Mokslas, visuomenė ir valstybė

grįžti į „Utopia academiae

Robert Boyle, by Johann Kerseboom (died 1708)....

Image via Wikipedia

Mokslas yra labai keista žmogaus veiklos sritis. Ja užsiimti deleguojami gudresnieji iš viso visuomenės substrato, kuriems mokami pinigai, kad jie bandytų visuomenei padaryti ką nors gero. Šie, mokydami kitus visuomenės narius, dalį jų pasikviečia į savo grupelę, nes anie pasirodo tinkami. Pamažu susiformuoja gana nemaža masė koncentruoto intelekto, kuri nušuoliuoja taip toli nuo visuomenės vidurkio, kad visuomenė visai nebesupranta, apie ką jie ten tarpusavyje šnekasi. Tada atsiranda poreikis atgaliniam ryšiui – mokslo populiarinimui.

Tiesą sakant, jis atsirado iškart, vos pasirodė pirmieji rimtesni mokslo darbai (tiesa, su graikais, buvo kiek kitaip, bet ten labai daug, ūkiškai tariant, pisnios, todėl į tai šįkart nesigilinsiu). Dar Otto von Guericke XVII amžiuje demonstravo savo eksperimentus Friedricho Vilhelmo dvare, o Robert Boyle liudininkais kvietėsi garbingus ir kilmingus vyrus, kurie galėtų patvirtinti eksperimentų sėkmę.  Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos metais žingeidi publika rijo J. J. Russeau veikalus ar T. Paine pamfletus su tokiu pat užsidegimu, kaip prieš du šimtmečius puotavo ant M. Liuterio ir kitų teologų darbų. Tiek gamtamokslininkai, tiek filosofai taip atsiskaitinėjo visuomenei. Ir visi, regis, buvo patenkinti.

Tačiau mokslas ilgainiui pabėgo šuoliais pirmyn, o visuomenė padidėjo ir decentralizavosi, kol ją vietoje laikraščių ir spausdinto žodžio iš naujo sujungė radijas, vėliau – televizija, dabar – internetas. Tad mokslininkams atsiskaityti su visuomene vėl (ar vis dar?) atviros visos durys. Tačiau pasikeitė ne tik visuomenė ir mokslas. Pasikeitė ir valstybė. Dabar svarbu yra ne parodyti visuomenei, ką veiki, o pranešti atitinkamoms institucijoms, kiek pinigų išleidai. Pranešti turi tik taip, o ne kitaip. Ir šiuos pranešimus saugo Cerberiai iš Hado – biurokratų, nepatenkintų niekuo, o ypač savo darbu, armija. Mokslininkas, įpratęs parašyti ką nors aukštomis frazėmis, o paskui tai persakyti paprastais žodžiais, susidūrė su nematytu priešu – ir kovą pralaimėjo taip greitai, kad pats net nespėjo to suprasti.

Building of Trier University of Applied Scienc...

Image via Wikipedia

Aš, žinoma, nekalbu blogai apie mokslinių institucijų darbuotojus, kurie dažnai sulaukia per mažai padėkų, tačiau sutvarko visą chaotišką katedros, dekanato ar studijų skyriaus veiklą. Jie dažnai veikia kaip vertėjai tarp dviejų pasaulių. Kalbu apie žmones, kurie nusprendžia, kas fakultetui geriausia, niekada taip ir neapsilankę nei vienoje paskaitoje, katedros posėdyje, egzamine, seminare – niekur. Apie žmones, kurie nebaigė specialybės, kuriai nurodinėja, studijų, jau nekalbant apie tai, kad būtų kada dėstę. Žmones, kurie specializuojasi komandavimu.

Viena, tai privertė mokslininkus imtis niekam kitam tik biurokratams reikalingos veiklos. Dalykų, kurie yra ne tik nebūtini, tačiau ir nevertintini nekompetetingų žmonių. Savo dalyke kompetetingiausias yra jo dėstytojas. Savo temoje – tyrimus atliekantis mokslininkas. Jo darbą vertina darbo bei mokslo rinka, studentai bei kolegos. To turėtų pakakti, jei katedra neturėtų atsiskaityti ministerijai ir centrinei universiteto valdžiai. Atsiskaityti, kaip minėjau, dėl pinigų, yra logiška. Atsiskaitinėti dėl dalykų, dėstytojų, etatų?.. Visa tai yra suvedama į atsiskaitymą dėl pinigų.

Kadangi jau apie darbo rinką ir valstybinį finansavimą kalbėjau, tolesnės pastraipos bus skirtos universiteto vidinei organizacijai. Jei įžvelgiate paraleles tarp dviejų – teisingai įžvelgiate. Mokslo šakos išsiskyrė ir vėl jungiasi. Tarpdiscipliniškumas kai kuriuose akademiniuose rateliuose yra naujasis „burtažodis“. Tačiau tai, kokią kryptį pasirinkti, kokių specialistų reikia ir kaip organizuoti studijas turėtų ne universitetai, bet jų padaliniai. Jei filosofams galbūt verta organizuoti savo struktūrą apie konkrečius akademikus, tai fizikams – apie konkrečius įrenginius ar projektus. Jei humanitarams reikia tyrimo grupių, gamtamoksliams reikia laboratorijų. Tiek vienų, tiek kitų organizacijos, kaštai, laiko sąnaudos ir produktas skiriasi radikaliai. Mėginti juos suvienodinti reiškia stabdyti vienos kurios srities mokslo pažangą.

Tačiau tai yra fiziškai neįmanoma, kai esi prijunkytas prie valstybės pinigų ir pastaroji nori būtinai žinoti, kur keliauja kiekvienas centas. Jei į Vilniaus archyvus atkeliauja pasaulinio garso specialistas, katedra turėtų galėti nuspręsti iš rezervinių lėšų greitai sukurti specialiai jam skirtą nišą, kad jis galėtų tuo pačiu ir padėstyti, gaudamas už tai atlygį. Be tokios galimybės katedros (kurių kryptys ir interesai neretai skiriasi it skirtingų mokslo šakų) tampa pusiau impotentėmis ir negali reaguoti į šiuolaikinėje visuomenėje mokslui keliamus iššūkius bei tos pačios visuomenės keliamus reikalavimus.

The main reading romm of Graz University Libra...

Image via Wikipedia

Mintis čia slypi vienintelė – universitetų vidinė decentralizacija. Jei pirmasis žingsnis – atjunkymas nuo valstybės pinigų – būtų įgyvendintas, antrasis būtų itin logiškas. Tuomet fakultetai galėtų patys spręsti, ko – ar kelių naujų projektorių, ar vardinės stipendijos, ar papildomos vietos doktorantūroje – jam labiausiai reikia ir turėtų tuos pinigus savo rankose, tad galėtų jais laisvai disponuoti. Žinoma, kaip minėjau ir įžanginėse pastabose, tai yra utopia academiae – akademinė utopija. Tačiau būtent tai leistų net ir dideliems (Lietuvos mastais) universitetams išlikti patraukliems ir dinamiškiems.

Rektoriai, aišku, su tuo nesutiktų, nes centrines administracines struktūras, informacinę (bibliotekų, kompiuterių tinklo, sporto salių ir kt.) infrastruktūrą jau turėtų išlaikyti fakultetai, t. y. periferija. Tai būtų gana lengva išspręsti pora formulių, pagal kurias šiems dalykams būtų užtikrintas patikimas finansavimas. Tačiau kliūva principas, kad visagalis biurokratas, dalinęs pinigus mokslinėms išvykoms niekingiems filologams, pats taptų išlaikytiniu. Juos išlaikytų tai, kas universitetą verčia tuo, kas jis yra – šviesiausi universiteto protai.

2 thoughts on “Mokslas, visuomenė ir valstybė”

  1. FC Litras said:

    Taigi kiekvienas fakultetas turi taip vadinamas “specialiąsias lėšas”, kurias gali leisti savo nuožiūra. Ir jei, kaip tavo pvz., staiga atvažiuoja pasaulinio lygio specialistas visas išlaidas gali padengti iš spec.lėšų. Dažnai yra taikomas atvejis, kai vėluoja projektiniai pinigai, kad visos sąskaitos yra apmokamos iš spec.lėšų, o vėliau atstatomos projektiniais pinigais. Taip pat, kažkoks procentėlis nuo kiekvieno projekto yra pervedamas į tokį spec.lėšų fondą – kaupiamas kaip rezervas.

    Nesu nuodugniai susipažinęs su universiteto finansų virtuve, bet kažkaip abejoju, kad fakultetų decentralizavimas būtų naudingas. Kaip supratau iš tavo straipsnelio, tu siūlai kiekvienam fakultetui turėti atskirą sąskaitą banke ir pačiam su pinigais tvarkytis. Tokiu atveju, kiekvienam fakultetui reikėtų susikurti savo aptarnaujančio personalo infrastruktūrą – personalo skyrių, finansų skyrių, komandiruočių skyrių, viešųjų pirkimų skyrių, etc. T.y. viso to, kas dabar yra priskiriama centrinei administracijai. Biurokratinis aparatas tik išsipūstų daugybę kartų. O kaip būtų su tarpfakultetiniais projektais – dalis vykdytojų būtų darbinami ir apmokami pagal vieno fakulteto tvarką, kiti – pagal kito, gerokai išaugtų tokių projektų valdymo/organizavimo sudėtingumas.

    Jei atskirti tik sąskaitas, o visą biurokratinį aparatą palikti centrinį, kaip yra dabar, iškyla klausimas, o kokia atskyrimo prasmė. Būtų sudėtinga permesti pinigus iš vienos sąskaitos į kitą. (Jei iškiltų klausimas, kam to gali reikėti – pvz. krizės metu vienam fakultetui gerai sekasi, o kitas bankrutuoja. Dabartinėje tvarkoje nėra sudėtinga, kad vienas laikinai paskolintų kitam, tuo tarpu, atskyrus – gali nebebūti taip lengva. Beje, esu prie metus ar kitus girdėjęs prorektoriaus kalbą, kad VU vieni fakultetai bent jau dalinai išlaiko kitus.)

    Mano nuomone, didesnė problema yra biurokratinių procesų neefektyvumas. Dar jei personalo vadyba ar komandiruotės nėra taip blogai, tai didžiausias galvos skausmas – viešieji pirkimai. Sakyčiau tema verta atskiro straipsnio🙂

    • Taip, rezerviniai fondai, kurių negali naudoti, pavyzdžiui, algoms. Tad kviestiniam dėstytojui reikėtų bulvėm ir pomidorais ir laptopais sumokėti. Spec. lėšų panauda yra ribojama konkretiems dalykams (pavyzdžiui, projektinių pinigų padengimui), kurie ne visada yra fakulteto prioritetas. Visa buhalterinė infrastruktūra vietinė jau taipogi yra, tik ji skaičiuoja, kaip leidžiami pinigai, kurie duodami su „antsnukiu“, t.y. skirti tik tam ir ne kitam, tad šis aparatas išsipūstų labai minimaliai, juoba jei tokius dalykus būtų galima outsource’inti efektyviems rinkos dalyviams ar paskirstyti po jau egzistuojančią vietinę biurokratinę sistemą. Esmė yra ne tik atskirti sąskaitas ar biurokratinius aparatus, bet ir sutrumpinti vykdomąją grandinę, atsikratant nereikalingų grandžių. Kuo trumpesnė grandinė, tuo mažiau trukdžių į ją patenka, tuo efektyvesnis biurokratinis aparatas tampa. Tarpfakultetinių projektų finansavimas būtų paliekamas patiems fakultetams sutarti (pavyzdžiui, mes mokam saviems, o jūs – saviems), nes fakultetai disponuotų savomis lėšomis taip, kaip jiems patiktų. Juoba, kai nereikėtų vieniems fakultetams remti kitų. Visa šita idėja ir yra skirta biurokratinio aparato efektyvinimui. Kaip minėjau, sutrumpinant vykdomąją grandinę ir sumažinant reguliavimą.
      Kaip visuomet, turiu pridėti, kad kažkiek reguliavimo gali likti, tačiau tik tiek, kiek yra visiškai būtina. Kažkoks TVF’o atitikmuo universitetinis centre galėtų tūnoti ir prireikus dorotis su krizėmis, tačiau jis būtų pagalbinis, ne pagrindinis, tarsi kontraciklinio ekonomikos modelio elementas universitetui.
      O viešieji pirkimai man dar yra mistika, tad gali praeiti gabaliukas, kol galėsiu ką nors ta tema pasakyti.😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s