Pradėti istorinę studiją

Turinys

[1] Istoriografija ir šaltiniai
[2] Šaltinių rūšys ir kritika
[3] Istorija ir istorijos faktai

grįžti į „Istorikų cecho paslaptys

Viršun

[1] Istoriografija ir šaltiniai

Dažną istoriko tekstą skaitant (turiu omenyje įvairias monografijas, straipsnius) tūlas pilietis (kuris, visgi, pasirįžta skaityti tokius tekstus) susiduria su šiomis sąvokomis. Nesu visai tikras, bet man regis, daliai žmonių šie terminai nėra visiškai aiškūs. Sykį šiuo metu atlieku vadinamąją istoriografijos analizę tam tikra tema, nusprendžiau paaiškinti, kas tai per dalykai.

Pradėkim nuo paprastesniojo – istoriografijos. Šis terminas gali reikšti keletą dalykų. Pavyzdžiui:

„Furay and Salevouris (1988) define historiography as “the study of the way history has been and is written — the history of historical writing… When you study ‘historiography’ you do not study the events of the past directly, but the changing interpretations of those events in the works of individual historians.” [nuoroda]“

Iš principo istoriografija yra disciplina, studijuojanti tai, kaip istorija buvo rašyta. Istorijai skirtų veikalų istorija, grubiai tariant. Tačiau istorikų darbuose dažniau ši sąvoka yra vartojama su nederinamuoju pažyminiu. Pavyzdžiui, „LDK XV a. istoriografija“. Ką tai reiškia? Grubiai tariant, tai reiškia tą patį, kaip ir pasakymas „visi iki šiol parašyti LDK XV a. skirti istorikų darbai“. „Lietuviškos istoriografijos tendencijos“ reiškia tendencijas, ryškėjančias lietuviškai parašytų istorijai skirtų veikalų visumoje. Ir taip toliau.

Minėjau, kad atlieku istoriografijos apžvalgą. Ką tai reiškia ir kam to reikia? Galbūt jau susipratote. Prieš imdamasis kokios nors temos atidaus nagrinėjimo (prieš atsidarant įrankių dėžę ir pradedant dirbti iš peties) istorikas turi atlikti istoriografijos analizę. Tai galima palyginti su rinkos analize prieš pradedant verslą. Istorikas turi perskaityti visus tai temai svarbius mokslinius (ar net ikimokslinius) veikalus, kada nors išvydusius dienos šviesą. Ha ha.

Gerai, jei tema iki šiol dorai nenagrinėta – teturi penkias – šešias plačias monografijas ir tuziną kitą straipsnių. Jei tema plati, kita vertus, ratas plečiasi eksponentiškai. Jei tema ir plati, ir nagrinėta, tuomet tau faktiškai šakės. Tokiu atveju, kad tavo darbas būtų ko nors vertas ir kam nors įdomus, turi turėti ką naujo, įžvalgaus pasakyti – kažką, ko dar niekas iki tol nebuvo pasakęs. Kitaip tavo mokslinis darbas tik kartos tai, kas jau padaryta. Nebent ligtolinė istoriografija rėmėsi kokiom nors keistom aksiomom, kurios nėra teisingos – ar dar koks nors stambus trūkumas, plyšys ar istoriografijos kritika yra tau akivaizdus. Tokiu atveju, čiumpi kirvį ir deglą ir kapojiesi bei išsidegini sau vietą istoriografijoje. Toks darbas – vienas iš ekstremumų, kuomet kitas – jokios istoriografijos, tik šaltiniai. Tiek viena, tiek kita, yra itin sunku.

Tokiame kontekste aiškėja, kad net temos pasirinkimas, pavyzdžiui, daktaro disertacijai, reikalauja tam tikro įdirbio ir susipažinimo su istoriografiniu kontekstu. Tam, pavyzdžiui, bakalauro studijose labai pasitarnauja darbo vadovai. Magistro – taip pat. Nukeliavęs iki daktaro studijų paprastai studentas pats jau gaudosi savo ekspertizės lauke – kas yra tyrinėta, kas ne. Tokiu būdu jis jau gali padėti dar tik pradedančiam bakalaurantui.

http://media.photobucket.com/image/parchment %20pope%20bull/yachtsilverswan/1530.jpg

Šaunu. Įsivaizduokime, kad jau atlikome istoriografijos analizę savo susidomėjimo lauke, susiradome nišą ir imamės ją nagrinėti. Kadangi žinome, kas jau yra parašyta ir nagrinėjame tai, ko nėra parašyta (ar kas parašyta neteisingai), kaip argumentuojame savo poziciją?.. Na, pirmiausia – iki argumentavimo mums dar toli. Mums reikia, kaip doriems mokslininkams, išsikelti hipotezę. Jai prireiks: vaizduotės, vaizduotės, trupučio sėkmės ir geros nuojautos. Tačiau net jei pradinė hipotezė neteisinga, ne bėda – viskas gali apsiversti aukštyn kojomis tyrimo eigoje ir niekas labai dėl to nepyks. Bėda ištinka tada, kai, viskam apsivertus aukštyn kojomis, paaiškėja, kad kažkas šiuos teiginius jau išsakė, o tu jais tiesiog nepatikėjai. Labai gaila, tokiu atveju, teks grįžti atgal ir pradėti iš naujo.

Tačiau kol kas mes teturime hipotezę istoriografijos skylėje. Su hipoteze atkeliauja ir potencialūs šaltiniai. Jei jau nagrinėjame, tarkime, kokio nors tipo apgavystes, žiūrėsime į archyvuose gulinčias teismo bylas. Jei mus domins diplomatų misijos – ieškosime diplomatų ataskaitų, laiškų ir valstybinių dokumentų, įgaliojimų diplomatams.

Pala, pala – o ką reiškia „šaltinis“? „Šaltinis“, šiuo atveju „istorinio šaltinio“ trumpinys, reiškia vienalaikį raštišką liudijimą. Tai yra, išlikusį raštą iš tų laikų, kuriuos mes nagrinėjame. Tai yra pagrindinė istorijos rašymo medžaga. Vienalaikiai raštiški liudijimai. Paprasta?

Toli gražu, ne. Iš kur mes žinome, ar šaltinis tikrai vienalaikis? Aha – čia prasideda vadinamoji „šaltinių kritika“. Ją praeina kiekvienas dokumentas, kuris teigia nors ką nors bent kiek sensacingo. Kiekvienas šaltinis, kuris yra bent kiek „kreivas“, susilaukia išskirtinio dėmesio ir susidomėjimo – kodėl jis „kreivas“? Grubiai tariant, jis lyginamas su kitais šaltiniais (kurių istoriškumas jau įrodytas). Ieškoma įrašų archyvuose. Lyginama kaligrafija (raštas), terminologija, kalba. Antspaudai, faktinė šaltinyje išdėstyta medžiaga – visa tai yra dedama po didinamuoju stiklu, vaizdžiai sakant. Tik tuomet, kai šaltinis pasirodo esąs tikras, jis yra drąsiai naudojamas istoriniame tyrime. Tiesa, „kreivų“ šaltinių mūsų hipotetinėje situacijoje turėtų pasitaikyti ne taip ir daug, mat (bent jau pradedantieji) istorikai renkasi jau patikrintus šaltinių kompleksus – kompleksus su aiškia istorija. Imtis kritikuoti atskirą šaltinį yra didelis ir nedėkingas darbas, kurio imasi tik žmonės, atidžiau susipažinę su šaltiniotyra… Tačiau apie tai – kitą kartą.


grįžti į „Darbai ir darbeliai

Viršun

[2] Šaltinių rūšys ir kritika

Na štai. Pailsėdamas nuo darbų greitai sumesiu tolesnį aiškinamąjį žingsnį. Praėjusį kartą pradėjome apie šaltinius. Šis skyrelis, bent jau jaunesniems, bus nieko naujo, tik prisiminsite šiek tiek iš istorijos pamokų. O gal ir ne, iš kur man žinoti. Tačiau praleisti šį žingsnį būtų aplaidoka.

Tad štai. Istoriniai šaltiniai, kaip minėjau, yra vienalaikiai raštiški liudijimai. Raštiški liudijimai turi vieną bjaurią savybę – jie degūs ir dyla. Dėl tos priežasties kartkartėmis sutiksite pasakymą „pirminiai šaltiniai“. Ką tai reiškia? Tai tėra nurodymas į šaltinių autentiškumą, tiksliau klasifikaciją pagal autentiškumą. Pavyzdžiui, vienalaikis liudijimas, originalus dokumentas, neperrašytas ir nekopijuotas laiškas – tai yra pirminiai šaltiniai. Su jais viskas paprasta – it doesn’t get better than this. Visa informacija tau prieš akis – antspaudai, vandenženkliai, parašai, rašalas, popierius ir visa kita, ko tik gali prašyti, kvėpuoja savu laikmečiu.

Tačiau šaltiniai nyksta. Senieji yra jau išnykę, tačiau neretai palieka savo pėdsaką vėlesniuose dokumentuose. Gimimo liudijimas gali būti seniai sudęgęs, bet kokios nors institucijos dokumentuose, sudarytuose per 50 liudijimo savininko gimtadienį, liks nuo jo nurašyti duomenys – žinosime, kad liudijimas egzistavo, kas jame buvo parašyta – nors paties liudijimo nebūsime matę akyse. Informacija, galbūt, nepilna, gal – klaidingai nurašyta, galbūt dokumentas buvo padirbtas… To mes niekada nesužinosime. Tad šitokio pobūdžio informacijos negalime patikimumu prilyginti pirminiams šaltiniams. Tai – antriniai šaltiniai. Pridėsiu pavyzdėlį, kad nepasirodytų jums per paprasta:

Įsivaizduokime, kad minėtas gimimo liudijimas buvo nurašytas į žemės pardavimo sutartį 1960 metais, o išduotas – 1910 metais (nekreipkime dėmesio į istorinius neatitikimus). Kas yra krūta čia, tai faktas, kad žemės pardavimo sutartis bus pirminis šaltinis 1960-tiesiems tirti ir tik antrinis šaltinis – 1910-iesiems.

Ar galime keliauti toliau? Galime. Įsivaizduokite, kad tas pats gimimo liudijimas buvo baisiai populiarus ne tik žemės sutartyse, bet buvo paminėtas dar kelis kartus istorikų, rašiusių liudijimo savininko biografiją bei 1945 metais tyrinėjusių 1910 metais teiktų gimimo liudijimų sudarymo principus. Per šiuos tris (ir dar vieną kitą užuominą) matome, kad galime surinkti visą tame liudijime buvusią informaciją – palygindami su kitais 1910 metų gimimo liudijimais. Turime visą informaciją, bet neturime paties liudijimo. Tad ją surenkame ir pateikiame kaip vientisą, prirašydami, jog tai yra antrinių šaltinių pagrindu sudarytas šaltinis, kurį galėsime sėkmingai įvardinti tretiniu šaltiniu. Kitaip tariant, pirminio šaltinio rekonstrukcija pagal antrinius šaltinius ir/ar istoriografiją yra vadinama tretiniu šaltiniu. Dar toliau?.. Galime fantazuoti, tačiau realios naudos keliauti dar toliau nėra.

Gerai, dabar grįžkime šiek tiek atgal – prie pirminio šaltinio. Iš kur žinome, kad jis pirminis? Priklauso nuo situacijos. Tikrinimu užsiima šaltiniotyra, o atliekama užduotis, kaip minėjau, vadinama šaltinių kritika. Pastaroji taipogi yra klasifikuojama dvejopai, o išsiaiškinus tai paaiškės, kaip sužinome, ar šaltinis autentiškas. Pastaba: tai, kad šaltinis autentiškas, nereiškia, kad jame parašyta tiesa! Tai tereiškia, kad jis sudarytas tada, kada teigia esąs sudarytas!

http://alka.mch.mii.lt/valstybe/ statutai/trumpa.lt.htm

Istorinio šaltinio kritika gali būti dvejopa. Išorinė ir vidinė. Išorinė šaltinio kritika – tai (hiperbolizuotai kalbant) sprendimas apie knygą iš viršelio. Pavyzdžiui, nepatikėsime, kad egiptietiškas papirusas yra originalus, jei jis įrištas kaip knyga kietais viršeliais. Kaip nepatikėtume, kad aliejiniais dažais nutapyta freska ant Koliziejaus yra vienalaikė – juk jo pastatymo metu buvo naudojama tempera… Na taip – kiek supaprastinu reikalą. Išorinė šaltinio kritika taipogi tiria rašymui naudotą dažą (rašalą), bei medžiagą, ant kurios rašyta. Antspaudus, vandenženklius, rašto tipą… Žodžiu viską, kas nėra susiję su šaltinio turiniu. Visa tai turi pakankamai atitikti laikotarpio standartus, apie kuriuos mes sužinome iš likusios šaltinių bazės.

Antra šaltinio kritikos kategorija – vidinė šaltinio kritika. Štai čia prasideda smagumynai. Nes, visų pirma, čia dorojamės su šaltinių turiniu. Jame maudytis galime faktiškai be galo. Idant įrodytume, kad šaltinis yra vienalaikis – kol kas tik tiek – privalome sutikrinti dokumento formuliarą, jame veikiančius veikėjus ir minimus įvykius su jau turimomis žiniomis. Pavyzdžiui, mirę karaliai nebegali išduoti ar pasirašyti dokumentų. Raštininko naudojamas rašto tipas negali būti modernesnis, nei tuo metu naudotas. Dokumente negali būti minimi įvykiai, kurie dar tik įvyks.

Čia paprasčiausioji šaltinių kritikos dalis. Šaltinių kritika yra būdas istorikui atskirti pelus nuo grūdų, faktą nuo prasimanymo. Leopoldo fon Rankės pavardė irgi čia turėtų šmėkstėlėti. Tačiau apie tai – kitą kartą…

grįžti į „Istorikai ir jų atmintis

grįžti į „skaityti skelbimą

Viršun

[3] Istorija ir istorijos faktas

Istorijos tėvu paprastai laikomas Herodotas. Geriausias soundbite’as neabejotinai priskiriamas Ciceronui: „historia est magistra vitae“… Tačiau istorikai neberašo didžių žmonių didžių darbų istorijos. Nebeugdo oratorių istorijos pagalba. Obuolys nuo obels gal ir netoli, tačiau nuriedėjo. Tai, ką vadiname istorijos mokslu, gimė palyginti ne taip seniai. Galime istorijos mokslo gimimą sieti su J. J. Russeau vardu, su jo idėja apie primityvumo, natūralumo vertę per se. Iki tol vyravusios Apšvietos idėjos formulavo prielaidas netolimos istorijos studijoms, tačiau pats Russeau, būdamas Apšvietos vaikas, suteikė impulsą romantizmo idėjų įkvėptai kur kas globalesnei istorijos sampratai. I. Kantas, supratęs istoriją kaip universalią pozityvią slinktį, Hėgelis prie istorijos idėjos prisdėjo ir ją plėtojo, kol jos pateko į derlingą pribrendusio būsimojo pozityvizmo dirvą.

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad Leopoldas von Rankė, XIX šimtmečio vaikas, buvo antrojoje XX a. pusėje gana smarkiai sukritikuotas. Nepaisant to, jis laikomas vienu istorijos mokslą „kūrusiųjų“. Jei mano nuomonė turėtų svorio, drįsčiau teigti, kad šaltinių kritika egzistavo gerokai iki Rankės (dar XVI a.). Tad ir istorijos mokslo metodas egzistavo anksčiau. Galbūt toks Rankės iškėlimas yra susijęs su gamtos mokslų dominavimu ir filosofijos „pajungimu“ tiems mokslams. Leopoldo fon Rankės įkvėpti pozityvistai istoriją matė kaip nuosekliai empiriškai pažintiną tyrimo objektą. Empiriniam pažinimui, žinoma, reikėjo griežtos metodikos, štai čia ir prasideda šaltinių kritikos iškėlimas.

rgbstock.com

Grubiai jau aptarėme tiek vidinę, tiek išorinę šaltinių kritikas. Nemanau, ar beverta prie to grįžti, mat tokios smulkmenos kaip tašką reiškusio simbolio kaligrafijos popiežiaus bulėse kaita Jums gali pasirodyti nuobodokos ir smulkmeniškos. Turimi šaltiniai, kurie ankstyvesniems istorijos laikotarpiams paprastai būna skurdūs, suvokiami kaip autentiški, neprieštaraujantys vieni kitiems, išaiškintomis tendencijomis, autoriais, suformuoja tam tikrą faktų bazę. Kitaip tariant, atsakoma į klausimus „kas ir kada“. Kas pikčiausia, kad labai gajus įsitikinimas, jog istorikai tik tai ir tedaro. „Istoriko reikalas […] yra pasakyti, pavyzdžiui, kad prieš tiek metų tokie įvykiai išties įvyko“, rašė R. G. Collingwoodas.

Kaip žmogus, susidūręs su ir taip šiek tiek vėluojančiu istorijos mokslu Lietuvoje, pasakysiu, kad nuo suformuotos faktų bazės istoriko darbas tik prasideda. Taip, faktų bazė yra svarbus dalykas, disponuoti patvirtintais faktais – būtinybė. Tačiau faktinė bazė pozityvistams buvo tikslas savaime. Todėl ir tenka versti kone tūkstančio puslapių Matviejaus Liubavskio Litovsko-Russkij Sejm. Suvokimo, kas yra pagrindinis istoriko uždavinys, kaita vyko. Surinktų faktų tarpusavio sąryšiai, jų poveikis vienas kitam, priežasties – pasekmės santykis – tai yra tolesni žingsniai, kur mus veda noras pažinti savo praeitį. Suprasti procesus – socialinius, ekonominius, kultūrinius – yra net svarbiau, nei dienos tikslumu nustatyti vieną ar kitą datą.

Minties slinktis gali būti nesunkiai pailiustruota vadovėliniu ir daugumai gerai žinomu faktu. 476 metais įvyko Romos žlugimas. Kertinė data Vakarų civilizacijos istorijoje, kuria baigiame Antikos ir pradedame Viduramžių laikotarpius. Kolosalus įvykis, pakeitęs pasaulį – barbarybė sutrypė civilizaciją. Tiesa, kaip yra pažymėjęs Edvardas Gudavičius, Romos griuvėsiai buvo „radioaktyvūs“, tad Romos imperijos įtaka Vakarų civilizacijai nepradingo. Kodėl?

Pažvelkime į tai, kas išties įvyko šiais metais. Ką reiškia Romos imperijos žlugimas? 476 metais buvo nuverstas paskutinis Romos imperijos imperatorius Romulas Augustulas. Rugsėjo 4–tąją. Nieko ypatingo, data simbolinė. Platesnis kontekstas mums parodo reginio mastą. Italiją, Galiją, Ispaniją, Britaniją užplūdo Gotai, Hunai, Vandalai, Frankai, Burgundai, Lombardai ir Anglosaksai. Kas vijo pastaruosius dorai nėra paaiškinta. Pastarieji, beje, kultūra ir civilizacija, pačių romėnų požiūriu (labai įtakotu paskutinį Imperijos gyvavimo šimtmetį karštligiškai visuomenę purčiusios ksenofobijos) labai kontrastavo su atėjūnais. Ne į gerąją pusę. Kas, tikriausiai, buvo teisybė.

Štai matome įvykio baisumo priežastį – civilizacijos nuosmukis, didžios kultūros žlugimas. Tačiau ar tikrai viskas žlugo? Apsižvalgykime dar plačiau. Štai Rytų Romos imperija išliko, sveika ir gyva dar bene tūkstančiui metų. Ją tepasiekė Sasanidai, Šiaurės Afriką, pora šimtmečių veliau ir panašu, ne tų pačių paskatų vejami. Tad įvykis politiškai lokalus, mat žlugo tik vienas politinis darinys. A-ha! O kaipgi su administracija, socialine struktūra? Tai yra, kokio masto buvo Romos žlugimas? Faktas, kad miestas buvo nusiaubtas kelis kartus (kita vertus, Koliziejus vis dar stovi, tiesa?), tačiau alyvuogių sodai, keliai, vilos aplink miestą? Aplink kitus miestus?..

rgbstock.com

Tokiu būdu pasiekiame kitą diskusijos etapą (kuris mokslininkų buvo pasiektas XX a. pirmojoje pusėje), kuriame pagrindinis klausimas keliamas kitaip. Tampa nebe taip svarbu, kuriuos tiksliai metus laikysime Romos žlugimu – politinė istorija nuolat geba pasiūlyti vieną ar kitą simbolinę datą. Klausimas kyla daug įdomesnis ir labiau intriguojantis. Kas išties žlugo, kuomet žlugo Roma?..1 Būtų smagu pamėginti pamėtyti dalykus į dvi – žlugusiųjų ir nežlugusiųjų puses. Tačiau ne toks šio rašinėlio tikslas.

Tikslas yra pademonstruoti, kaip toli nuo fakto atradimo istorikas išties nueina. Taip, faktas visuomet po ranka, juo nuolat remiamasi. Jis išgaunamas kruopščiai analizuojant ir tikrinant šaltinius. Tačiau tai tėra istorinis faktas, bent jau kaip tai apibūdino Collingwoodas, siaurąja prasme. Tik priemonė pamėginti užčiuopti dalykus, kurie yra išties svarbūs. Tam nereikia tiek daug atminties. Tam tereikia vaizduotės, abstraktaus mastymo ir gebėjimo konceptualizuoti problemas. Visa kita galima užsirašyti.


1 Gabalas apie Romos žlugimą parengtas pagal: Frances Gies, Joseph Gies. Cathedral, Forge, and Waterwheel. Technology and Invention in the Middle Ages. „Harper Perrenial“: 1995, p. 39-42.

2 thoughts on “Pradėti istorinę studiją”

  1. Gerai ir suprantamai paaiškinote. Nors man išsireiškimas “LDK XV a. istoriografija” yra bjaurus – formuoja iliuziją būg tai 15 amžiaus istorikų darbų apžvalga.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s