Pamokslas nuo miesto griuvėsių

grįžti į „Apie taikomąją humanitariką

English: GFDL picture of F.A. Hayek to replace...

F. A. Hayek – Image via Wikipedia

Kažkada šiame bloge esu vos vienu kitu žodžiu pašiepęs ekonomistus dėl jų troškimo ir įsitegto gebėjimo numatyti ateitį. Kad manęs neapkaltintų diletantizmu, pasiremsiu vieno ekonomiko mintimis iš Nobelio premijos gavimo proga skaitytos paskaitos. Labai trumpai susumuojant: socialiniai mokslai negali, nors vardant „tikro moksliškumo“ ir norėtų, pateikti tikslių atsakymų ir prognozių; tačiau tai neturėtų būti laikoma nemokslišku požiūriu, nes visuomenė gyvuoja (taip pat ir) tarp nekvantifikuojamų kintamųjų. Nesusimąstome apie tai, ką reiškia „numatyti ateitį“, nes šiais laikais vartojamas kitas žodis – „prognozuoti“. Ekonomistų ir jais sekančiųjų naudai turiu pridurti, kad pirmieji labai stengiasi, o antrieji neturi tikslesnių įrankų. Tiesa, tikslesnių, esu beveik tikras – ir apie tai kalbėsimės toliau – turėti ir negali, bent jau humanitarinių ir socialinių mokslų srityje, kur kalbama apie, to paties Friedricho Augusto von Hayeko žodžiais tariant, „sudėtingai organizuotus reiškinius“.

Mokslai, kurie nagrinėja žmogų, yra introspektyvūs. Išskyrus mediciną, kuri žmogų nagrinėja kaip, teneįsižeidžia medikai, kaip mėsos gabalą su papildomomis sąlygomis. O introspekcija reiškia, kad objektyvūs būti negalime, nes žiūrime į kitus per savo prizmę. Todėl pagunda manyti, kad kitų motyvus, siekius, lūkesčius galime žinoti ir yra tokia didelė. Tokia didelė išties, kad dažnai net nesusimąstome, kad negalėtume pažinti bendruomenės kaip visumos, tos pačios bendruomenės, kuriai patys priklausome. Tačiau lygiai kaip plika akimi negalime matyti ultravioletinės spinduliuotės, taip negalime įsiskverbti į kito žmogaus smegenis ir sužinoti, kokių motyvų vedinas jis veikia. Paklausti taip pat negalime, nes mes patys neretai nesugebame užtikrintai apibūdinti savo pojūčių ar motyvų, negalime to tikėtis ir iš apklausiamųjų.

Yra dar vienas motyvas skeptiškai vertinti prognozes, kurį labai gražiai dar 18 amžiaus pabaigoje išsakė anglų mąstytojas Thomas Paine. Pranašystė, teigė jis, esanti nepanaudojama sąvoka – net jei ji išsipildo, negalime būti tikri, kad pranašas tai žinojo iš anksto, nes lygiai taip pat jis galėjo tai atspėti arba tai galėjo būti elementarus sutapimas. Pranašystė, kitaip tariant, yra nepatvirtinamas pareiškimas apie ateitį. Nelyginu, žinoma, prognozės su pranašyste. Prognozės, kaip jas suprantame šiandieninių socialinių mokslų kontekste, paprastai turi logiškai pagrindžiamą metodiką, pagal ją surenkamus ir įvertinamus empirinius duomenis. Tačiau prognozėse yra užkoduota ir ambicija būti tokiems tiksliems, kaip fundamentiniai mokslai. Sutiksiu, kad mokslinė argumentacija ir įvairūs metodai padeda tikslinti prognozes, tačiau įgimtas netikslumas, „juodosios gulbės“ fenomenas (x neatsitinka tol, kol atsitinka) ir žmogiškasis faktorius dažniausiai neleidžia pasiekti pageidautino tikslumo.

Portrait of Thomas Paine by Matthew Pratt, 178...

Thomas Paine – Image via Wikipedia

Dažniausiai, siekdami pažinti visuomenę, nekvantifikuojamuosius elementus domėn ima humanitarai, tokiu būdu tarpusavio diskusijas paversdami itin išplėtotų loginių argumentacijų lyginimu. Šiuolaikiniame fundamentinių mokslų dominuojamame moksle tai atrodo labai netikslu, nors empirinių duomenų įtraukimas ir yra visapusiškesnis. Tiesa, tokiu būdu prarandame dalį vieno labai vertingo įrankio – matematikos – panaudos galimybių, tačiau tuo pačiu ir nusikratome ambicijos numatyti ateitį. Juk, bet kuriuo atveju, bet kokie mėginimai prognozuoti ateitį tėra praeities atvejų pagrindu sukurtų modelių taikymas ateičiai. Tai yra paremta manymu, jog būdai, kuriais veikia visuomenė, ateityje nepasikeis, o apie atvejus, kurie įvyko praeityje, žinome pakankamai. Trumpai tariant, prognozė yra praeities primetimas ateičiai. Situacija tik pablogėja, kuomet primesdami praeitį ateičiai formuojame valstybės ir visuomenės reguliavimo modelius.

Kai kuriems jūsų galbūt pasirodys, kad pamokslauju apie žemės drebėjimus ant miesto griuvėsių, tačiau esu pasiryžęs surizikuoti. Aukštojo mokslo sistema, tiksliau jos „sudento krepšelių“ principas rėmėsi tuo keistu įsivaizdavimu, kuris ataidi seniai, kaip rodo anksčiau pateikti pavyzdžiai, žinomose humanitarinių ir socialinių mokslų tiesose. Jis rėmėsi principu, kad žmonės, gerai baigę mokyklą, bus geri studentai. Tam tikra prasme, tai yra atlygio principas, kuris buvo sugalvotas šiai reformai – dveji metai universitete yra nelyg atlygis už gerą mokymąsi vidurinėje mokykloje ar gimnazijoje. Kaip kol kas yra gana įprasta, mokslininkai nėra žmonės, su kuriais reformos kūrėjai norėtų pasikonsultuoti. Keletas Vilniaus Universiteto profesorių, dalyvavusių šios reformos kūrime, gana sėkmingai diskreditavo save tiek kaip mąstančius akademikus, tiek kaip akademinės laisvės šalininkus. Jei būtų priešingai, visa tai, ką dabar Jums pasakoju, jie būtų galėję taipogi sugalvoti.

Iki tol, kaip žinia, universietai turėjo stojamuosius egzaminus, pagal kuriuos rinkdavosi studentus. Šie dingo, kuomet buvo suvienodintas abiturientų vertinimas ir įvesta šiandieninė abitūros egzaminų sistema. Ji buvo skirta pasverti visus abiturientus ant vienų svarstyklių, o lengvai palyginamais rezultatais prieš tėvelius galėjo pasigirti mokyklos. Tuo pačiu, egzaminai įvertindavo abiturientų žinias, o tais vertinimais galėjo naudotis universitetai, priimdami studentus. Tai buvo momentinis įvertinimas, nes kas pusmetį rotuojami studentai buvo nuolatos tikrinami ir lyginami tarpusavyje, o mokestis už mokslą vienoje pusėje, bei stipendijos kitoje buvo motyvacijos priemonė. Reforma abitūros egzaminus pavertė ne momentinio įvertinimo priemone, o kova dėl apdovanojimo, gaunamo dviems metams į priekį – nemokamo aukštojo mokslo. Moksleivio praeitį reformos rengėjai primetė gerokai aukštesnio standarto reikalaujančiai ateičiai universitete.

The University of Sydney, established in 1850,...

Image via Wikipedia

Žinoma, nebuvo atlikti tyrimai, rodantys, kad geras abiturientas pirmuosius du universiteto metus dažniausiai mokosi gerai. Nebuvo įrodyta, kad abitūros egzaminai turi įtakos akademinei karjerai ar užtikrina norimos specialybės diplomo gavimą. Nepaisant vyraujančios retorikos, studentas buvo visiškai išbrauktas iš lygties, kelią duodant administratoriams, kurie reikalavo patogumų paskirstant lėšas. Negalėčiau guldyti karčių, bet manau, jog čia taip pat veikė senas kaip pasaulis, ir klaidingas kaip Michelsono ir Morlio prielaidos apie eterį įsitikinimas, kad mokymasis yra žinių kaupimo procesas, o tuomet abitūros egzaminai – sukauptų žinių kiekio įvertinimas. Tokią klaidą padaryti gali tik žmonės, pažodžiui suprantantys priežodį „ką sužinosi, ant pečių nenešiosi“ (kad žinios kaupiasi ant pečių, tik nieko nesveria). Kiek tiksliau būtų manyti, kad mokymasis yra procesas, kurio metu yra kaupiamos vienos ir prarandamos kitos žinos, įgyjami vieni ir prarandami kiti įgūdžiai. Galų gale metai universitete nėra tik mokymasis.

Tie ketveri ar daugiau metų, praleistų universiteto suole, dažniausiai reiškia ir naujus etapus bręstančio žmogaus asmeniniame, socialiniame gyvenime, karjeroje. Net jei imtųsi kas atlikti reikalingus tyrimus, ar galėtų kvantifikuoti sudaužytas širdis, sunegalavusius tėvus, iš dangaus nukrintantį darbo pasiūlymą? Žmoną, vaikus, vestuves, laidotuves? Draugus ir priešus, depresiją, nemigą, nervinį ir fizinį išsekimą? Aštuoniolikmečiui dviems metams suteikiamą finansinę neatskaitomybę? Ne? Tuomet galbūt drįstų paneigti jų įtaką mokymosi rezultatams? Vėl ne? Net jei visa tai ir būtų galima degraduoti iki statistikos, ką daryti su anksčiau aptarta neišsamumo problema? Pripažinti, kad tyrimai netikslūs, bet jais visviena reikia vadovautis?.. Priminsiu mielam skaitytojui, jog čia kalbu apie hipotetinę situaciją, kuomet tokio tyrimo galimybės būtų bent jau apsvarstytos priimant politinius sprendimus.

A depiction of the world's oldest continually ...

Image via Wikipedia

Aptariamuoju atveju, kita vertus, buvo įgyvendinta savaime besipildanti pranašystė. Žmonės, blogai išlaikę abitūros egzaminus, turėtų ne pusmetį, kaip anksčiau, bet dvejus metus nešti finansinę naštą, kad galėtų parodyti galintys pasistengti ir aplenkti savo konkurentus. Jokių įkaitų, jokio pasigailėjimo – dveji metai pilna kaina, kad ir kaip gerai tu besimokytum. Tad kur dingo prieinamas mokslas geriausiai besimokantiems? Apytiksliai 20 valandų (per keturias dienas) pasirodymas, užuot pademonstravęs, ką abiturientas gali dabar, turi parodyti, ką abiturientas sugebės artimiausius dvejus metus. Tai reiškia, kad dalis nelaimingųjų, kuriems egzaminai nepasisekė, negalėdami susimokėti už studijas dvejus metus iš eilės, savo progos taip ir nebūtų sulaukę… Tačiau ši sritis jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo, tad labiau ir nesiplėsiu, manau, supratote kur link suku.

Visos šios painiavos būtų galima išvengti metodu, kuris tikrai plauko ore labai labai ilgai. Skolos našta atrodo baisus dalykas, tačiau ji yra ir puikus motyvatorius. Studento įvertinimas po studijų leistų išvengti visų čia paminėtų problemų. Pacituosiu save, kad nereikėtų kartotis: „vietoje administracinių išsigimėlių, pavadintų „studento krepšeliais“, tebūnie tai bankų administruojamos ir valstybės kompensuojamos […] paskolos. […] Meno, muzikos, humanitarikos poreikį būtų galima išreikšti keliomis lygtelėmis, Švietimo ministerija susitrauktų turbūt kelis kartus. Universitetai visuomet gautų pinigus grynais, geriausi studentai gautų nemokamą išsilavinimą […]“. Vilkas, tiesa, nebūtų sotus, tačiau bent jau avys liktų sveikos. Šuniniai tedvesia.

3 thoughts on “Pamokslas nuo miesto griuvėsių”

  1. Studijų laikais nugirdau tokią frazę iš dėstytojų katedroje:
    “Mes ne , kad visi baigtų dešimtukais”. Buvo menka paslaptis, kad minimoje katedroje specialybinių dalykų įvertinimai svyravo tarp 9-10. Net tame pačiame universitete, tame pačiame fakultete yra dideli skirtumai tarp įvertinimų.
    Taip, kaip abitūros egzaminas neįvertina paruošimo studijoms, taip studijų vidurkiai neįvertina paruošimo specialybei, ju reikalingumo ir t.t. Idealiai išlaikęs visus egzaminus studentas gali gauti prastą darbą. Nes jis neturėjo laiko domėtis niekuo daugiau negu studijomis.

    Ar specialybės reikalingumą galima prognozuoti 4- 10 metų į priekį? Šito nežinau. Bet galima nesunkiai pasakyti, kur situacija labai bloga dabar – tereikia surinkti statistiką apie žmones, baigusius universitetą ir dirbančius visiškai ne pagal specialybę arba išvažiavusius. Kur procentas ženklus – kažkas gali būti yra negerai. Beje, kai kurie universitetai renka informaciją savanoriškai, apklausdami absolventus. VMI duomenis daugiau ar mažiau turėtų turėti, ir kiekvieną liepą jie turėtų būti skelbiami. Manau, kad tai eilę fakultetų papiktintų.

    O šiaip pretenduojantys į valstybės finansuojamas vietas turėtų laikyti stojamuosius egzaminus į daugiau specialybių (ne tik menus), ir visose – motyvacinį pokalbį. Mokyklinis kursas ir pasiruošimas studijuoti specialybę dabar daug kur išsiskiria.
    Be to, reikia neleisti pasirinkti daugiau negu 1-2 specialybes, bet leisti reitinguoti universitetus, į kuriuos norima pakliūti.

    O kad studijų sistema nėra ideali – tai faktas.

    • Visiškai pritariu dėl stojamųjų, kurių nebus, kol ministerija komanduoja. Tačiau leisti reitinguoti“? Gal turite minčių, pagal ką juos reikėtų reitinguoti?

      • Leisti pasirinkti į kurį universitetą labiausiai nori įstoti, jei specialybė (ar artima) yra keliuose universitetuose. Pvz 1. Istorija VDU, 2. Istorija VU, 3. Istorija VUKHF

        Nemanau, kad čia vien ministerijoje esmė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s