Laiko rodyklė: istorinė perspektyva

grįžti į „Apie laiką ir žmogiškąją perspektyvą

Arturas Stenlis Eddingtonas 1928 metais pasiūlė nubrėžti rodyklę. Jei sekdami ja matome, kad netvarkos pasaulyje daugėja, reiškia, rodyklę rodo į ateitį. Jei pasaulis tampa tvarkingesnis — rodyklė rodo į praeitį. Tai yra taip puikiai žmogaus sąmonės pažįstama laiko kryptis. Mes tik labai vargiai galime įsivaizduoti, kaip atrodytų pasaulis, jei laikas slinktų atgal. Todėl taip keistai atrodo nufilmuotas vaizdas, sukamas atgal. Todėl neįsivaizduojame sustingusio laiko — net fantastiniuose literatūros kūriniuose labai retai pasirodantis sustojęs laikas reiškia, kad sustoja viskas (išskyrus pagrindinį veikėją, kas reiškia, kad laikas nesustojo…). O gamtoje niekas nestovi vietoje. Tad, jei natūraliai pavyksta tik mąstyti apie laiką, einantį pirmyn, perdėm apie jį smarkiau galvos ir nesukame.

English: Medieval Castle of Gacé, Normandy

Image via Wikipedia

Jei paklaustumėte rimto istoriko apie mūsų kraštų viduramžių žmogaus laiko supratimą, išgirstumėte ką nors panašaus į tai: laiką viduramžiais žmonės galėjo suvokti keliais aspektais. Vienas — gamtos laikas. Metų laikų kaita, pjūties ir sejos metas, rytas ir vakaras — pastarieji neturėjo jokios kitos išraiškos formos, kaip tik šviesos, vandens, sniego ar žalumos kiekis lauke. Gamta buvo tų žmonių laikrodžio rodyklės. Kol neatsirado bažnyčios, skaičiuojančios šventųjų dienas ir sekmadienius. Skaičiuojančios metus nuo Kristaus gimimo — arba nuo Pasaulio sukūrimo. Kol ta bažnyčia, atsidūrusi kaimo erdvėje, neįvedė savaitės sampratos į tų žmonių gyvenimus. Kol miestelio aikštėje neiškilo bokštai su laikrodžiais. Tuomet žmogaus diena galų gale buvo sukapota į daug mažų gabalėlių.

Po tokio palyginimo daugeliui jūsų bus sunku sutikti su tuo, kad laiko samprata nuo to meto, t.y. per pastaruosius septynis ar aštuonis šimtus metų, faktiškai nepakito. Taip, kalendoriai tapo tikslesni, laikas skaičiuojamas tiksliau, ėmėme derinti laiką globaliai. Tačiau didžioji dauguma mūsų vis dar skaičiuojame laiką metų laikais, savaitėmis, dienomis (tik vadiname mandriau — paromis). Vis dar gyvename nuo šventės iki šventės, nuo savaitgalio iki savaitgalio. Atsirado, tiesa, socialinė „darbo dienos“ samprata. Tačiau tai tik būdas apibūdinti tą dieną, kuri nėra šventadienis. Ar kokia kitokia šventė. Tai yra lokalusis laikas — mūsų laikas. Sudėliotas į kalendoriaus lapelius, suskirstytas valandomis ir minutėmis. Tai yra mūsų laiko komforto zona.

Tačiau apie laiką girdime kasdien. Nuolat. Kalbama apie metų ketvirtį. Kuris atrodo toks tolimas ir nesuprantamas, kol nepaverčiame jo savaitėmis — tuomet jis įgauna daug aiškesnį pavidalą. Kalbama apie kitų metų biudžetą. Kalbama apie kelių metų kadencijas. Apie dešimties metų prognozes. Jei metus dar buvo galima paversti penkiasdešimt dviem savaitėmis, penki šimtai dvidešimt savaičių jau nieko nebesako. Tai yra tiesiog „daug laiko“. Kaip ir šimtas dvidešimt mėnesių. Šie kasdieniai, lengvai suprantami laiko matavimo vienetai tiesiog nebetenka prasmės. Tad nieko nuostabaus, kad sugebame praleisti pro ausis išties bukus susireikšminusių intelektualų arba nesigaudančių politikų, o kartais ir šiaip garden variety kvaišelių kalbas apie prognozes keliasdešimčiai metų į priekį.

Deutsch: Indiana World War Memorial, Indianapo...

Image via Wikipedia

Pamėginkime įsivaizduoti kai kuriuos prognozių laikotarpius iš asmeninės perspektyvos. Pavyzdžiui, per penkiasdešimt metų tik ką gimęs kūdikis, gali būti, susilauks anūkų. Po keturiasdešimties metų, manau, dauguma Jūsų, mieli skaitytojai, jau galėsite ar būsite iškeliavę į pensiją. Dalies jūsų, o gal ir manes, jau nebebus. Tie keturiasdešimt metų bus skirti faktiškai viskam, ką ketinate pasiekti gyvenime. Tačiau čia kalbu šios dienos aktualijomis. Galimas daiktas, kad po keturiasdešimties metų medicina sugebės jūsų gyvenimą prailginti keturiasdešimčia metų. Galimas daiktas, kad po keturiasdešimties metų gimę vaikai gyvens amžinai.

Tačiau asmeninės perspektyvos gali užkabinti daug nereikalingų stygų. Meskime jas velniop. 2001-ųjų rugpjūčio 19-ąją 99\% pasaulio gyventojų nebūtų nė pagalvoję, kad lygiai po dviejų metų ir aštuonių mėnesių kils dar vienas karas Irake. 1987 metais Lietuvoje vargiai kas galėjo pamanyti sulauksią laiko, kai keliaujant po Europą nereikės vizos. 1970 metais JAV vargiai kas galėjo leisti sau pamanyti, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga subyrės be branduolinio karo. 1955 metais niekas nebūtų pagalvojęs, kad po keturiasdešimties metų Kinija bus viena iš potencialių pasaulio supervalstybių. 1911 metais niekas nebūtų pagalvojęs, kad ateinantys keturi dešimtmečiai visam pasauliui atneš didžiausius iki tol žmonijos istorijoje matytus žiaurumus. Tačiau visa tai nereiškia, kad ateities perspektyva piešiama nebuvo…

1914 metais kareiviai Didžiojoje Britanijoje buvo išlydimi su gėlėmis, keliems mėnesiams. Po ketverių metų visi pabūklai nutilo ir milijonai visuose frontuose nustebo. Kuomet Rusijos imperatorienei Aleksandrai gimė antroji mergaitė, Tatjana, niekas net neketino pagalvoti, kad po trisdešimt dviejų metų ji bus nudurta bajonete ir nušauta į pakaušį — dar 1914 metais buvo deramasi dėl to, kad ji turėtų ištekėti už Serbijos princo Aleksandro. JAV tais pačiais metais dar buvo griežtai laikytasi nuomonės, kad ji į Europoje vykstantį karą nesikiš. Tai tik keli pavyzdžiai, tik kelių puikiai vadovėliškai pažįstamų įvykių kontekste ir tik vos daugiau, nei vieno šimto metų ribose. Jų būtų galima rankioti ir rankioti.

Iš to, ką čia pasakiau, galime daryti kelias išvadas. Visų pirma, dešimtmečiais matuojamus laiko atstumus mums sudėtinga labai aiškiai suvokti, tad apie juos visada verta pagalvoti dukart. Toliau, mes niekada neturime visos informacijos, nebent tai būtų bukas ir primityvus negyvosios gamtos pasaulis. Trečia, naivu yra apsimesti ne tik, kad gebi planuoti tokiems laiko atstumams. Kai kada nuo to apsidraudžiama pasakant „jei tendencijos nesikeis“ ar dar kaip nors kvailiau. Naivu yra manyti ar tikėtis ar net spekuliuoti remiantis prielaida, kad per tokio ilgumo laikotarpius „tendencijos nesikeis“. Mano patarimas — planuokite trumpam ir planuokite blogiausiam. Ir turėkite omenyje, kad tai, ką Jūs įsivaizduosite esant blogiausia, bus gerokai geriau, nei gali įvykti.

English: A woodcut from the Middle Ages showin...

Image via Wikipedia

Kai kitą kartą išgirsite ką nors sakant „po keturiasdešimties metų bus [situacijai optimizuota kvailystė]“, padarykite tam žmogui paslaugą. Tėkškite atžagaria ranka jam per veidą, spirkite į tarpukojį, apibėgę iš nugaros užtempkite apatinių gumytę ant akių ir užsiundykite pamišusiais raupsuotais koviniais pitbulterjerais. Nes niekada nevėlu mokytis.

9 thoughts on “Laiko rodyklė: istorinė perspektyva”

  1. Juli said:

    Visą laiką galvoti apie blogiausią.. Nekoks gyvenimas tavęs laukia, Leo🙂

  2. zidrun said:

    Visai nieko,man patiko.

  3. bubata said:

    kazkaip siandien nemazai doom and gloom straipsniu bloguose skaitau.. kas gi cia pasidare?

  4. O aš prisiminiau “Мастер и Маргарита”.

  5. Tomas Lieparskis said:

    Cituoju: “Mano patarimas — planuokite trumpam ir planuokite blogiausiam. Ir turėkite omenyje, kad tai, ką Jūs įsivaizduosite esant blogiausia, bus gerokai geriau, nei gali įvykti.”

    Taiklu… Mane juokina visi moksleiviai ir studentai su savo mažvaikiškais ateičių planais, 10 ar 5 metams į priekį. Bet, ko gero, tai tiesiog yra šeimos ugdymas ar gal net labiau tevų motyvacija kažko siekti.

    • Jaunam žmogui, mano supratimu, būtinas tam tikras balansas tarp ambicijos ir šių atsargių lūkesčių. Ir, tiesą sakant, svarstyklės svyra ambicijos naudai jaunesniems žmonėms, nes su ambicija ir energija reikia šauti į gyvenimą. Tuomet juk faktiškai neturi ką prarasti. Kai realiai atsiranda ką planuoti, kita kalba.
      Tačiau nepaisant tokios kiek pesimistinės išvaizdos, neturėjau intencijos liūdinti savo skaitytojų. Tos perspektyvos supratimas, veikiau, turėjo įkvėpti noro daryti kažką šiandien, užuot atidėliojus rytojui. Bei pasverti galimybes vos gavus pirmą darbą čiupti paskolą keturiasdešimčiai metų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s