Lietuvoje per daug universitetų?

grįžti į „Daug aukštojo mokslo

Image via Wikipedia

„Lietuvoje per daug universitetų“ – būčiau talentingas, sugalvočiau šiai frazei ritmą ir melodiją. Bent jau aš girdžiu ją išties dažnai, nelyg burtažodį, užkalbėjimą, problemos sprendimą viskam ir visiems, ypač valdininkams, ypač vis dar (jau dvidešimt metų, sako) sėkmingai tebevykstančiai aukštojo mokslo reformai, ypač iš, grubiai tarinat, balsuotojų lūpų.

Regis, šią frazę pasigavo ir A. Kubiliaus patepta darbo grupė, siekusi marinuoti beviltiškus biurokratus, gelbėti nereikalingas studijų programas vardan vieno tikslo – darbo vietų išsaugojimo… Ką? Pala, ne – jos tikslai buvo kiti: sukurti didelius, stiprius ir svarbius universitetus. Tarsi universiteto dydis programų prasme turėtų bent menkiausią sąryšį su jo svoriu tarptautinėje (juk į ją orientuojamės) arenoje. Kitas tikslas – toks kaip įvardinau anksčiau. Formuluotė, žinoma, kita. Kaltė? Demografijoje. 40% mažiau studentų 2020…

Žinoma, tai turi patvirtinti seimas. O Dalios „Trep trep“ Grybauskaitės patarėja teigia, kad čia viso labo baikos, linksma provokacija. Mat tai gresia universitetų reformos politizavimu, rektoriai jau susigalvojo vizijas, universitetai per dideli jungti, žodžiu – jokio tikslo tokiame jungime kaip ir nėra. Nėra tikslo sujungti Kauno universitetus į Kauno universitetą bei Vilniaus universitetus į Vilniaus universitetą, VDA, konservą ir MRU. Ji teisi, tačiau jos pagrindinis argumentas keistokas.

Kalbėti apie monopolį vėlu. Tiesiog to padaryti neišeis, kitame kambaryje pergyvenant, kad visi išvažiuoja į užsienį mokytis ir „neatidirba valstybei“. Kol sienos atviros, Lietuvos universitetai ne tik konkuruoja tarpusavyje (juk turime vieną privatų, juoba, kad tokiu tapti darbo grupė siūytų MRU), bet ir su užsienio universitetais. Galimybė nemokėti už studijas, mano supratimu, yra vienas iš nedaugelio universalių labai patrauklių dalykų mūsų studentams.

Apjungimas išties neturi jokios prasmės universitetams. Turi prasmės valdininkams – matyt, lengviau paskirstyti lėšas, mažiau skundų ministerijai dėl valdiškų pinigų, daugiau skundų rektoriams iš padalinių. Bėda čia tokia, kad byrantys dabar universitetai gauna šansą išgyventi, ėsdami kažkieno kito lėšas kaip būsimi universitetų padaliniai. Nestartuojančios programos – labai negerai iš darbo vietų pusės, sutinku. Bet faktas, kad programos nestartuoja, reiškia, kad kanalizacija atsikimšo ir dalis šlamšto į ją nutekės, o tai yra kokybinis postūmis pozityvia linkme. Kodėl neleisti šiam procesui užtrukti bent porą metų?

Tuomet, jei jau imtis universitetus apjungti, nėra jokio tikslo jungti universitetus geografiškai ar, juo labiau, jungti juos į du universitetus. Jei jau norime jungti universitetus, turėtume jungti juos pagal paskirtį, kryptį – kad padidėjusia, pagerėjusia infrastruktūra laisviau galėtų naudotis didesnis kiekis studentų. Tai ypač aktualu tiksliesiems, techniniams, gamtos, medicinos mokslams, kuriems reikia brangios įrangos.

suskaičiuokime rodiklytes ir paaiškės, kuri sistema turėtų būti efektyvesnė: mažiau rodiklyčių, mažiau trukdžių, mažiau administracijos, laisvesni vamzdžiai.

Apjungdami universitetus į dvi didžiules universalias aukštojo mokslo institucijas mes tik perkeliame lėšų perskirstymo mechanizmą ant universitetų pečių. Kas tam tikru atveju būtų galbūt efektyviau, bet, drįstu manyti, ne šiuo. Dabartiniai pagrindinių universitetų centrai pavirstų gigantiškomis biurokratinėmis mašinomis prie palyginti mažų padalinių (buvusių universitetų), pilnomis nereikalingų administratorių,  ir greitai pati imtų ryte ryti pinigus, neadekvačius vykdomai veiklai. Ministerija, kuri iš esmės atstoja nekompetetingą „Lietuvos universiteto“ – dar vienos nevykusios idėjos – administraciją, tokiu atveju dalį pinigų skirtų tam, kad kažkas pakartotų dabar jos atliekamas funkcijas.

Kas išties smagu, tai, kad Kalifornijoje 1960 metais buvo imtasi panašių priemonių. Kodėl nepalyginus? Tuomet Kalifornijai reformos prireikė siekiant susidoroti su… artėjančiu 1945 kūdikių bumu. Suveikė puikiausiai, tačiau dabar demografinės tendencijos pas mus juk priešingos… Ten taip pat yra du didžiuliai universitetai. Tačiau ne mūsų mąstais didžiuliai. Pavyzdžiui, California State University jungia 12 to, ką mes pavadintume universitetais. University of California – 10. Tarp jų – UC Berkeley bei UCLA, pavyzdžiui. Visame UC dirba 170 tūkstančių darbuotojų, VU, VPU ir VGTU kartu sudėjus – 6. Tad jūs pagalvokite, ar mąstai atitinka, kitaip tariant, ar biurokrato ir darbuotojo santykis atrodo būsiantis geras. Padalinių autonomija (finansinė – taip pat) Kalifornijos sistemoje taipogi suvokiama kiek kitaip. Kad čia per daug neišsiplėsčiau, pažadu, kad apie tai dar parašysiu.

kuomet internete nebegali rasti net penkių skirtingų gražių universiteto nuotraukų, pradedi išties mąstyti, kaip tokius universitetus reikėtų priversti užsiimti rinkodara...

Grįžtant prie pirminio klausimo, taip, Lietuvoje turbūt yra per daug universitetų. Tačiau ne universitetų skaičiumi matuojama aukštojo mokslo kokybė ar valstybinio finansavimo (mokesčių mokėtojų pinigų paskirstymo) efektyvumas. Gera iniciatyva, privertusi spaustis universitetus, žlugti nepavykusias programas, kitaip tariant – apsivalyti nuo neįdomaus šlamšto, panašu, veikia. Ji suderins ir universitetų kiekio ar dydžio klausimus. Jei kils poreikis – įvyks ir jungimaisi. Reikia tik visam tam reikalui netrukdyti. Tiesa, šitoje srityje mūsų socialistinio rytojaus palikimą ant pečių bevelkanti valdymo sistema, kaip sako jaunimas, feilina labiausiai.

Labiausiai nevykusi minėtos patarėjos argumento dalis, kurią pasilikau pabaigai, kad užbaigti straipsnį tinkama nuotaika, yra aukštojo mokslo reformos „apolitiškumas“. Viso proceso politizavimo yra nuoširdžiai (tikiuosi) bijoma. Tačiau aukštasis mokslas, kaip ir daug kas šioje šalyje, banguos kas ketverius metus tol, kol į universiteto darbą kišis politikai. O jie tai galės daryti ir tikrai tikrai darys. Patikinu Jus, mielieji, universitetų tarybos (kurių pusė sudarys žalio supračiaus neturintys ministeriniai biurokratijos klerkai) suteikia galimybę tokiam kišimuisi. Reiškia, ta galimybe bus naudojamasi prieš kiekvienus mielus rinkimus. Visa ši reforma gali likti ir liks apolitiška, nes universitetai tokiais neliks, o tai bus naudinga visoms politinėms jėgoms.

Šis paskutinis dalykas, beje, yra labai labai liūdnas.

3 thoughts on “Lietuvoje per daug universitetų?”

  1. Kibiras said:

    Į pagalbą lenoxui: trolinimas- tai diskusijos kreipimas neproduktyvia linkme, uždavinėjimas klausimų turinčių savyje nepagrįstas prielaidas (kada nustojote mušti žmoną), whataboutism’as visoks ir t.t.

    Pamąstymai būtų neblogi, bet turiu tau porą esminių pastabų. Dėl finansinių srautų paveiksliuko ir argumentacijos: vadybos studentai galėtų naudoti jį kaip pratimą seminaruose, aiškindamiesi, kodėl autorius neteisus ir kokius niuansus jis pražiopsojo. Net jei vadybininkai ir nenusipelno būti universitete, tavo manymu🙂.

    Taip pat mąstymo klaida yra dejuoti dėl aukštojo mokslo devalvacijos. Lygiai taip pat būtų galima dejuoti dėl raštingumo devalvacijos, įvykusios per paskutinius kelis šimtus metų. Kažkada, žinokit, raštingas žmogus garantuotai turėjo padėtį visuomenėj ir buvo gerbiamas, o dabar kiekvienas moka rašyt ir skaityt, net ir padugnės visokie. Gerai tai ar blogai? Aš tai manau, kad raštingumo “devalvavimas”- teigiamas reiškinys, kuris rodo žmonijos progresą. Afganistane raštingumas dar nedevalvavęs (raštingumas tik kokie 15 procentų berods), bet ar tikrai Afganistano pavyzdžiu reikia sekti? Aukštojo mokslo “devalvacija” 21-ame amžiuje- tas pats, kas raštingumo devalvacija devynioliktame ir dvidešimtame.

    Tavo mintys apie mokyklų jungimą gali būti teisingos, gali būti ir neteisingos. Čia visa velniava slypi detalėse: KAIP bus vykdomas jungimas? O to, įtariu, nežino net reformos proponentai (kas tipo kaip ir ne privalumas).

    • Jei dar kartą suvelsite tokią nesamonę (du vienodus komentarus po dviem skirtingais postais), iš kurios man reikia atsirankioti, kur ir kas padėta turėtų būti, aš tiesiog ištrinsiu abu nafig.
      Nežinau, ką bendro su vadyba ta mano schema turi, galėtumėte paaiškinti. Kaip ir tuos niuansus, kuriuos aš praleidau, paviešinti. Iki tol – ačiū už nuomonę… Beje, ačiū ir už pasakymą, kad mano mintys „gali būti teisingos, gali būti ir neteisingos“. Visada maniau, kad mano mintims galioja tas trečias variantas. Paskaitykite dar kartą, gal paaiškės, kokius būdus aukštojo mokslo sistemai vystyti(s) aš supriešinu tekste.

  2. Kibiras said:

    Na, belieka atsiprašyti už neapdairumą. Taip pat už tai, kad nevisai gerai sudėliojau akcentus, nes daugiausiai jūsų dėmesio sulaukė šalutiniai dalykai.

    “Nežinau, ką bendro su vadyba ta mano schema turi, galėtumėte paaiškinti. Kaip ir tuos niuansus, kuriuos aš praleidau, paviešinti. Iki tol – ačiū už nuomonę…”
    Prašom. Pats apie vadybos mokslus tik iš nuogirdų girdėjau, tai labai nesiplėsiu. Leisiu sau tik pastebėti, kad matyt visokį įstaigų jungimą ir smulkinimą pinigų taupymo/efektyvumo didinimo tikslais jau daugybę metų daugybėje šalių propaguoja šarlatanai🙂. Ir šarlatanai jie visi iki vieno, nes paprasčiausia Lelenox’o schema rodo, kad jokio skirtumo, kaip kas tvarkoma🙂. Karininkai visose pasaulio armijose irgi turbūt duoną už dyką valgo- užtektų vieno generolo, kuris vadovautų visiems kareiviams iš karto🙂.

    “Ne išsilavinimo devalvacija skundžiuosi, o aukštojo mokslo devalvacija, kas reiškia standartų stagnaciją vietoje jų augimo sulig išsilavinimo plitimu.”
    Na, senais laikais visuotinio mokslo nebuvo visai. Paskui atsirado visuotinis pradinis, veliau- aštuonių, devynių, o dabar- jau ir dešimt klasių išsilavinimas. Prieš kelis metus buvo net situacija, kai stojančiųjų į aukštąsias buvo daugiau nei abiturientų, kas iš esmės reiškia, kad aukštasis mokslas Lietuvoje tapo visuotiniu. Manau, kad labiau išlavinta visuomenė- gerai, klausimas tik- kaip tą išsilavinimo kokybę pakelti. Bet Jums pagrindinė problema atrodo teršiamas garbingas Universiteto vardas, nes kaikurios įstaigos turėtų vadintis profkėm, kolegijom, ar dar kažkuom. Čia galėčiau sutikti nesiginčydamas (vadinkim kaip norit), paklausiu tik, ar nereikėtų tada ir teisininko bei gydytojo specialybių šalinti iš tų idealizuotų grynai mokslinių Universitetų kartu su vadybininkais? Kaip ne kaip, profesijos gan praktiškos.

    “Beje, ačiū ir už pasakymą, kad mano mintys „gali būti teisingos, gali būti ir neteisingos“. Visada maniau, kad mano mintims galioja tas trečias variantas.”
    Mano akcentas buvo kaip tik tame, kad trečias variantas TURĖTŲ būti. Nes vietoj to, kad diskutuotume apie nežinia kaip vyksiančią reformą, galėtų būti iš anksto paaiškinta: jei pvz VU ir VPU abu turi, pvz, Gamtos mokslų fakultetus, kokiu principu jie bus jungiami: Gal bus išmesti prastesni vienas kitą dubliuojantys dėstytojai, ir palikti geriausi (jei taip- kokie kriterijai?)? O gal priešingai- visos katedros bus išsaugotos kad ginkDie nenukentėtų katedrų vedėjai, ir vienintelis apsivienijimo pasireiškimas bus tas, kad vietoj prodekano bus du, vienas sėdės čiurlionkėj, kitas- (jau buvusioj) pedagoškėj?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s