Apie skonio reikalą

grįžti į „Postmodernūs individualizmai

„Skonis“, kaip nurodo jo trečioji reikšmė „Lietuvių kalbos žodyne“, reiškia „estetinio įvertinimo jausmas“. Kas yra gana briednas apibrėžimas, turint omenyje jo vartoseną.

Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad sąvoka „gero skonio muzika“, na, gal natūraliau „skoninga muzika“, vartojama kaip „geros muzikos“ atitikmuo. Tas pat galioja aprangai, interjerui ir kone bet kam kitam. Žinoma, galime kalbėti apie „gerą muziką“ kaip „muziką, kuri man patinka“, tačiau tokia sąvoka apskritai neturi jokios panaudos toliau už bereikšmį pokalbį socialiniame pasibuvime: „Gera muzika groja. – Jo, visai nieko“. Taip pat norėčiau atskirti ir sąvoką „kokybiška“, ar „kokybiškai atliekama muzika“, kai yra ekspertiškai vertinami konkretūs kūrinio ar koncerto aspektai. Visų labiausiai norėčiau atsiriboti nuo tuštutėlių bukapročių pokalbių koncertuose, į kuriuos patenkama tik tam, kad kiti pamatytų. „Kaunas Jazz“, pavyzdžiui, yra pilnas tokių. Kaip ir klubas „Tamsta“. Ne visi, bet didelė dalis ten susirinkusiųjų. Tokių niekučių nuomonė apskritai nieko nereiškia, nes jie ne dėl muzikos ten atėjo.

Pirmasis dalykas, kurį mieli technokratai ims brukti, tai akordų skaičiaus ir atlikimo gerumo klausimas. 12 natų, daug daugiau instrumentų. Vienoks ar kitoks šių dviejų kombo kuria tai, ką mes klausome ir vadiname muzika. Kaip minėjau, galime vertinti atlikimo, kompozicijos kokybę, tačiau galų gale vis vien įsiterps kūrybiškumo ar originalumo aspektai, dėl kurių nuomonės lengvai išsiskirs. Tad bendram vaizdui vertinti grynuoliškų kriterijų pateikti nei aš, nei kas kitas negali. Užduosiu klausimą, kurį kažkada uždaviau skeptikams skepforume (patys susiraskit nuorodą, aš iš ten išbanintas, tai jiems reklamos ir nedarysiu): jei nėra objektyvių vertinimo kriterijų, o muzikos ar meno (ar net aprangos ir etiketo) pajautą vadiname „skoniu“, kodėl prie jo pridedame būdvardį „geras“ arba „blogas“? Ar tikslinga juos laipsniuoti: „geresnis skonis“, „blogesnis skonis“?..

Taip vertindami pakylame aukščiau nei vieno žmogaus patinka-nepatinka. Toks vertinimas dažnai būna specifiškai elitistinis, o kokybinė skirtis neapsiriboja tik menininkų grupelėmis. Dažnas sakys – aš „nesuprantu meno“, kas rodytų, kad menas turi daugiau nei vien estetinį elementą. Reikia suprasti, o jei nesupranti – ne tu teisus, o ta nedidelė elitinė grupelė, kuriai tu nepriklausai, bet kuri teigia, kad tai kokybiškas menas. Norėdamas meną suprasti, turi „lavinti skonį“. Ką reiškia „lavinti“ meninį skonį?..

Mane asmeniškai visuomet domina šios kalbinės išraiškos, nes jos vartojamos turint omenyje dalykus, kurie rodo egzistuojant kriterijus, kurie nėra „masių kriterijai“. Ar žmonės taip dažnai nusišneka, ar galime atsekti tam tikrus dėsningumus, pagal kuriuos nusprendžiame, kad treningai (kad ir kokie populiarūs) – blogas skonis, – pilkas kostiumas ir balti marškiniai – geresnis skonis, o štai tamsus mėlynas kostiumas ir melsvi marškiniai su sąsagomis bei geltonu kaklaraiščiu – geras skonis, nebent marškiniai gelsvi, tada – blogas skonis…

Jei skonis yra lavintinas, vadinasi, išlavinamas, tuomet galbūt galima tam tikra ekspertizė (šiuo atveju – platesne samprata nei profesinės veiklos sritis) skonio srityje?.. Manau, kad taip. Mano supratimu, skonis yra lavintinas ir jis yra išlavinamas. Skonio lavinimas iš esmės reiškia turėjimą, su kuo palyginti. Sukauptą patirtį, kurią gali pritaikyti kategorizuodamas vieną ar kitą atlikėją. Tačiau tai nebėra asmeninė nuomonė. Tai tampa ekspertiniu vertinimu, su  kuriuo ginčytis, pamatysite, yra sunkiau, nes jis būna dar ir argumentuotas. Tai nėra draudimas turėti asmeninę nuomonę. Tai veikiau priminimas, ką dažnu atveju su ja galite padaryti.

4 thoughts on “Apie skonio reikalą”

  1. tom said:

    Skoni, tu, skoni. Nežinau, kas tu per vienas, bet panašu, kad baimindamasis, jog kažko nesuvoki, tu be reikalo bandai viską suvesti į kažkokią sistemą. Kalbant apie tam tikra estetinį vertinimą, nemanau, kad tai galima pasiekti, nors visai įdomių bandymų tai padaryti kažkada buvo … ir dar vis atsiranda.
    Kaip kad daro keletą užsimiršusių kritikų, taip ir tu, pradedi nuo meno sričių vertinimo, nebandydamas įsigilinti apskritai, kas tai yra, kokia meno paskirtis ir koks tikslas. Tam yra daug teorijų, versijų ir išvedžiojimų… O taip darai, nes greičiausiai esi tik vartotojas, nei kūrėjas, nei kritikas. Vienas populiariausių meno išaiškinimų yra: jog menas pats kaip toks yra išraiška (kaip ir kalba), jos paskirtis – provokuoti (agresyviai, neagresyviai švelniai ar kaip kitaip), o tikslas – provokuojant perteikti mintį, žinutę. Kaip ir kalboje, taip ir meno srityse didžiąją dalį išraiškos perteikia emocija, o ne informacija. Todėl tampa labai svarbu kaip tai atliekama ar pateikiama. Tai ką konkrečiai bando pasakyti meno kūrinys, būtent žinutė susiformuoja pas mus galvoje, kaip mūsų vertinimas į vyksmą ar objekta, bet iki to vyksta dar daug procesų… Tam, kad kažkaip provokuotų, veiktų klausytoją, stebėtoją ar žiūrovą meno kūrinio “transliuojama” emocija turi būti atpažįstama besiklausančiam ar žiūrinčiam žmogui, t.y. tokią emociją žmogus jau būna patyręs ir gali ją pasąmoningai priskirti prie teigiamų, neigiamų ar kokių kitų emocinių kategorijų. Kartais nutinka, kad tu patiri kažką visiškai naujo – tada jautiesi sutrikęs, “netekęs amo”, nustebintas ir pan… – tave ištinka šokas. Tai trunka tol, kol pasąmoningai šią patirtį priskiri prie kokios nors tau pažįstamos emocinės kategorijos. Tam, kad meninkas tai pasiektų jis naudoja tam tikras priemones (vizualikos įrankius, garso įrankius ir pan) pateikdamas per tam tikrą formą, kuri tiksliausiai atspindi užmanymą (koncepciją) ir gimsta iš turinio (minties). Tam, kad laisvai valdyti tam tikras priemones ir įrankius, dažniausiai reikia ne tik aiškios koncepcijos ar minties (kas būna įtakota pasaulėžiūros, išsilavinimo, patirties ir pan.), bet ir tam tikrų profesinių, amato ir techninių žinių, patirčių. Kuo stipresnis šios visumos įsisavinimas, tuo meninkui didėja galimybė tiksliau save išreikšti, pasitelkiant vis mažiau ribotas būtent to kūrėjo orginalumo galimybes (kurias augina tiek gyvenimiška, tiek kūrybinė patirtis, pasaulėžiūros plėtimas ir pan.).
    Prie ko čia “skonio reikalas”? Tuo prieisiu.
    Žiūrovas ar klausytojas tiesiog vartotojas. Jis turėdamas kažkokią patirtį, žinias, pasaulėžiūrą ir pan. priiminėja menininko transliaciją (klausosi muzikos, žiūri į paveikslą ar stebi spektaklį). Tai vyksta tol kol žiūrovas “užtektinai” atpažįsta transliuojamą emociją ar/ir perpranta transliuojamą mintį. Tuo momentu jis priskiria prie tą kūrinį priskiria prie tam tikros emocinės kategorijos (taip, kaip kasdien bendraudami su žmonėmis pasąmoningai skirstom, su kuriuo labiau norim bendraut ir su kuriuo ne). Kadangi kiekvienas žmogus turi skirtingą patirtį, pasaulėžiūrą, žinias ir pan., todėl kiekvienas žmogui skirtingai priima meno kūrinį skirtingai ir priskiria prie skirtingų emocinių kategorijų. Čia ir yra “skonio reikalas”. Skirtingos patirtys formuoja skirtingas “pozityvias kategorijas”. To pasekoje žmogus dalį dalykų priskirdamas pozityviai kategorijai yra linkęs tikslingai ar netikslingai į tuos dalykus, šiuo atveju, tam tikras meninio kūrinio savybes gilintis, sekti ar domėtis. Tai mums suteikia tam tikrą malonumą ir pasitenkinimą (yra kas sako, jog užtikrintumą iš serijos “aš ne vienas šiame pasaulyje tai esu patyręs”). Kadangi žmogus yra linkęs sekti kūrinius turinčius malones savybes ir dažnai siekia ignoruoti neigiamas savybes, jo patirtis gausėja ir suformuoja tam tikrą “skonį” tas savybes turintiems meno kūriniams. Tuo tarpu kitas žmogus gali nueiti į visiškai priešingą pusę ir “dievinti” absoliučiai kitas savybes, nes jo “skonis” būtų susiformavęs kitoks. Iš žmonių grupės, kuriai patinka panašios savybės, panašus skonis, atsiranda papročiai, ritualai, bendri pomėgiai ir pan. ir taip formuojasi subkultūros.
    Geras ar blogas skonis, kaip ir apskritai, kas yra geras ir kas yra blogas, dažniausiai yra labai netikslus išsireiškimas. Kartais tai taikoma turint omeny tam tikrą kontekstą, tiksliau, kai žmogus yra vertinamas tam tikram kontekste. Nemanau, kad tai yra išmintinga. Nes ir operos solistei gali padėti sena britney spears daina, o ji gali būti apšaukta, kaip blogą skonį turintis žmogus.
    Kita vertus jei skonis liečia kuriamą kūrinį, tada blogas ar geras skonis įgauna prasmę. Meno kūrinys, pats kaip toks, yra visuma, tai lyg atskiras pasaulis, kosmosas ir tam tikra harmonija. Kuriant kūrinius, kartais tenka naudoti kitą kūrinį kaip priemonę (tarkim muzika kine). Šiuo atveju tau patinkantis kūrinys, tarkim daina, bendrame priemonių kontekste gali “iškristi” ir netarnauti bendrai kūrinio idėjai. Taip atsitinka tada, kai ambicingasis ego užvaldo emociją, o ne racioną. Šiuo atveju naudojamasis kūrinys yra priemonė komunikacijai su stebėtoju ar klausytoju, tai reiškia ji yra skirta vartotojui, o ne tau pačiam, tad tarkim žiūrovų, ar kolegų kontekste, tavo tam tikras skonis, kuris nėra tikslus bendrame kūrinio kontekste, gali būti nepriimtinas, ir įvardintas, kaip blogas. Taip pat tai gali veikti tam tikros subkultūros kontekste. Ar tai tau daro įtaką ar ne, priklauso nuo to, kokie yra tavo tikslai, statusas ir siekis būtent toje subkultūroje.
    Dažnai blogu skoniu dar laikoma, kai žmogus pasižymi standartizuotomis ir visuomenėje nevertinamomis vadovėlių, prekybos centrų, medijos kuriamomis savybėmis ir jame sunku rasti individualumo apraiškas. Šiuo atveju blogas skonis tampa tiesiog neįdomiu skoniu. O jei žmogus yra neįdomus, tai dažnai visuomenėj jis būna ignoruojamas ir šiek tiek atstumiamas. Tačiau reikia nepamiršt, kad tas pačias standartizuotas savybes pasitelkus kaip priemonę, galima sukurti nestandartizuotą “produktą”.
    Tuo tarpu skonio lavinimas realiai yra kaupimas patirties, plėtimas pasaulėžiūros ir žinių. Bukas pvz.: perklausęs 50 skirtingų pianistų atliekančių tą patį kūrinį, net neišmanydamas muzikos sukaupsi patirtį ir greičiausiai galėsi įvardinti tris stipriausius (tiksliau emocionaliai tave labiausiai paveikusius) atlikėjus. Turėdamas daugiau žinių muzikos srityje – greičiausiai galėsi įvardinti bent kelias konkrečias priežastis, kodėl jie yra geriausi, ir kokias jie savybes turi. O praplėtęs pasaulėžiūrą tas savybes galėsi palyginti su kitų atlikėjų, galbūt atliekančių ir kitus kūrinius savybėmis. Tai štai kaip viskas veikia.
    O kalbant apie tuos žmones, kurie ateina į filharmoniją, tam kad ateitų, tai taip. Tokių yra. Bet tai yra normalu. Kiekvienas žmogus nori būti pripažintas tam tikroje grupėje, tam tikroje kategorijoje ir pan. Todėl jis ieško. Tačiau reiktų nepamiršti, kad tų žmonių patirtis kas kartą kaupiasi (dažniausiai pasaulėžiūra neplatėja). Kitas momentas yra – kuo daugiau ir plačiau patiri, ypač stebėdamas, klausydamas klasikinius, garsiausius ar kažkieno aneva pripažintus kūrinius tuo yra didesnė galimybė būti bendrą ar panašią patirtį ir savybes vertinančios grupės žmonių dalimi. Dėl kartais žmonės eina į nuobodžius muziejus, tam kad pamatytų garsius paveikslus, nors tiesioginės naudos jiems iš to nėra… Tačiau viskas vyksta dėl pripažinimo.
    Beje skirk asmeninę nuomonę, nuo ekspertinio vertinimo (šiuos terminus dabar naudoju tik tavo straipsnio kontekste): ekspertinė nuomonė – yra vertinimas remiantis tik racionulumu. Įspūdis – yra vertinamas tik emocionalumu. O asmeninė nuomonė yra to vidurys, kai pagrindi savo emocionalų vertinimą racionaliomis žiniomis, bet ne atvirkščiai.

    O lietuvių kalba yra pilna keistos loginės sandaros žodžių ir išsireiškimų, kaip kad nuotrauka, išsilavinimas (ne įsilavinimas), štai kur šuo pakastas …??? ;]

    Sorry, kad kažkaip čia taip išsiplėčiau.

    • Panašu, kad esate visiškas maniakas. Nežinau, kam tiksliai buvo reikalinga įžanga apie meno kūrinį kaip instrumentą emocijai transliuoti. Turbūt tam, kad parodytumėte, kaip čia krūtai tas skamba. Neskamba krūtai. Skamba kaip vadovėlis.
      Bet kokiu atveju, visa, ką komentare padarėte, tai pakeitėte mano pirmose dviejose pastraipose aptartų savokų reikšmes. Pavyzdžiui, ekspertinį vertinimą primetėte tik racionalumui, kuomet mano teigimu, objektyvių kriterijų, t.y. tik racionalumu paremtų kriterijų, pakankamų įvertinimui, nėra. Kitaip tariant, ekspertinį vertinimą, kuris mano tekste reiškė patirtimi remtą vertinimą, pakeitėte asmenine nuomone, kas, mano supratimu, yra intuityvia on the spot emocija paremtas vertinimas. Čia tik pasakysiu, kad neįsisamoninama patirtis neveikia vertinimo, jei ji nėra reflektuojama vertinimo metu.
      O visą mano argumentaciją dėl laipsniuojamo skonio vartosenos numuilinote priešpaskutine pastraipa, taip nieko apie tai ir nepasakydamas.
      p.s. nesu tik muzikos vartotojas.

  2. tom said:

    tu dar ir durnas. skaityt ismok.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s