Kokybiška muzika lietuviškai

grįžti į „Žiūrknalistai ir žiūrknalistika

Prieš imdamas aiškinti klubinio gyvo atlikimo elementorių mūsų debilams žurnalistams, kurie tikrai neskaitys šio teksto, įkelsiu nuorodą į vieną kokybiškos lietuviškos grupės grojaraštį. Gal kas ją ir žinosite. Pasiklausykite, kaip skamba kokybiška muzika su žodžiais, kurie neretai pretenduoja į poeziją – o ne sterilių, nulaižytų susnų… Khem. Apie jas vėliau. Jūsų dėmesiui, kad skaitinys neprailgtų, „Kontrabanda“.

Image via Wiki

Pradėkime. A. Račo perlas:

„Tiesa, “Sweet Salt” turi ir vieną problemą: abu kartus, kai juos mačiau, pasirengti koncertui, susiderinti balsus ir mikrofonus jiems reikia maždaug pusvalandžio. Šiek tiek atsibosta… O štai “Skyders”, kuriuos mačiau pirmą kartą […], pasirengimas neužtruko“.

Jei atsibosta laukti – pyzdink nachuj iš salės. Toks yra brandaus, gyvai ne kartą koncertavusio ir savivertės turinčio muzikanto požiūris. Todėl “Sweet Salt” nariai taip turbūt nemano. Pripažinsiu, kad gebėjimas tiesiog išeiti ir groti, yra išugdomas. Patyrimas duoda vaisių. Tačiau užlipti ant scenos po to, kai identiškos sudėties grupė jau suderino monitorius (o ne balsus ir mikrofonus!), užtrunka kur kas trumpiau, nei lipti ant scenos „šviežiai“, kuomet visas darbas dar tik prieš akis.

Paaiškinsiu. Tai, ką girdi žiūrovas ir tai, ką girdi muzikantas ant scenos yra du visiškai skirtingi dalykai. Tam, kad gerai girdėtų save ir kolegas, muzikantai ant scenos turi vadinamuosius monitorius, kolonėles, nukreiptas į muzikantą. Ne visiems muzikantams būtina viską girdėti vienodai garsiai. Tai ypač tampa aktualu mažose, klubų scenose, kur sukišus per daug instrumentų visi jie susiplaka, pagarsinus per daug pradeda užsivedinėti mikrofonai ir kuriose patys instrumentų stiprintuvai tampa ir monitoriais, o būgnai neprisitildo, todėl permuša viską… Tenka panirti į ieškojimus, kur yra tas aukso viduriukas.

Kad įsivaizduotumėte situacijos kompleksiškumą, pavyzdys: būgnininkui būtina girdėti bosą, kai kurie pageidauja girdėti ir vokalą (lengviau sekti kūrinio struktūrą), o gitaros gali girdėtis ir prasčiau. Vokalistas turi labai gerai girdėti save, bosas ir gitaros neturi būti per garsiai, bet gitarą jis turi girdėti jei pats groja, o būgnų (bačkos) jam išvis nereikia, nes viskas dunksi už nugaros ir permuša monitorių, kurio nepagarsinsi, nes mikrofonas ima užsivedinėti… Net neminėsiu klavišų, kurie viename koncerte turi veikti keliomis funkcijomis (pavyzdžiui, hammondo vargonų ir klasikinio klepo), kurių skirtingi dažnių diapazonai skirtingai prasimuša per visą miksą, todėl reikia derinti garsumą kiekvienam atskiram atvejui… Prie kiekvieno instrumento kitos problemos.

Šie dalykai užtrunka ilgai. Paprastai garsistas, jau įsivaizduodamas, kokio sudėties grupei kokių nustatymų reikės, labai padeda. Tačiau gero garsisto reikia su žiburiu ieškoti. Net ir tuo atveju, kiekvienas muzikantas unikalus (balso stiprumas, instrumento tembras, įpročiai ir pomėgiai) ir visuomet yra niuansų niuansėlių, kurie suėda laiko.  Jei soundchecką pasidarai prieš koncertą, salei prisipildžius žmonių pasikeičia visos patalpos (net ir atviros) akustinės savybės, triukšmo lygis, tad reikia viską pradėti maždaug nuo vidurio. Nuo pasirengimo vidurio iki starto muzikantai gali užtrukti, taip, Artūrai, net iki pusvalandžio. Kitai grupei to daryti nebereikia, todėl „Skyders“ ir neužtruko. Be to, nepamirškime techninių problemų. Kaip manote, kiek lietuviškų klubų scenų gali aprūpinti muzikantus pakankamu kiekiu pakankamai kokybiškos įrangos priekiui?..

Tiesa, juk pats teigiu, jog keičiantis muzikantams turėtų atsirasti tų papildomų laiką ryjančių niuansų niuansėlių, tiesa? Čia slypi dar viena kliautis. Kaip jau ir pradėjau, tokios grupės, kaip „Sweet Salt“, „Skyders“ ir „Arbata“ yra sterilūs, nulaižyti, vidutinybių visuomenės ir vertybinės terpės be apystiprio saviidentiteto produktai. Save vadinančios roko grupėmis jos sudarko roko idėją. Nutempia ją iki vestuvių muzikantų lygio. Ignoruoja ilgą ir turtingą žanro istoriją.

Kvailais tekstukais apie nieką ir keturių akordų kūriniais tokios grupės neišprususiam klausytojui sukuria įspūdį, kad tai – gera gyvai atliekama muzika, nes gyvai atliekama muzika turi būti a priori gera, tačiau taip nėra. Jų muzika yra standartų standartas, vidutinybių vidutinybė, kaip rašė Maironis, „be sargo, ginklų, be žmogaus“. Atsiprašau, be sielos, širdies, be minties. Muzikantai, savo ruožtu, yra be savigarbos, ambicijos, be talento. Nes tokiose grupėse kitokie neužsilaiko. Tad tokių grojikų pasikeitimas ant scenos nieko nekeičia.

Kokybiškos gyvai atliekamos muzikos Lietuvoje tikrai yra. Tačiau nėra profesionalių muzikos vadybininkų, užsiimančių jų įrašymu, populiarinimu etc. Taip pat nėra gerų besispecializuojančių žurnalistų, kurie rašytų apie tuos atlikėjus ir jų pasirodymus kompetentingai. Pastarasis žodis, mieli žiūrknalistai, reiškia, kad prieš tai reikia pasiplakti gyvos muzikos klubų pasaulėlyje, pasidomėti muzikanto elementoriumi, pasiklausyti muzikos, paskaityti knygų apie tai. Nes kitais atvejais baigiasi tuo, kad rašote apie nusibostantį balsų ir mikrofonų derinimą.

25 thoughts on “Kokybiška muzika lietuviškai”

  1. Tai ar tu manaisi, ką nors savo nuostabiuoju tekstu iš viso pasakęs? Nes, nors debilai žurnalistai iki tavęs atseit nedasikas, tai Sveikas, aš čia. Labai šauniai viską išdedi į šuns dienas. Bet perskaičiau ir likau nesupratusi, ar tu pats supratai, ką norėjai pasakyt?

    • 1. Netyčia užtiktas Račo papostringavimas yra simptomiškas dominuojančios diletantiškos žurnalistikos, rašančios muzikos temomis, kontekste.
      2. Pasirinkta iškarpa pademonstruoja, kad jos autorius neturi elementarių žinių apie gyvos muzikos užkulsius ar procesą.
      3. Nevykėliškos proteguojamos šūdgrupės leidžia žengti dar vieną žingsnį pirmyn ir teigti, kad ne tik supračiaus, bet ir muzikinio skonio A. Račas neturi.
      4. Pateiktas „Kontrabandos“ pavyzdys parodo, kad geros gyvos lietuviškos muzikos yra, tačiau apie ją niekas nesužino, nes debilavoti savim patenkinti diletantai žiūrknalistai rašo apie „Pyders“, vietoje dėmesio vertų atlikėjų.
      Šiuo straipsniu išryškinau problemą, nurodytą 4 punkte. Tam pasinaudojau Artūro Račo pavyzdžiu.
      Aiškiau?

  2. “Ar pats supratai, ką norėjai pasakyti” yra tvirtas No.3 pseudosmaikščių banalybininkų komentatorių čarte.

    Kiekvienas debilas/debilė juos naudoja kiekvienam gyvenimo atvejui, prie kiekvieno straipsnio, ir savo apgailėtinų smegenų užuomazgomis įsivaizduoja gerai ir sumaniai pavaręs.

    Prašau, visi šeši standartiniai lietuviško debilo-komentatoriaus įrašai, gerėjimo tvarka:

    6. Iki galo neperskaičiau, tingėjau tokią nesamonę skaityti.
    5. Tekstas kažkoks nerišlus, minčių kratinys ir tiek.
    4. Papilstė iš tuščio į kiaurą. Straipsnis apie nieką.
    3. Ar pats supratai, ką norėjai pasakyti?
    2. Autorius prarado gerą progą patylėti.
    1. Jei gali nerašyti, nerašyk.

    • Regis said:

      Praleistas (nepaminėtas) vienas pagrindinių – užuojauta, užuojauta autoriui (jo tėvams ir vaikams), užuojauta Lietuvos (Anglijos) žemei už tai, kad ja vaikšto tokie, užuojauta tautai ir t.t.

      Apskritai užuojautos ir nuoširdaus (“”) susirūpinimo oponento asmeniniais duomenimis (o ne jo mintimis, teiginiais) tema ypatingai tarp komentatorių lietuviškoje interneto erdvėje labai populiari. Esam tiesiog užaugę ant įvairiausių užuojautų ir susirūpinimo formų. O iš to matyt ir susiformavo vienas iš geresnių (sumanesnių) pavarimo ar suvarimo variantų.

      Nu ir nereik pamiršt sparčiai populiarinamo – dundukas. Registravus prekinį ženklą ir jį įkinkius darbui galima gal net ir tinklaraštį išlaikyt. Kodėl gi ne? Dundukas daro taip o ne kitaip nes yra dundukas.

  3. Žavingas, jumi man Andriau Užkalni, su savo pseudo ironiškais komentarais. Na, galbūt ir naudinga profilaktiškai būti užvadinta debile du kartus per dieną šiuose žodžio laisvės tyruose, bet yra daugiau negu juokinga, jeigu stipri lietuviška ironija lieka Jūsų lygmenyje. Bet aš ne apie Jus ir ne apie savo debilizmą.
    Klausimas, ar pats supratai, ką norėjai pasakyti, yra labai natūraliai kylantis žmogaus viduje, kuris bandydamas suvokti esmę, koks malonumas apsikabinus savo vargšo, nuspaudyto kompiuterio klaviatūrą, išsijuosus dėti į šuns dienas ir A.Račą, ir žiniasklaidą, oi, atsiprašau, žiurkiasklaidą, purvasklaidą ar dar biesas ją žino kokią, lietuviško netobulo roko grupes. Aš tiesiog natūraliai bandau suprasti, koks po galais, yra tikslas tokios publikacijos? Taip, taip į savo blogą gali dėti viską, vakarinę apsivėmusią poeziją, savo pyktį ir taip toliau. Bet matydama, kad žmogus gali logiškai ir normaliai dėstyti mintis, nusimano muzikoje tikrai geriau negu dauguma apie ją rašančių žurnalistų, oi, atsiprašau, žiurknalistų, galiausiai paima ir išdeda į šuns dienas grupes, kurios groja muziką. Nesakau, kad muziką iš didžiosios M, bet jie bent kažką daro, ar ne? O jeigu tamsta matote tiek daug neįvertintų talentų, apie kuriuos nėra parašoma, tai pats ir rašyki. Juk dabar socialinės žiniasklaidos amžius, ar ne? Bet kokiu atveju, aš juk tik debilės sindromą turinti statistinė lietuvaitė, kuri dar kažkodėl turi drąsos įrodynėti savo debilišką tiesą.
    Gražaus vakaro, ponai.

    • Regis said:

      Ką ir kodėl įrašo autorius norėjo pasakyt tikrai įmanoma suprasti (norint). Ką ir svarbiausia kodėl tamsta tariamai “užvažiavo” tikrai sunku suprasti. Gal galit padėti? Du tamstos komentarai po šiuo įrašu, cituoju – “ar tu pats supratai, ką norėjai pasakyt?”

    • Taip taip taip. Visi dibilai turi prigimtinę teisę į dibilizmą. Ir man pavyzdžiui taip pat žiauriai liūdna, kad va žmogus geras, bet va ėmė ir prišiko prieangyje. Nu nu nu! Koks gi tikslas buvo prišikti??? A? Kodėl prieangyje????

      Kaip dabar į akis pažiūrėt svečiams? Ką jie pagalvos? O kaip apkalbės paskui slapčia susirinkę?? Sakys galvas daugiareikšmiškai kraipydami: “va tas ėmė ir prišiko… Nors geras žmogus buvo, nešikdavo niekada. Ot laikai…”

    • Gruodis/M3 said:

      perskaičiau du komentarus tamstos, ir visai gerai, kad juos perskaičiau…..vis labiau suprantu, kad laikas ir kartų kaita neišvengiamai atneša savo teigiamus pokyčius…..Jūsų atsakymai man asmeniškai įrodo, kad tas pūlinys, kuris jau seniai turėjo pratrūkti žurnalistikoje, pratrūkęs ir bėga, ir bėga kaip reikiant…..kuo daugiau iš tamstos niurzgėjimo ir užuojautos reikalavimo, tuo labiau bėga….vadinasi, tuo geresnis rezultatas……

      A priori nieko prieš žurnalistiką neturiu, kaip, spėju, ir komentuojantys kolegos. Kaip tik priešingai – labai vertinu profesionaliai atsidavusius profesijai žmones, kadangi ir pačiam tenka periodiškai formuoti žmonių nuomones tam tikrais klausimais, ir pačiam tenka godžiai pasimėgauti pasaulinio lygio spauda…. bet tamstos frazė mane prajuokino:

      “Nesakau, kad muziką iš didžiosios M, bet jie bent kažką daro, ar ne”

      ačiū, kad išryškinote vieną iš giluminių priežasčių, kodėl p. Artūras mano (ir ne mano vieno) mintyse vaikšto toks apsiputojęs. BENT KAŽKĄ DARO – labai geri žodžiai……kaži, kiek metų dar turės praeiti, kol taip vadinami žurnalistikos studijas baigę žmogėnai ims suvokti, kad NEUŽTENKA kažką ten bile kaip daryti…… reikia arba DARYTI GERAI (SU MEILE), arba išvis rinktis kitą profesiją, nes Jūs galutiniame etape būsit “suvalgyti”, o ir kam patinka ryte į darbą keliauti būnant blogos nuotaikos?….. dėl TOKIŲ BENT KAŽKO DARYTOJŲ ir kenčia tiek mūsų tauta, tiek valstybė, suformuotos krūvos butaforinių stabų ir sąmokslo teorijų, taip pat apdergta visa žurnalisto profesija (dėl ko, beje, ir pati piktinatės), nes dauguma žurnalistais šiais laikais besivadinančių žmonių pasirodė esą praktiškai be išsilavinimo (apie gramatines klaidas nutyliu)….

      ir pabaigai: viliuosi, kad išmoksite mandagaus elgesio su aplinkiniais, nes atėjusi pas mane į svečius ir pradėjusi mane tujinti bei išlemenusi p. Andriaus aukščiau išryškintą frazę būsite greitai “išprašyta”…. Lietuvių kalba yra labai graži ir joje apstu malonybinių žodelių, kuriais galite padabinti sau kasdiene tapusia bet kitiems nuobodžią šnektą.

      Riebus Katinas (R) “Mandagios kalbos tradicijos mūsuose neturi ilgos istorijos, bet paprastai tam pakanka pagarbaus kreipinio, tariamosios nuosakos gausesnio vartojimo ir kelių idiominių formulių.”

  4. Žiūrkiasklaida – terminas turėjo paaiškėti po šio mano sakinio: „Muzikai suprasti šitie žiurkės proto žurnalistai pasitelkia žiūrėjimą, o ne klausymą“ – dėl šios priežasties į vieną suplakiau žodžius „žiniasklaida“, „žiūrėti“ ir „žiurkė“. Prašau laikytis bendrosios terminologijos.
    Dievaži, nenorėjau užgauti nieko asmeniškai ir greitai atsižadėčiau savo žodžių, jei kas parodytų bent kelias geras analitiškas gyvos roko muzikos koncertų apžvalgas. Deja. Ir jei norite tapatintis su asmenimis, kuriuos laikau debilais, tebūnie tai Jūsų pasirinkimas. Nes tik vienas žmogus čia buvo vardu ir pavarde paminėtas.
    O tesiant pokalbį, kadangi argumentą „geriau nei Zvonkė“ atmušiau iškart, perėjote prie kitų dviejų geriausių – „jos bent jau groja“ bei „pats rašyk, jei gudrus“. Pirmasis argumentas labai lengvai atfutbolinamas, kuomet yra geresnių, nes elementariai yra su kuo palyginti. Rinka – žiaurus dalykas, nevykėliai paprastai gauna nuo jos lazdų. Tačiau bėda yra ne tik grupės, bet ir apie jas rašančiųjų atrankos kriterijai.
    Galbūt spėjote pastebėti, bet apie ką rašyti sugalvoju ir taip, be to į renginius neturiu „spaudos“ pažymėjimo, kurį didžioji dalis žurnalistų koncerto atveju duoda savo 14-mečiui sūnui, kad galėtu prasivesti savo gyvenimo meilę. Teisingai pasakėte – socialinės žiniasklaidos amžius, tačiau tai tereiškia, kad nevykusiai socialistinei žiniasklaidai tiesiog nebepavyks taip lengvai be kritikos išsisukti.

  5. Pyders said:

    Leo Lenox, jei turetum nors krisla talento, nesedetum prie laido ir nedergtum kitu savo sudinomis rasalionemis. tekstas su keiksmazodziais ir ,,spalvingais” issireiskimais darzelio lygio. Uzuojauta Tau, man gaila zmoniu kurie savo nepilnavertiskumo kompleksus glaisto panasaus tipo raselionemis

    • Nepykit, bet daug apgailėtiniau atrodo talentingi muzikantai, kreipiantys dėmesį į tokius kaip aš. Nieko, kai sugalvosit penktą akordą, gal ir mano nuomonė apie jus pasikeis. Iki tol – jūs sėdit ant nevykėlių suolelio.

    • Vo… Užuojautos…

      Atleiskit, kad pavėlavau, reiškiu ir aš savo užuojautą Leo Lenox’ui. Tikėdamasis, kad mano žodžiai atras kelią į jo širdį ir jis supras, kad gyvenimas tęsiasi, kad negalima sustoti, kad laikas gydo visas žaizdas…

  6. Įdomiai paaiškinta. Tonas sukuria labai stiprų patiekalo skonį.

    Tiesa, dėl klausos tai nesiūlau ginčytis, Skyders, Kontrabanda ar Cicinas? Senas Kuinas, Kardiofonas ar Hiperbolė? Queen, Mayhem ar Behemoth? O gal Eurovizija?🙂

    Kaip geriau? Kai ritmo mašina ir jonika? Ar el. gitaromis prievartaujami stiprintuvai ir būgnai? Putlpasčio trynimas į stiklą ar nagų brėžimas lenta?

    Blem… Ar aš žinau ką norėjau pasakyti? Paklauskit!😉

    • Tai ar Jūs pats/-i supratote, ką čia dabar norite pasakyti?
      O jei ką, kada paaiškinsiu, kaip čia yra su tuo būdvardžiu, laipsniuojamu šalia daiktavardžio „skonis“. Dabar pasakysiu tiek – daug paprasčiau vertinti rezultatą, nei priemones, galų gale – rezultatas ir yra svarbus.🙂
      Ir: Kontrabanda, Senas Kuinas, Hiperbolė, Queen, Mayhem ir Behemoth😉

      • Nu aš dar neseniai kalbėjau apie citrinų pyragą, tai žinai, kas galvoj tas ir ant pirštų. Svarbiausia, kad svarbiausi dalykai būtų aiškūs.

      • Tai aš va apie rezultatą ir sakau. Kitas gal susileidžia vien nuo nagų į lentą brūžinamų garso, kitas batus laižo ir patiria didžiulį susijaudinimą… O čia apie keturis akordus intelektualią diskusiją bandote iškelti. Kam keturių jei pusės užtenka?

      • Na, žmogui, laižančiam batus paprastai pasiūlai psichologo telefono numerį. Kodėl to paties (gal mažiau intensyviai) nepasiūlome žmonėms, besiklausantiems šūdo?😉

      • Nu jau nu jau… O jūs turbūt tik misionieriaus poza ir tik po koldra?

      • Nors, tiesa, dėl psichologinės pagalbos klausantiems šūdo, tai norisi pritarti, bet tik norisi, nes kitam pasirodytų, kad jums irgi reikia psichologinės pagalbos ir šūdo klausymo terapijos😉

      • Tarp misionieriaus po koldra ir batų laižymo yra dar keletas laiptelių😀 Kaip matau, teks paskubinti įrašą dėl geros ir blogos muzikos, tuoj bus.😉

      • Nugi nugi. Bus įdomu. Tiesa dėl tų stovėjimų ant laiptelių… Linkiu prisiminti tai, kai būsite įspraustas į ankštus plastikinius/odinius rūbus, su kriauše burnoje ir raudonu užpakaliu nuo rimbo😛

      • Nemanau, kad diskusijos mano bloge tuo metu bus man galvoje. Nepykit, pagalvoti tikrai nepažadu.🙂

      • Na, kad nepaversti šito fleimo fetišizmo propaganda, tiesiog sugrįšiu prie pradinės minties, kad tupdyti ant laiptelių save kaip kokias vištas vištidėje yra bergždžias užsiėmimas.

        Ta yda, apie kurią, aš supratau, jog jūs rašėte, yra tinginystė ir bukumas. Tai papykime, papykime ant to. A jo tiesa, ką prisiminiau, ogi yra toks labai fainas kūrinys besisukantis aplink vieną akordą. Man jis labai patinka. O jums?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s