Tauta, tėvynė, bendruomenė

grįžti į „Dar viena vieša paskaita

Šiek tiek apie tautą

Nacionalizmas kaip reiškinys šiandien aktualus lygiai taip pat, kaip bet kurią kitą dieną pastaruosius porą šimtų metų. Šis burtažodis (ir kiti, susiję su juo) [1] yra ne tik vienas populiaresnių, bet ir vienas įtaigesnių ideologinės leksikos pavyzdžių, naudojamų viešojoje šių dienų erdvėje. Dalis tos įtaigos kyla iš termino turinio ambivalentiškumo — kiekvienas klausytojas tam tikrose ribose pats sugalvoja, ką minėtieji burtažodžiai reiškia. Kitas jo galios šaltinis — kai įsivelia šiek tiek regioninės specifikos — yra nacionalinis patosas, kuris išnešė Rytų Europą į daugiau ar mažiau demokratinį pasaulį, kelyje palikdamas Sovietų Sąjungos griuvėsius. Likusioji dalis tėra istorinis įpratimas, neleidžiantis mums lengvai įsivaizduoti valstybės, kurios laikančioji sija būtų ne tauta. Tiesa, dėl šios priežasties šiandienos nacionalistai nesulaukia kritikos iš pagrindų.

Tautos istorija yra idėjų istorija. Tokiu teiginiu norėčiau pradėti mūsų pokalbį. Sakau tautos, nes šį kartą kalbėsime ne apie tautų istoriją. Tautų istorija yra tai, ką istorikai nepailsdami rašė devynioliktame ir dvidešimtame amžiuje. Apie tai, kaip vienos ar kitos tautos karaliai ir kunigaikščiai valdė, išmintingai ir kvailai, drąsiai ir bailiai. Kaip vienos ar kitos tautos žmonės gyveno ir mirė, turtėjo ir skurdo, kūrė ir griovė. Kaip tos tautos draugavo ir kovėsi, viena kitai padėjo ir viena kitą išdavė. Tautos, priešingai nei tautų, istorija tesiekia pastaruosius du su trupučiu šimto metų ir seka pasaką apie tai, kaip tauta gimė žmonių galvose ir kaip nusėdo ant masių lūpų. Kaip žmonės šventė ir džiaugėsi, mylėjo ir nekentė, o daugiausia — žudė ir žuvo vardan tautos. Kaip bandė tautą priderinti prie žmonių, o žmones prie tautos. Dėl konteksto derėtų priminti, kad tai tebevyksta ir šiandien.

Tyrinėti tautą ar nacionalizmą kaip reiškinį imta dar vėliau — kaip dažnai nutinka, tik po to, kai prireikia stengtis išvengti bėdos antrą kartą. Tik po Antrojo Pasaulinio karo, po pusšimčio metų žiaurumo, kada plunksnos ir idėjos žmonės galėjo prabilti nebetrikdomi mortyrų sviedinių sprogimų, buvo susimąstyta apie tas vargšes sielas, kurios įtikėjo ir panoro žūti idėjų, kurias sugalvojo ne jie patys ir kuriomis tikėti buvo mokomi jų vaikai, vardan. Tad tautos istorija, kurią mėginsiu Jums trumpai pristatyti, yra dviejų partnerių — idėjos apie žmones ir jų bendrumą bei idėjos apie tų idėjų vienijamas bendruomenes — šokis.

Pastabus skaitytojas man galėtų papriekaištauti, kodėl renkuosi klaidinti kitus, užuot tautos istorijos tiesiog nepervadinęs tautos idėjos istorija? Viena vertus, tam, kad sutaupyčiau vieną žodį. Kita vertus, ne visos tautos idėjos (idėjos apie tai, kas yra tauta), yra validžios. Jei, pavyzdžiui, dažnai patys įsivaizduojame tautą kaip tam tikrą žmonių grupę, susietą bendra kilme (juk kalbame apie mūsų visų protėvius, tiesa?), genetikos mokslas su tokia samprata ne visai sutinka1. Šių dienų privalumas — gyvenimas DNR eroje — leidžia neįtikėtinai lengvai ir užtikrintai nubraukti visus samprotavimus apie tautų genetinius skirtumus ar pranašumus. Bet kas, vis dar mėginantis prasižioti apie rasių (jau nekalbant apie tautų) įgimtus reikšmingus skirtumus be klouno kepurės, akimirksniu jos nusipelno.

Tačiau nacionalizmo plitimą tyrę sociologai, istorikai ir politologai tą suprato anksčiau, o genetikai tas išvadas tik patvirtino. Maždaug tuo pat metu, kai humanitarikoje išpopuliarėjo praėjusioje viešoje paskaitoje paviršutiniškai sušmėžavusi „atminties vietų teorija“, Pietryčių Azijos specialistas, politologas Benedictas Andersonas paskelbė savo veikalą „Įsivaizduojamos bendruomenės“2, išplatindamas tautos, kaip įsivaizduojamos bendruomenės, sampratą taip plačiai, kad šiandien rašydamas šiuos žodžius jaučiuosi, lyg valkiočiau jau seniai nuvalkiotą skudurą.

Frazė nuvalkiota neveltui: ji labai tiksliai apibūdina tai, kas tauta yra. Tai yra bendruomenė, kurios nariai įsivaizduoja egzistuojančią tarpusavio sąsają. Įsivaizduoja, nes, „netgi pačios mažiausios tautelės atstovai niekada nepažins daugumos savo tautiečių, nesutiks ir netgi neišgirs apie juos, tačiau kiekvieno jų sąmonėje gyvuoja įvaizdis, kad jie visi susiję“3. Jis taip pat pripažįsta, kad tokiu būdu kone kiekviena, išskyrus galbūt mažiausias, bendruomenė yra įsivaizduojama. Apie nacionalizmą kalbame iš esmės tik todėl, kad „Impuls“ klubo lankytojai nesiorganizuodavo (ir, kiek man žinoma, nesiorganizuoja) į valstybinius darinius. Ar kariuomenes4.

Tiesa, pageidautina turėti omenyje, kad nuvalkiota yra frazė, o ne visa Andersono koncepcija. Su dalimi jo — bei nacionalizmo tyrėjų iki jo — teiginių galima drąsiai ginčytis5 ir čia istorikai gavo teisę pasisakyti. Kiekvienam istorikui yra suprantama, kad tokio mąsto bendruomenės nesusikuria „per vieną dieną“, tad gana griežta nacionalizmo tyrėjų užbrėžta linija — 18 a. antroji pusė — reikalauja papildomo paaiškinimo6.

Tautinės paradigmos gimimas ir raida. Trumpai

Tuo metu, kai Jean-Jeacquess Rousseau slėpėsi Anglijoje nuo paties sunervinto savo paskutiniuosius dešimtmečius nežiniomis skaičiuojančio senojo režimo, jo idėjos tyliai skverbėsi į besikeičiančios Prancūzijos visuomenės audinį — siedamos tautybę su geografija bei tautą su laisve bei demokratiniu politiniu mechanizmu. Tokie politikai, kaip Giuseppe Mazzini šią diskusiją — apie tautas siejančią religiją, istoriją, geografiją, kalbą bei etninę kilmę — garsino po jo. Poetų, rašytojų, publicistų ir politikų lūpomis šios idėjos pasiekė Tautų pavasariui bundančios Europos ausis — Romantizmo aidai skirtinguose kampeliuose nenustojo aidėti iki pat dvidešimtojo amžiaus. Kitos pasaulio dalys sąvųjų nacionalinių judėjimų versijų turėjo palaukti iki imperijų žlugimo. Jų darbų atgarsiai žiniasklaidos pasaulio naujienų skiltyse netyla ir šiandien.

Tai nėra visa tautos susikūrimo istorija. Bendruomenės nesusikūrė pernakt, o politinis vyksmas negalėjo įgyti tokio pagreičio, neturėdamas pagrindo visuomenėje. Šiandien istorikai kalba, pavyzdžiui, apie tautas vienijusius pasakojimus7, iš esmės brėždami tautos susikūrimo laiko juostą taip, kaip ją suprato tautos atstovai — nuo amžių amžinųjų. Tačiau istorikų veikaluose neretai pritrūksta tinkamoje vietoje paryškintos sociologų brėžiamos distinkcijos — tauta, apie kurią kalbame šiandien, yra devynioliktojo amžiaus vaikas.

Jei tauta istoriniame kontekste tą šimtmetį ir nebuvo revoliucinga naujovė, būtent tuo metu ji įsiterpė į tinkamą kontekstą. Dėl priežasčių, kurios nėra pakankamai aiškios, kad trumpai galėtume jas aptarti, tauta tapo save reprodukuojančia idėja[3]. Lyg religinė bendruomenė8 kurios nariai ugdo savo vaikus būti tos pačios bendruomenės dalimi, tauta tapo visuotiniu status quo. Šių dienų politinio pasaulio tvarkos pagrindai (dažniausiai teisiniai) buvo pakloti nebe tautos idėjos kūrėjų, bet tautos paradigmos atstovų rankomis. Būtent todėl, viena vertus, šiandien galime tautą apmąstyti rėmuose, kuriuos tauta pati sau nusibrėžė. Iš kitos pusės, dėl tos pačios priežasties šie apmąstymai šiandien viešojoje erdvėje skamba taip abrazyviai ir prieštaringai.

Tiesa, istoriškai būtų klaidinga ir šiandien madinga frazė, kad išgyvename „nacionalizmo nuosmukį“. Ar bent jau manymas, kad šiandiena yra tas metas, kada tauta pirmą sykį susidūrė su rimtais iššūkiais. Jerome K. Jerome su humoru „Trise dviračiais“ aprašyta devynioliktojo amžiaus pabaigos didžiųjų imperinių tautų konkurencijos idilė9atrodė šlovingai ir pasiekė kulminaciją Exposition Universelle parodoje Paryžiuje 1900 metais. Deja, neilgai trukus kalbėti pradėjo ginklai, o jiems nutilus pirmą kartą garsiai pradėtas aptarinėti tautų suvereniteto įgyvendinimas. Vienas keblumas, kilęs tuomet, kyla ir šiandien.

Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusios valstybės iš esmės nebekūrė naujų idėjų savo tautai apibrėžti. Woodrow Wilsonas, kaip galime spręsti iš jo pasisakymų, tautą suprato nebe kaip idėją, o kaip fizinį dalyką10. Etnolingvistinis, istoriškai grindžiamas tautos portretas, tautos ir geografijos (autochtono) koncepcija — visa tai buvo jau sukurta11. Tad, neišsiskirdamas ir nacionalizmas tose valstybėse iš esmės tapo nereflektyviu politiniu judėjimu. Išsikvėpus romantiškajam idealizmui, politiko ir tautos koncepcijos kūrėjo dualumas išnyko, o apmąstymų našta krito ant profesionaliųjų intelektualų pečių — pavyzdžiui, Antanas Maceina buvo vienas tų žmonių.

Ligtolinė tautinė valstybė, kaip tautos pagrindu kurtas politinis mechanizmas, pirmą kartą gavo praktiškai įgyvendinti tautinių mažumų koncepciją. Šios koncepcijos poreikis išaugo tiek keičiantis Europos politiniam žemėlapiui, tiek padaugėjus karo pabėgėlių, tiek formuojantis naujoms tautinėms valstybėms. Tačiau, kaip buvo aišku jau anksčiau, perbrėžiant valstybių sienas visų problemų išspręsti tikrai nepavyks. Tad tautinių mažumų teises įtvirtinti ir užtikrinti teko viršnacionaliniams dariniams — nevisai sėkmingai veikusiai Tautų Sąjungai, o po Antrojo pasaulinio karo — tą pačią vėliavą tebenešančioms Jungtinėms Tautoms. Ironiška stebėti, kaip šie ir kiti viršnacionaliniai dariniai ir šiandien konfliktuoja su tautos paradigmos sekėjais.

Norom nenorom tenka priešintis kartkartėmis sukirbančiai minčiai, kad tauta pergyvena (ar tautai gręsia) kažkokios ypatingos permainos, nes šiandien, pripažinkime, nuobodžiose ir monotoniškose tautos paradigmos plynėse kylančios problemos yra veikiau simptomiškos nei naujos ar neįprastos. Karo pabėgėlius pakeitė emigracija ir gyventojų mobilumas, o tautinių mažumų problemos liko kur buvusios. Viršvalstybiniai dariniai veikia kur kas efektyviau negu tai darė tarp dviejų pasaulinių karų. Nepaisant to, problemos nesibaigia ir kliautis slypi būtent dominuojančioje paradigmoje.

Tauta ir nacionalizmas šiandien, arba: kas iš to?

Idėjų pasaulyje labai svarbu suvokti kiekvienos idėjos kilmę ir prasmę. Tauta (kuri yra platesnė nei tik politiškai suvokiamas nacionalizmas), priešingai populiariąjam dar J. J. Russeau laikų supratimui, nėra amžinai gyvavusi esybė, o veikiau šių dienų politinį ir socialinį pasaulį intensyviai formavusi idėja. Jos palyginti neilgas gyvavimas toli gražu nebuvo idiliškas, o ir neketina nurimti: sudėtinga išlaikyti moralinį ir juridinį viršvalstybinių darinių autoritetą, kai jiems legitymumą teikiančios valstybės veikia idėjos, kuri nepripažįsta viršvalstybinių darinių autoriteto, pagrindu.

Mano manymu, politologų, sociologų ir istorikų darbai nacionalizmo tema turėtų pamažu išblaivinti tam tikrą (mąstančią) visuomenės dalį. Išvaduoti ją nuo kelių iliuzijų, kuriomis sėkmingai naudojasi tautiškais, patriotiškais besivadinantys politiniai judėjimai. Šiandienos nacionaliniai judėjimai tebėra nereflektyvios politinės ideologijos. Jų šerdis — utopistinė neegzistuojančiomis fizinėmis bendruomenėmis paremta idėja apie tautos grynumą ar tautos pirmenybę ir jos sąsają su gyvenama teritorija bei valstybe.

Tačiau nacionalizmas, priešingai negu socialdemokratija ar krikščioniškoji demokratija, save pristato kaip atstovaujantį ne politinę ideologiją, o konkrečią bendruomenę — tautą. Iš šios ambicijos kyla liguisti mėginimai monopolizuoti tėvynės meilę ir jos išraišką, o iš čia savo ruožtu — įsivaizduojamas moralinis autoritetas, kuriuo plakami „prieš tautą ir tėvynę nusistatę“ politiniai priešininkai. Ir visgi tokia ambicija, mano supratimu, nėra politiniam judėjimui deranti savybė. Tai tik papildomas durninimo sluoksnis ir taip daugiasluoksnėje politinėje arenoje. Tauta ir tautybė ten tiesiog nereikalinga.

Nesupraskite klaidingai. Jokiu būdu nesiūlau ir nerekomenduoju kokiu nors būdu naikinti tautybės, kaip niekada nesiūlyčiau naikinti religijos, sąmokslo teorijų ar netgi pseudoistorijos. Tačiau lygiai kaip nerekomenduočiau pseudoistorijos įtraukti į mokyklines istorijos programas, nenorėčiau, kad valstybė būtų valdoma vadovaujantis abejotino aktualumo religinėmis dogmomis. Taip pat nenorėčiau, kad biudžeto balanso klausimams skirtą laiką eikvotų kažkieno idealizuoti neaišku kokie protėviai, kurių abejotinos doros pavyzdžiu vienas ar daugiau Seimo narių nuspręstų pasekti švietimo ar sveikatos apsaugos klausimu.

Kažkada kažkas pasakė, kad ši mano parašyta frazė yra nebloga, o aš ir nesibranginu taip smarkiai, kad pašykštėčiau pasikartojimo: tautybė turėtų likti toje pačioje politinio ir visuomeninio gyvenimo sferoje kaip rūkymas ar mėgstamiausia sekso poza. Nes valstybės valdymui (jei jis nukreiptas į individo laisvę ir gerovę, o ne politinių vadukų ambicijų ir titulų įgyjimo procedūras) tauta tik trukdo.

Pabaigsiu, manau, citata žmogaus, kuris plunksną valdė daug geriau negu aš (ir iš kurio raštų aš vis dar mokausi): „Mes vis dar išgyvename savo rasės priešistorę ir niekaip neįsisaviname su mūsų ir visatos prigimtimi susijusių atradimų. Genomo sekos išaiškinimas veiksmingai užkirto kelią rasizmo ir kreacionizmo plitimui, o stulbinantys Hubble’o ir Hawkingo atradimai leido žmonijai pradėti pagrįstus spėliojimus apie kosmoso kilmę. Tačiau kokie mes visgi priklausomi nuo puikiai pažįstamo šlamšto apie gentį ir tautą, ir tikėjimą“12.


1 Alondra Nelson. „Science: Genetic Genealogy Testing and the Pursuit of African Ancestry“ : Studies of Science . 38.No. 5 (Oct., 2008), pp. 759–783.

2 Benedict Anderson. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vilnius: Baltos lankos, 1999.

3 ibid., p. 21.

4 Ne, ši paskaita neužsakomoji, „Impuls“ klubas autoriui už reklamą nieko nesumokėjo. O galėtų.

5 Pavyzdžiui, pasitelkiant šį veikalą: Anthony D. Smith. Ethnic Origins of Nations. Oxford: Blackwell, 1986.

6 cf.„Pirmąsias nacionalizmo užuomazgas galime pastebėti dar šešioliktame ar septynioliktame amžiuje Anglijoje ir Olandijoje, tačiau jis aiškiai atsiskleidžia tik aštuonioliktojo amžiaus antros pusės Prancūzijoje ir Amerikoje. […] Istorikai nesutaria dėl tikslaus nacionalizmo atsiradimo laiko, bet sociologai šiuo klausimu turi vienodą nuomonę: nacionalizmas yra modernus judėjimas ir moderni ideologija, kuri susiformavo aštuonioliktojo amžiaus antroje pusėje Vakarų Europoje ir Amerikoje… “ [Anthony D. Smith. and Modernism. A Critical Survey of Recent Theories of Nations and Nationalism. London – New York: Routledge, 1998, p. 1.].

7 Darius Kuolys. Lituana: kunigaikštystės bendrija. Respublikos steigimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.

8 Labai neblogas veikalas ta tema yra šis: Anthony W. Marx. Faith in Nation. Exclusionary Origins of Nationalism. Oxford – New York: Oxford University Press, 2003.

9 „Blogiausia, ką galima prieš juos [vokiečius – . L.] pasakyti, – jie nėra be trūkumų. Patys jie to nesuvokia, laiko save tobulais, o tatai kvaila. Jie dargi nueina taip toli, jog įsivaizduoja esą pranašesni už anglosaksus, – tiesiog protas neišneša. Toks jausmas, kad jie apsimetinėja“ [Jerome K. Jerome. dviračiais. Trans. by Jonas Čeponis. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2005, p. 238].

10 Ian Jeffries, Robert Bideleux. History of Eastern Europe. Crisis and Change. London – New York: Routledge, 2007, p. 321.

11 cf.Rogers Brubaker. Reframed. Nationhood and the National Question in the New Europe. Cambridge: Cambridge University Press, 1996, pp. 83-84.

12 Christopher Hitchens. Letters to a Young Contrarian. New York: Basic Books, 2001, p. 89.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s