalvinimas
        2. Kitokių simbolių kūrimas šalia, kurie sukurtų kontraversiją balvonams ir tuo pačiu satisfakciją tiems, kurie galvoja, kad ant jų myža.
        3. Paukščių šėrykla jiems ant galvų
        4. Tilto turėklai gali būti papuošti stilizuota spygliuota tvora arba erškėčių vainikais, arba kokiais nors kenčiančių sibire/lageriuose simboliais…
        5. …

        Juk tie balvonai priklauso mums, t.y. tiems, kurie galime daryti su jais ką norime. Žinoma Grūto parke visiems tiems simboliams kontraversijos lygtai sukurtos, bet jos, jei gerai supratau Leo mintį (kuri neatrodo kvaila), virsta kontr-kontraversija😉

        Ar labai nusišnekėjau?

  4. Leo, sveikinu, tai yra argumentai, kodėl jie turi išlikti. Tai gairės tolesniai polemikai. Tačiau viskas yra gerokai sudėtingiau, nei formalus gatvių išvalymas. Bet apie tai jau parašysiu per pietus (blogiausiu atveju vakare), dabar šiek tiek spaudžia laikas. Reikia apsikuopti su darbais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s