Rinkos baimė, arba sielos pardavinėjimas

grįžti į „Humanitarika aukštojo mokslo rinkoje

Academy of Sciences, Yerevan, Armenia

Image by Arthur Chapman via Flickr

Tad štai. Minėtame straipsnyje Leonido Donskio pastabos apie humanitarikos padėtį yra vertos dėmesio. Ypač jos yra įdomios dėl plataus konteksto: aukštojo mokslo reformų įgyvendinimo principų Europoje supriešinimo su tas reformas pagimdžiusiu JAV modeliu. Esmė labai paprasta – tai, kas šiuo metu Europoje įgyvendinama „iš viršaus“, turėjo atsirasti nepriklausomai nuo valstybės strategijų ar politikos įsikišimo. Tai, kas aukštąjame moksle yra išties fundamentalu ir svarbu, negali būti pasiekiama tokiais tempais, kokiais reikalauja rinkos logika.

Apie tai esu kalbėjęs kaip apie biurokrato iškėlimą virš mokslininko, kaip kvantifikuotiną ir į pinigus suvedamą mokslininko spaudimą veikti pagal biurokrato dūdelę. L. Donskis (žinoma, nesąmoningai) toms mano mintims suteikia gerokai platesnį ir niūresnį kontekstą. Mano kadaise siūlyta panacėja – universiteto autonomija nuo valstybės ir jo atskirų padalinių autonomija nuo centro. Ne visiems tokia mintis atrodo patraukli.

University Library

Image by Rainer Ebert via Flickr

Mat D. Paulausko pagrindinė idėja yra akademinio pasaulio ir rinkos atskirtis, ko gero, humanitarų rankomis, tačiau į pastarąjį ekskursą link radikalios kairės nesąmonių daug dėmesio nekreipsiu. Aišku, atskirties pobūdis nesukonkretinamas, kaip dažniausiai ir būna. Tačiau argumentas atrodo validus. Humanitariniai ir socialiniai mokslai nėra pritaikyti rinkai. Jie nekuria apčiuopiamo produkto, paklausių specialistų ir reikalingos darbo jėgos. Jie rinkai nėra tiesiogiai naudingi. Įdomi mintis.

Čia derėtų priminti, kad mano pozicija šiuo klausimu yra ne „švietimo reforma nepavyko“, bet „ji buvo įgyvendinta ne iki galo“. Reikia eiti dar toliau universitetų autonomijos ir liberalizavimo nuo valstybės pinigų keliu. Jau esu hipotetiškai siūlęs valstybei intensyviau remti humanitarinius mokslus per apmokamas paskolas. Mano nuomone, to būtų daugiau nei pakankamai. Kodėl taip manau? Todėl, kad pats asmeniškai esu sutikęs ne vieną ir ne du žmones, kurie atėjo studijuoti humanitarinių mokslų ne dėl to, kad negalėjo kitur įstoti, o dėl to, kad norėjo studijuoti tai ir tik tai. Tad su paskolos apmokėjimo valstybės sąskaita perspektyva, šie žmonės vėl būtų pasirinkę tą specialybę, kurią pasirinko – ar tai būtų filologija, filosofija ar archeologija.

Kitas dalykas – humanitarinio išsilavinimo teikiamos galimybės. Nepaisant K. Girniaus kliedesių apie inteligentų nenaudingumą (taip, ir intelektualai kartais nusišneka – K. Girnius vienas tokių), humanitarinis išsilavinimas suteikia ne tik platų akiratį. Neretai tai ir darbas su tekstais, gebėjimas reikšti, perteikti mintį, kalbų žinojimas tampa nepamainomais ginklais rinkoje, kuriai reikia ne tik vadybininkų, bet ir analitikų, HR’o specialistų, atstovų spaudai, gidų, sveiko proto politikų ir laikas nuo laiko vieno kito švietimo ministro, ar, jei leisite, blogerio.

OBAMA AND LIBERALS: WALLING UP THE AMERICA WIT...

Image by SS&SS via Flickr

Vienintelis dalykas, kuris verstų netikėti tuo, ką aš ką tik pasakiau, yra rinkos baimė. Tai visuomenės, kurioje ekonominė kairė yra tapusi įpročiu, nežinojimas, kur tą laisvę dėti (kaip dainavo „juodai užknisęs“ Andrius Mamontovas, tiesa, dar tada neužknisęs, su Foje). Tai yra apverktinas baudžiauninko mentalitetas – baudžiauninko, prašančio nepaleisti jo iš baudžiavos. Sutinku, labai gera būtų galvoti, kad baigus mokslus turėsi darbą batų fabrike ir gal netgi duos butą. Prireiks laiko apsiprasti, kad šiame pasaulyje esame patys savo laimės kalviai. Taip pat teks atsisveikinti su to paties periodo mentalitetu, kad humanitarai yra niekam nenaudingi.

Sielos pardavinėjimas čia yra metafora tam, kad humanitarai parduoda nematerealias vertybes rinkoje. Įgūdžius, kurių nepamatuosi paradvimų kiekiu, bet be jų irgi nekažką. Tad – humanitarai, bent jau tie, kurie turi sveiko proto ir nemala šūdo, yra tokie pat paklausūs rinkoje, kaip ir, pavyzdžiui, biochemikai. Žinoma, crème de la crème visuomet gali likti akademiniame pasaulyje, kuris šiais laikais reiškia kone viso pasaulio akademinę bendruomenę. Tačiau ir tie, kuriems akademybė ne prie širdies, rinkoje tikrai nepražus.

11 thoughts on “Rinkos baimė, arba sielos pardavinėjimas”

  1. Pirmas žvilgsnis tai toks, kad paliečiama visa eilė problemų, kurios yra įsisenėjusios. Čia visose sferose, tiek valstybėje, tiek universitetuose, tiek ir visuomenėje. Man kažkodėl valstybiniai universitetai neatrodo blogis, tačiau savotiškai idealizuoju Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpį, kuomet Lietuvos universiteto rektorius Švietimo ministrą galėdavo “pastatyti ant ausų”, o valstybės kišimasis į universiteto reikalus buvo minimalus, nors universitetas jokiais būdais nebuvo privatus. Čia pirmiausiai yra valstybės vykdomos politikos problemos, kuomet akademiniu pasauliu nebepasitikima, o kalbama apie mokslo ir studijų imitavimą. Iš vienos pusės, elementas lyg ir sovietinis, iš kitos pusės T. Venclova, pradėjęs dirbti JAV pažymėjo, jog tokio kiekio popieriaus sugadinimas visokioms ataskaitoms ir t.t. jam sovietinėje erdvėje atrodė neįmanomas.
    VVisuomenės santykis su universitetiniu išsilavinimu, jo įsivaizdavimas, taip pat yra gerokai gilesnė problema. Įlindus į bet kokį universitetų klausimus keliantį straipsnį delfyje ar kur nors kitur, būtinai atsiras keli komentatoriai, jog reikia siauro ir orientuoto į rinką specialybinio ruošimo, o paskui nusdriekęs šleifas betikslių komentarų, kurių turinys bus kažkas panašaus kaip “true, gerai čia susakei, jo ir t.t.” Kitaip tariant, jie patys nesuvokia, ko nori ir kur pateko…
    O dėl K. Girniaus nebūčiau toks kategoriškas, yra visa eilė žmonių, kalbančių ir neturinčių ką pasakyti. Todėl jie pasidaro niekam neįdomūs. Ir tame chore, apie super prastą akademinio pasaulio padėtį, humanitarų nevertinimą ir t.t. juk nieko originalaus neišgirsti, nei pasiūlymų, nei kažko konstruktyvaus. Man daug labiau patinka Girniaus pavyzdys, apie S. Gedą. Išties, juk jeigu jį imsime kaip tam tikrą humanitarų etaloną, tai būtų pakankamai nykus vaizdas, nes kaip kūrėjas jis lyg ir tvarkoje, bet kaip viešasis kalbėtojas? Ar jis gali būti priskiriamas prie tų, kurie galėtų pasiūlyti kažką konstruktyvaus? Jeigu aš neklystu, S. Geda jau siūlė parašyti LR Konstituciją gražia, metaforų pilna kalba, kad atsiskleistų visas lietuviškumo grožis (koks idiotas turi būti žmogus, kad siūlytų teisinį dokumentą, kuris turi būti tikslus ir aiškus, pateiktį kaip kažkokį dviprasmybių rinkinį?)…

    • Esate visiškai teisus. Problema yra kompleksinė, jos vienu ypu neišspręsime. Kita vertus, tokių teorinių pasamprotavimų (kokie mano ir yra) fone galbūt tiksliau būtų pasakyti, kad prieigų prie problemos kontekstualizavimo yra labai daug, todėl ir situacijos tobulinimo koncepcijos, nors kiek pretenduojančios į išbaigtumą ar bent jau daugiaplaniškumą, privalo atsižvelgti į daugelį problemos aspektų.
      Valstybiniai universitetai nėra blogis per se. Ši universitetų liberalizavimo idėja reimiama įžvalga, kad tiesioginis valstybės išlaikymas suteikia biurokratiniam mechanizmui mandatą kištis į universiteto reikalus, kuriuo atkurtojoje Respublikoje yra labai intensyviai naudojamasi.
      Puikiausiai užkabinote visuomenės ir valstybės požiūrį į universitetus. Kažkada esu rašęs, kad taip mėgstamai vadinami „valdžiažmogiai“ neatsiranda iš niekur. Jie kyla iš tos pačios visuomenės, kuri juos renka. Tad valstybės ir visuomenės požiūris į aukštąjį mokslą, mano nuomone yra tapatūs dalykai ir tų požiūrių bent jau esminis sutapimas nėra atsitiktinis. Taip, sutinku, tai pati giliausia problema, kaip sakėte, įsisenėjusi. Tam tikra prasme, kuomet grėstų paskolų negražinimas, manau, pamažu imtų keistis ir požiūris, kad universitetai nėra a must, plataus vartojimo prekė. Visgi turime pripažinti, kad savo prigimtimi universitetas kaip aukštojo mokslo institucija yra elitinis net keliais aspektais. Šiandien tai nėra suvokiama ar įsisamoninama plačiojoje visuomenėje.
      Dėl K. Girniaus – aš tik simetriškai pritaikiau jo paties mintis jam pačiam. Nes vietomis inteligentai yra apšaukiami šarlatanizmu tik todėl, kad jų mintys nesutampa su konservatoriškomis, nacionalizmo link svyrančiomis paties filosofo idėjomis. Beje, visas „inteligento“ terminologinis farsas labai gražiai matosi, kuomet S. Gedą prilyginame „bet kuriam kitam apžvalgininkui“. Man labiau patinka terminas „intelektualas“, nes aš bent jau galiu pasiremti L. Miseso apibrėžimu (intelektualas tai tarpininkas tarp akademinio pasaulio ir visuomenės). Tuomet išvengiame daug painiavos ir badymo pirštais.

      • Na, aš nebūčiau toks tikras dėl visuomenės ir valstybės požiūrio sutapatinimo. Kadangi valstybės požiūris iš principo suformuojamas biurokratų, kurių vienintelis interesas – užsitikrinti sau darbo, kad nebūtų taip sudėtinga jį imituoti, ir dėl to atsiranda begalės formų, kurių pildyti net nesinori, nes pats pildymas atrodo betikslis ir nenaudingas, galiausiai, jos vieną kitą dubliuoja, o (bent jau mano atveju) tuomet ir atsiranda tas gilus beviltiškumo ir prasmės nebuvimo pojūtis, jog vietoj to, kad apdorotum sukauptą archyvuose medžiagą, turi sėstis prie kažkokių kvailų formų pildymo, aprašų darymo ir t.t.
        Tuo tarpu visuomenės poreikis yra kitoks, ypač jaunų žmonių mes norime greitai tapti specialistais ir uždirbinėti pinigus – pageidautina, didelius ir labai iškarto…🙂 Negalima sakyti, jog tai niekaip neįtakoja biurokratų galvose vykstančių procesų, tačiau motyvai yra labai ir labai skirtingi.

      • Na taip, tam tikra skirtis yra. Tačiau abu dalykai susieti elementaraus nenoro prarasti ar noro gauti darbo. Ekonominių interesų, vienaip ar kitaip. Bet čia, įtariu, kiek pritempinėju. Interesai, turiu pripažinti, skirtingi. Požiūris į universitetą kaip ekonomine naudą didinančią instituciją, kita vertus, regis koreliuoja su kiekybinės finansinės atskaitomybės reikalavimu neatsižvelgiant į kokybę ar ilgalaikius ar fundamentalius procesus mokslo pasaulyje. Kitaip tariant, iš universiteto reikalaujama rezultatų čia ir dabar.

  2. Lokyz said:

    Grinius nekalbėjo apie intelektualų nereikalingumą, jis kalbėjo apie tam tikrą iš sovietyno paveldėtą apriorinį “inteligentijos” su(si)reikšminimą.

    • Jo kalbėjimas irgi reikalauja didelės analizės. Šiaip sudėtingas ir nevienareikšmis straipsnis, iš dalies skirtas ir savosios vertės demonstravimui, todėl paimti ir į vieną sakinį sudėti tai, apie ką jis kalbėjo, kažkaip nesiryžčiau, bet diskusijoms tonas užduotas visiškai neblogas: ar verta suteikti tribūna visiems iš eilės, net ir tiems kurie neturi ko pasakyti? Iš kitos pusės, Lietuvoje užlipti ant tribūnos ir kalbėti nėra sudėtinga, o jeigu kalbėsi apie tai, kas aktualu, yra tikimybė netgi būti ir išgirstam… Todėl mano požiūriu straipsnyje pirmiausiai buvo atkreipta dėmesys į tai, jog viešojoje erdvėje pakankamai daug blefuojama.

      • Lokyz said:

        Viešoji komunikacija visada daugiaplanė, ir asmeniškumas, be abejo, venas iš jos komponentų.
        Nesistengiu aš vienu sakiniu reziumuot, juolab Girnius ir pats reziumuoja savo komunikatą trim sakiniais:
        “Verta pasvarstyti pagrindinius K. Stoškaus teiginius, nes ir kiti panašiai galvoja. Inteligentai esą turi ką nors ypatingo pasakyti žmonėms, bet jiems neleidžiama reikštis, tad nukenčia visa tauta. Visi trys teiginiai klaidingi.”
        Manau, kad reziume gan tikslus.

    • Loky – ir apie tai, kodėl tas susireikšminimas yra nepagrįstas, mat „ …svarbiausiais dienos klausimais […] inteligentai tiesiog negeba pasakyti ko nors reikšmingo.“

      • Lokyz said:

        Man ten vienas argumentas pakankamai iškalbingas – kai pradedama kalbėti apie “dvasingumą” čia jau lakmuso popierėlis, kad “аффтара понесло” ir bus 100 procentų šūdmalystė.
        Kalba tie intelektualai pakankamai daug, ir labai netgi reikšmingai. Ir yra pakankamai gerai girdimi.
        Aš į Girniaus tekstą žiūrių per priešpriešą su Stoškum. Ta “nuskriausto ir nustumto į gyvenimo paraštes inteligento” poza man rimtai kelia alergiją, juolab, kad ji gali netikėtai išvirsti aršiu radikalėjimu ir savotišku provincializavimusi – dažnai, po to kai susiduriama su “vakarų įtaka” ir suprantama, kad nebeįstengiama konkuruoti su iš ten sklindančiomis idėjomis. Atrodo, kad tada belieka ginti nebe humanizmą, o nuolatos transliuoti turinius apie kažkokį dvasingumo, tautiškumo ir ansamblio “Lietuva” hibridą.
        Nors su tuo galit ir nesutikti, bet humanitarija sklinda per rašto kalbą – ne per tv, radiją ar populiariuosius interneto portalus, nes ten gyvena kitokio plauko žvėrys. Nes Diskovery ir National Geographic kanalai tėra saldainiukai.
        Va kilo klausimas – Donskis kaip pop-ikona praranda akademizmo, ar ne?

      • Akademiniame pasaulyje yra ne viena pop-ikona, tad viskas priklauso tik nuo paties Donskio elgsenos ir išsakomų minčių. Paprastai pop- ir politinis aspektai akademijoje yra ignoruojami, jie prisimenami tik viešoje erdvėje ir dažniausiai ne akademijos narių. Drįsčiau gana užtikrintai teigti, kad po defaultu akademija į tuos dalykus nereaguoja. Nebent kažkas ryškiai kertasi su akademinės etikos normomis. Kaip, pavyzdžiui, buvo liūdnai pagarsėjusio Petro Butkaus atveju.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s