Akademybė ir darbo rinka

grįžti į „Dirbti ar mokytis?

free market

Image by CobraVerde via Flickr

Nepamenu, kas numetė šią frazę: „Pastaruosius 20 metų Lietuvoje visos reformos yra sėkmingai pradėtos“. Lygiai taip ir su švietimo reforma. Na, gerai, gal ne lygiai, bet labai panašiai. Negaliu teigti, kad švietimo reforma nedavė vaisių. Galbūt taip tik atrodo, tačiau poreforminės kartos studentai atrodo gerokai labiau motyvuoti, labiau jaudinasi dėl pažymių, demonstruoja mažiau polėkio ir drąsios minties. Tačiau rimtesni, labiau susikaupę per paskaitas ir daugybę kartų pareigingesni.

Universitetai irgi pamažu pradėjo judėti, bruzdėti, reformuotis, kooperuotis. Kiti ėmė kaip patrakę kurti programas (MRU). Profkės (ISM) pradėjo šluoti universitetus nuo rinkos kelio, nes profkės atsiperka. „Ką, profkės geresnės už univerus?“ – sustugo tūkstančiai balsų. „Kokia gėda! Gėda! (x4) Vagys! (x5)“. Niekas nepagalvoja, kad žmonės, baigę pagal naują tvarką mokamas studijas dar tik dabar pradėjo jas „atidirbinėti“. Tikiu, labai geri ir labai sėkmingi studentai jas jau atidirbo. Tačiau akademiko išsilavinimas trunka bent pusantro karto ilgiau, nei profkės absolvento. Tad success stories will have to wait.

O gal ir ne. Galbūt mūsų universitetai išties yra suluošinti sovietmečio ir nepajėgūs išugdyti tarptautinio lygio specialistų. Kuo būtų sunku patikėti, žinant šiokią tokią statistiką apie, pavyzdžiui, mokslinių lazerių rinką. Biotechnologai paprastai irgi nesiskundžia. Dar medikai… Bent jau geri studentai. Nes dauguma negali būti geri studentai. Nesvarbu, koks gudrus vaikas buvo mokykloje, universitetai vis dar surenka geriausius akademinės karjeros siekiančius studentus. Tai yra gerokai kita lyga, nei praktinių užsiėmimų trokštantys Stockholm School of Economics in Riga auklėtiniai.

Stockholm School of Economics, Riga

Image by Joe Gratz via Flickr

Keista, tačiau praktikai būna entuziastingiausi. Pasakoja apie tai, kaip daug tūsinasi. Nepamiršta pridurti, kad ir mokosi labai daug. Bet tik tarp kitko. Ir kad jų praktikos institucija geriausia iš visų. Kas nori pasirodyti zubryla knyggrauža?.. Taigi nelygis. Svarbu, kad būtų galima tūsintis ir atsipirktų. Kol kas, man regis, mąstoma verslo kategorijomis vertinant akademybę. Tiesa, dar ir nebrandžiu nedapistitu irgi mąstoma. Bet į jį dėmesio šįkart nekreipsiu.

Vykdant mūsų švietimo reformą, nuolat skambėjo tas pats per tą patį: „Reikia, kad aukštasis mokslas atitiktų verslo interesus“. Na, ir tiek tos – tegu atitinka. Tačiau verslo interesai ir valstybės reguliavimas yra nesuderinami nė per kur. Beje, akademijos gyvavimo principai irgi nesuderinami nė per kur. Tačiau valstybėje, kur ekonominė kairė yra įprotis, kitaip neįsivaizduojama. Tada imama kalbėti apie vektorius, kurie turi atitikti, turi būti sukurti. Kas juos kurs? Niekam netinkami ministerijų klerkai, kurie trečią kartą man liepia peržiūrėti kurso aprašą pagal pateiktas gaires, kurių visos arba nepataiko į mano kurso aprašą visai, arba neprieštarauja jau pateiktam kurso aprašui. Trečią kartą siųsiu tą patį kurso aprašą…

Yra du būdai, kaip valstybė gali kištis į universitetų reikalus, kad aš nepykčiau. Viena, tai yra suteikti kam nors valstybinio universiteto statusą, o visus kitus paleisti. Ta viena nelaimingoji institucija bus pasmerkta prarasti visą savo personalą kitoms ir vegetuos už valstybės pinigus. Tačiau šio kelio, nepaisant rektorių (kurie įsitikinę, kad būtent jų universitetas taptų valstybiniu) norų, aš nerekomenduoju. Kam žlugdyti vieną aukštojo mokslo instituciją, jei galime nežlugdyti nei vienos? Nuo valstybės lėšų spenio derėtų nuvyti visas aukštojo mokslo institucijas.

Galbūt universitetų paleidimas nuo valstybės lėšų ir atrodo kaip „Šoko doktrina“. Galbūt taip ir yra. Tačiau tai yra vienintelis būdas atsikratyti nereikalingų etatų, neefektyvių mokymo programų, kavą verdančių institutų. Taip, kiltų panika, nes padidėtų bedarbių skaičius (kokių 40 kartų), o vaikučiai negautų nemokamo mokslo. Tiek viena, tiek kita yra nesunkiai išsprendžiama. Ne perauklėjimais ar laikinais rėmimais, o smulkiojo verslo paleidimu nuo grandinės. O kaip su vargšais vaikučiais, kurie turės mokėti už mokslą?

Visą tą upę pinigų, kuri plaukia jau efektyvesniam, bet toli gražu ne efektyviam panaudojimui į universitetus, nukreipkite į studentus. Geriausia – į labai mažai studentų. Aukščiausiuosius 5 %. Arba į magna ir suma cum laude absolventus. Panašu, kad tektų tą dalį siaurinti nuo dabar skiriamų pinigų per kokius penkerius ar septynerius metus, nes toks šokas pričiuptų nepasiruošusias 11-okų ir 12-okų šeimas. Vietoje administracinių išsigimėlių, pavadintų „studento krepšeliais“, tebūnie tai bankų administruojamos ir valstybės kompensuojamos (kaip minėjau, vis siaurėjančiai studentų grupei) paskolos. Rokiškiui nepatiko, nes su bankais nevisada viskas aišku. Su valstybe viskas visada blogai. Tad bankai yra geresnė alternatyva. Oligopolija geriau nei monopolija. Egzistuojančios infrastruktūros panaudojimas yra geriau nei naujos infrastruktūros kūrimas.

The University of Vienna main building at the ...

Image via Wikipedia

Kaip su humanitarinėmis specialybėmis? Ką daryti muzikantams, dailininkams, filosofams, istorikams? Labai paprasta. Jei išties kas nors įrodytų, kad šioms specialybėms sunkiau susirasti darbą, tuomet galima kompensuoti didesnius jų kiekius. Visuomenės elitinį – meno, muzikos, humanitarikos – poreikį būtų galima išreikšti keliomis lygtelėmis, Švietimo ministerija susitrauktų turbūt kelis kartus. Universitetai visuomet gautų pinigus grynais, geriausi studentai gautų nemokamą išsilavinimą, profkės, kurios greičiau atsiperka, susilauktų daugiau studentų, verslininkai – daugiau vadybininkų su praktinių žinių kiekiu. Universistetai galėtų sumažinti studentų kiekį ir pakelti studijų kainas.

Niekam nereikėtų galvoti visuomenės ir verslo vektorių. Tai yra kvaila idėja dėl dviejų dalykų. Ne tik dėl to, kad ji yra nereikalinga, kaip mano paaiškinimas viršuje rodo. Visuomenės, valstybės ir verslo vektoriai niekada nėra pastovūs. Juos reikia ne sugalvoti, o suprasti. Supratimu labai gerai pasirūpina rinka. Reikia tik netrukdyti veikti. Antra, aš nepažįstu nei vieno valdininko ar viešojo intelektualo, kuriam patikėčiau užduotį generalizuotai perteikti mano (hipotetinio) verslo poreikius per kokią nors instituciją ar juo labiau reguliuoti per tai specialistų, kurių man reikia, kiekį ir jų rinkos vertę.

Šįkart prirašiau ryškiai per daug. Universiteto vidaus struktūrą ir vertinimo sistemą paliksiu kitam rašinukui. Cheers.

7 thoughts on “Akademybė ir darbo rinka”

  1. bet koks aukštojo mokslo mažinimas yra sveikintinas, nes reik performuot tiek jį, tiek madą jame būti.

    į universitetus neinama, nes tai geriausia proga per visą likusį gyvenimą išmokt ir daryt būtent tai, kas tau patinka, ko didelė tikimybė, kad nebegalėsi daryti profesinėje karjeroje (nebent esi tas laimės kūdikis kuriam darbdaviai duoda smėlio dėžę, hehehe, *wave*).

    einama, nes reikia, einama nes mokytis sostinėje lygis, einama nes kažkas prašys diplomo, einama, nes liepia tėvai, einama, nes neidamas esi lūzeris kažkoks.

    aš jau keliems žmonėms porinau, kad reiktų tą valstybinį finansavimą dar ir iškelt iš vilniaus, tiesiog padaryt kažkokį miestuką ar kelis akademiniais, ir tegul ten žmonės važiuoja mokytis tų savo humanitarinių studijų iš valstybės suteikiamų pinigėlių – va tada ten važiuos tie kas nori mokytis. tada gal ir darbo vietų atsiras R&D akademiniuose miestukuose. o buožės norintys mokytis sostinės verslo mokykloje gali ir susimokėt, vienaip ar kitaip.

    mūsų dabartinis modelis yra ypatinga prabanga, už kurią moka šeimos, kurios gali savo atžalas išsiųst kur nori, o naudojasi belenkas belenkaip be jokios atsakomybės.

    o kad ir fundamentaliose ‘naudingose’ specialybėse, patikrinkite žinias po metų ar dviejų to studento kuris pabaigęs – nieko nebus jis išmokęs ir nieko neprisimins. nenuostabu, kad nevertina universiteto, vertint turėtų darbą jame.

    reikia, kad žmogus galėtų išėjęs iš universiteto galėtų parodyt visiems ne tik diplomą, bet ir diplominį darbą. kol to nėra, man labai liūdna finansuot tokią sistemą.

    • Na, einama ir dėl rimtų priežasčių. Tiek, kad labai mažai eina tokių paskatų vedini. Nelabai matau skirtumo, kurią šalies vietą finansuoti, juoba, kad kai kurios jų turi gilias šaknis, ko kaip istorikas nenorėčiau ignoruoti. Na bet čia ne esmė. Iš to, kaip pasikeitė studentų požiūris kažkokiu ten mistiniu būdu apmokestinus studijas (kaip dabar yra), manau, mokamos studijos labai sėkmingai sutvarkytų ir studentų motyvaciją, ir jų lygį.

      • aš ten kalbėjau apie tuos kelis šaukštus deguto, kur likusius 5% statinės sugadina😉

  2. FC Litras said:

    Toje vietoje, kur apie paskolas – dar prieš kelis metus, prieš pradedant visą “didžiąją” švietimo reformą, buvo, mano nuomone, ganėtinai efektyviai veikianti struktūra – Valstybinis Mokslo ir Studijų Fondas (VMSF). Kuris užsiėmė be mokslo projektų finansavimo dar ir studentų paskolomis. Jei neklystu, paskolos buvo tikrai geresnėmis sąlygomis nei dabartinės.
    Vykdant reformą, turbūt, ne be bankų spaudimo VMSF buvo išimtas iš paskolų sistemos, ir jos perkeltos į bankus bei dar atsirado nemažos palūkanos. Motyvuojama buvo, kad VMSF neužteks finansavimo visų studentų poreikių patenkinti ir pan. Po metų ar poros paaiškėjo, kad būtų pilnai užtekę. Tuo tarpu, bankai pasidarė pelno iš mūsų visų kišenės.

    Dėl visuotinio mokamo mokslo – ar nebaisu, kad po kelių/keliolikos metų tokiu atveju aukštasis mokslas pasidarys elitinė prabanga – t.y. sau tai galės leisti tik turtuoliai ir jų atžalos, o eiliniam “varguoliui” tai bus nepasiekiama?

    Beje, yra ir dar viena problema, apie kurią nekalbėjai, gal dar rašysi. Problema netiesiogiai susijusi su tuo pačiu mokesčiu už mokslą – universitetai vengia išmesti tokius studentus, kurie moka už mokslą, nes taip sumažintų pajamas. Taip pat, ir priima stojančius visiškai belenkokius, jei tik studentas susimoka. Aišku, čia “laisvoji rinka”, bet tai turi būti kažkoks minimalus kriterijus. Dabar gi, krenta bendras studentų išsimokslinimo lygis ir stipriai.

    Ir, mano nuomone, palikus viską “laisvajai rinkai” – po kelių metų turėtume vien tik vadybininkus ir teisininkus, kurių didžioji dalis registruotųsi darbo biržoje🙂 Kažkoks reguliavimas tikrai reikalingas, kaip dabar daroma per krepšelius. Netgi sakyčiau, reikėtų drastiškiau juos perskirstyti.

    • VMSF vis dar dalina paskolas mokesčiui už mokslą, pragyvenimui ir t. t. Tik neturi infrastruktūros (o ne lėšų), tad pasitelkia bankus. Ir labai gerai, paskolų sąlygos pasikeitė ne tiek dėl administratoriaus, kiek dėl ekonominės situacijos.
      Jei valstybė ryžtųsi padengti studijų kainą geriems studentams, o universitetai nusireguliuotų kainą pagal tai, kiek pinigų jiems reikia ir kokio lygio studentų nori, ilgainiui susiformuotų atitinkami kontingentai. Visos aukštosios neprivalo būti vieno lygio. Mūsiškiai sėkmingai lekia į Liuton koledžus, kurie yra Vilniaus Kolegijos lygio ir vargo nemato.
      Po pirmųjų pranešimų, kad vadybininkai ir teisininkai stovi darbo biržoje, abiturientai pasipiltų į psichologijas ir medicinas. Šoko laikotarpis užtruktų keletą metų, kol dabar išniekinta rinka susitvarkytų plaukus ir pasidažytų akis, tačiau nemanau, kad labai ilgai.
      Ir paskutinė pastaba – aukštasis universitetinis išsilavinimas ir nėra skirtas tūlam varguoliui. Jis yra skirtas protingiausiems. Taip pat jis prieinamas tiems, kurie stengiasi į aukštąjį mokslą investuoti savo vaikų labui. Socialinę stratifikaciją matau kaip reikalingą, natūralų, tačiau dabar labai dūchinamą dalyką – atotrūkis elementariai per didelis.

      • FC Litras said:

        Ką reiškia ‘VMSF neturi infrastruktūros’? Jeigu anksčiau dalino paskolas, kas trukdo jas dalinti dabar? Arba kitaip persakius – ką tokio pasiūlo bankai, ko nesiūlo/nesiūlė VMSF? Kol kas aš matau tik tai, kad bankai užsidėjo savo pelno procentėlį ir sėkmingai jį susižeria.

        Jau bent pora metų yra skelbiama, kiek daug yra prigaminta teisininkų, vadybininkų, tačiau situacija nesikeičia ir tai vistiek lieka populiariausiomis specialybėmis. Įdomu, kaip bus šiemetinis stojimas. Na, gal tendencija išryškės dar po kelerių metų, pažiūrėsim.

        Aukštasis universitetinis išsilavinimas yra skirtas protingiausiems, tačiau ką daryti jei studentas yra protingas, bet neturtingas ir negali susimokėti už mokslą.

      • Jūs kada nors buvote VMSF?.. Paskolas dalinti trukdo padidėjusi paklausa. Bankai turi, pavyzdžiui, skyrius kiekviename Lietuvos mieste ir miestelyje. O tai yra svarbu, nori nenori.
        Daug vadybininkų, daug teisininkų, na ir kas? Skelbimų, ieškančių vadybininkų, cvbankuose nemažėja. Vadinasi vis dar reikia daug teisininkų ir vadybininkų.
        O jei skaitėte mano tekstą, tuomet žinote, kad siūlau paskolą, kurią geriausiems kompensuos valstybė. Tokiu būdu galės ir vargšai protinguoliai įgyti aukštąjį išsilavinimą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s