Kaip buvo, kad visiems gerai būtų


Tekstas parengtas pagal Alma mater Vilnensis. Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 706-804.

Turinys

[1] Universiteto Kaune kūrimas (1920-1937 m.)
[2] Studijų finansavimas. Restitucija Vilniuje (1939-1940 m.)
[3] Pirmoji Vilniaus universiteto sovietizacija (1940-1941 m.)
[4] Okupacijų vikšruose (1941-1944 m.)
 grįžti į „Istorija. Nemokamas mokslas visiems!

Viršun

[1] Universiteto Kaune kūrimas (1920-1937 m.)

Žavesį, pasiryžimą ir nieko nepaisančią ambiciją, su kuria po labai trumpalaikio projekto Vilniuje (užimto 1920 m.) buvo gaivinama ir įgyvendinama aukštosios mokyklos idėja Kaune, labai gražiai iliustruoja Medicinos skyriaus lektoriaus, vėliau profesoriaus J. Žilinsko atsiminimuose užfiksuota istorija:

„Nelengva skaityti anatomiją be objekto, be medžiagos, ypač pradėti be skeleto […] mirė vienas darbuotojas, patarnavęs sanitarams ir prižiūrėdavęs svetimtaučių palatas. Lietuvoje giminių jis neturėjo. Padariau jo kūno skrodimą, visus organus išėmiau, užkonservavau, o kaulų sistemą sudėjau į autoklavą. Paskui parsinešęs juos namo sudėjau į didelį katilą, užpyliau šarmo ir iš naujo išviriau. […] Tą pačią dieną pas mane atėjo Z. Žemaitis [pirmasis Aukštųjų kursų, universiteto protoinstitucijos, vadovas – L.L.] […] pamatęs savo akimis įpusėtą darbą sušuko: Broleli, dabar matau, ką žmogaus pasiryžimas gali.“ (p. 708)

Aukštieji kursai veikė dvejus metus. 1922 m. šalia pirmosios nuolatinės valstybės Konstitucijos ir Žemės įstatymo prisidėjo ir universiteto įsteigimas. Tai buvo vienintelis tais metais Europoje įkurtas universitetas. Statutą priėmė Steigiamasis Seimas. Statute valstybės ir universiteto santykis buvo apibrėžtas taip: „Lietuvos valstybės autonominė įstaiga Švietimo ministerijos žinioje“. Fakulteto tarybą sudarė ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir du lektorių ir asistentų atstovai. Ji kasmet rinkdavo dekaną ir sekretorių. Fakulteto taryba buvo sprendžiamasis organas mokslo ir mokymo reikalais. Universiteto taryba, kurią sudarė visi pilnateisiai fakultetų tarybų nariai ir garbės profesoriai, buvo „vyriausias Universiteto organas ir autonominiai tvarko jo vidaus gyvenimą pagal savo priimtą reguliaminą šio statuto ribose“.

Antanas Smetona. One of the signatories of Lit...

Asmuo kaip gravitacijos centras, A. Smetona, apie save įcenrino ir kai kuriuos svarbiausius Universiteto gyvavimo aspektus. Image via Wikipedia

Žinoma, tai labai ilgai nesitęsė. Universiteto statuto tobulinimas, prasidėjęs po pirminės jo redakcijos, užtruko iki 1937 m. 1930 m. priimtas statutas Universitetui suteikė vardą – Vytauto Didžiojo universitetas. Nors pavadinimas susilaukė kritikos ir nors dabar jau vėlu, ką keisti, bet juk Vytautas Didysis nėra padaręs nieko įspūdingo mokslui ar švietimui. Tačiau tai tik viena iš simptomiškos lietuvių ir lenkų antitezės tarpukariu apraiškų: Krokuvoje juk veikė Jogailos vardo universitetas. Dabar šis vardas tapo tradicija, jo nelogiškumą pastebi ne vienas akademikas, tačiau tradicija, kaip integrali universiteto dvasios dalis, mano supratimu, jau tapo neliestina.

Visu šiuo laikotarpiu Universiteto autonomija buvo karpoma ir pamažu pajungiama valstybės aparatui. Jei 1922 m. pedagoginį personalą kvietė arba konkursu rinko fakultetai, jau 1930 m. redakciją vyresnįjį personalą leido kviesti taryboms, o jį skiria Respublikos Prezidentas. Privatdocentus tvirtino švietimo ministras, o kitus personalo narius – Universiteto rektorius. Kaip matome, Universiteto pavaldumas valstybei ir vidinė Universiteto centralizacija vyko lygia greta ir yra neatsiejami nuo valstybės valdymą coup d’etat pagalba perėmusio autoritarinio režimo.

grįžti į „Istorija. Kaip mokėjome už mokslą

Viršun

[2] Studijų finansavimas. Restitucija Vilniuje (1939-1940 m.)

Kaip buvo mokomasi? Beje, šioje srityje statutų pokytis nieko naujo neįnešė. Studentais galėjo tapti gimnaziją, dvasinę katalikų seminariją ar kitą to paties lygio mokyklą baigusieji. Laisviesiems klausytojams ir šis reikalavimas nebuvo keliamas. Mokama buvo už mokslą ir imatrikuliaciniai mokesčiai. Senatas fakultetų tarybų teikimu galėjo atleisti neturtingus studentus nuo mokesčio už mokslą – ne daugiau nei 20% visų studentų. Stipendijas skyrė ministerijos (Švietimo, Krašto apsaugos, Vidaus reikalų), privatūs fondai.

Kas keisčiausia, studentai nebuvo miesto buržua, politikų ar gydytojų vaikai. Pasak M. Biržiškos, dauguma buvo sodiečių vaikai. Statistika rodo, kad žemės ūkis buvo daugiau nei pusės studentų tėvų užsiėmimas. Beje, dauguma studentų buvo tėvų išlaikytiniai, dalis papildomai dirbo įvairiose tarnybose. Ne daug ko skiriasi nuo šiandienos 1. Tokios tendencijos išliko visą Lietuvos Pirmosios Respublikos laikotarpį.

Šiomis mokamo mokslo ir mažėjančios autonomijos (tai nereiškia, kad universiteto veikla ribojama automatiškai) tendencijomis, tačiau gausėjančiu studentų kiekiu, materealine gerove, besiformuojančiais tyrimų centrais fakultetuose gyveno universitetas iki persikėlimo į Vilnių 1939 m.. Naujai atkurtas universitetas Vilniuje pradėjo veiklą remdamasis VDU statutu. Reikia pripažinti, ši afera kelia šleikštulį dėl aplinkybių, kuriomis Vilnius ir universitetas buvo atgauti – pardavus velniui sielą, po Raudonosios armijos kultūrinio išprievartavimo.

Montage of Vilnius pictures on Commons

Tuomet viskas kiek kitaip atrodė, bet esmė ta pati –istorinė sostinė ir visa kita. (Image via Wikipedia)

Žinoma, ir lietuviai į Vilnių grįžo nacionalinio įtūžio ir išieškojimo to, kas prarasta, nuotaikomis. Akademinis pasaulis taip pat to neišvengė. Stepono Batoro universitetas buvo panaikintas, leidus pabaigti semestrą (1939 m. rudens). Profesorius Ignas Končius švietimo ministerijos pavedimu perėmė universiteto valdymą iš ką tik pradėjusio pareigas eiti teisininko, profesoriaus Stefano Ehrenkreutzo. Šis tragiško likimo žmogus atsidūrė akademinio pasaulio administracinėje viršūnėje tuo metu, kai viskas aplinkui buvo pervažiuota žydų ir intelektualų nekentusių nužmogintų režimų. Per stebuklą išvengęs sušaudymo prie Červenės kaip žydas, 1944 m. grįžtančių NKVD suimtas, mirė kitais metais kalėjime Vilniuje kaip intelektualas.

Kitas profesinis personalas Vilniaus universitete keičiamas nebuvo. Nebuvo ir studentai varomi lauk. Toliau dirbti ir studijuoti liko tie, kurie savo norą išreiškė prašymu. Minėtasis I. Končius M. Biržiškai rašė, kad Stepono Batoro universitetas nebuvo nė vienai minutei uždarytas nei žodžiu, nei raštu. Universitetas perimtas buvo palyginti sklandžiai. Žinoma, susijaudinimo neišvengta nei tarp profesūros, nei tarp studentų2, tačiau valdžia į protestus nesureagavo. Iš dalies dėl to, kad jie buvo nepagrįsti, iš dalies dėl ir taip sklandžiai vykstančių, nors ir radikalių, pertvarkų. Jos užbaigė lenkiškojo universiteto veikimą, tačiau I. Končius nemelavo sakydamas apie universiteto veiklos nepertraukiamumą.

1939 m. gruodžio 15 d. VDU statutu savo veiklą pradėjo lietuviškasis Vilniaus universitetas. Žinoma, iš Kauno buvo keliamasi pamažu, dar vyko ir institucijų kūrimo procesas – VU senatas susirinko 1940 m. sausio 4 d.. Taip prasidėjo trumpas laisvo, iš tremties Kaune grįžusio VU gyvavimo periodas. Per pusmetį užbaigęs persitvarkymo darbus, pusmetį padirbėjęs, Universitetas susidūrė su naujomis pertvarkomis, kurios, kaip pamatysime, iš dalies yra trokštamos ir reikalaujamos šiandien.

grįžti į „Istorija. VU sovietizacija

Viršun

[3] Pirmoji Vilniaus universiteto sovietizacija (1940-1941 m.)

Lietuvą Raudonoji armija okupavo mokslo metų metų pabaigoje – birželio 15 d. Profesūra nuščiuvo. Iki mokslo metų pabaigos Senatas nebeposėdžiavo. Tačiau mokslo metai ar ne mokslo metai, rūpėjo tik akademinei bendruomenei. Senatas susirinko liepos 31 d., atostogų viduryje, nes prieš dvi dienas, „pasitarime“ su Vilniaus ir Kauno universitetų rektoriais, iš Švietimo ministerijos buvo „nuleisti“ pirmieji universiteto veiklos nurodymai. Jie turėjo būti įgyvendinti per likusį mėnesį – 1940-1941 mokslo metus universitetas turėjo pasitikti jau „raudonas“.

Communism expansion

Image via Wikipedia

Minėjau, kad universiteto profesūra nuščiuvo, tačiau ne visi. Panašu, kad Mykolas Biržiška, supratęs, kas vyksta, ketino atsistatydinti iš rektoriaus posto dar birželio pabaigoje. Pasiliko įkalbėtas naujojo švietimo ministro Antano Venclovos (bei kolegų), nuramintas kaip patikimas socialdemokratas. Vincas Krėvė–Mickevičius, eserininkas su patirtimi, kairysis Sovietų Sąjungos simpatikas, buvo gerai žinomas ir studentų mėgstamas Filologijos skyriaus profesorius Vilniuje. Jis, kaip žinia, tapo pirmosios marionetinės vyriausybės užsienio reikalų ministru ir vicepremjeru. Vėliau, supratęs, kur įklimpo, dar bandė trauktis iš politikos, tačiau nepakankamai sparčiai, tad buvo dar 1941 m. „išrinktas“ į Aukščiausiąją Tarybą.

Studentijos tarpe taip pat atsirado grupelės „raudonųjų“, energingų talkininkų ir padėjėjų. Visos studentų organizacijos buvo uždarytos nuo rugpjūčio 1 d., kad paliktų vietos kitoms, „reikalingesnėms“. Tad nepritrūko ir komjaunuolių, pavyzdžiui, slapčia testavusių priėmimo komisiją (visi, kam ir šiandien su tuo reiškiniu teko susidurti, prisimena tas eiles), kuri buvo įvesta pirmą kartą universiteto istorijoje. Tai buvo vienas iš sovietizacijos mechanizmų. Rektorius asmeniškai buvo už ją atsakingas ir turėjo prižiūrėti, kad būtų priimami pirmiausia „darbininkų ir valstiečių sūnūs ir dukterys“ (vėliau ją perėmė prorektorius). Lietuvių kalbos nemokėjimas neturėjo vaidinti jokio vaidmens. Kitaip tariant, tai buvo sociopolitinis filtras atsijoti netinkamiems klasiniams elementams.

Tačiau kokie gi buvo ministerijos nurodymai? Žinoma, pirmiausia tai buvo studijų programų pokyčiai. Be savaime suprantamo reikalavimo viską grįsti dialektiniu materializmu, buvo liepta dėstyti marksizmo-leninizmo pagrindų, SSRS konstitucijos, tarybinės teisės pagrindų kursus. Niekas nebuvo pasiruošęs tokius dalykus dėstyti, o Maskvoje buvo gerai prašienauta per intelektualų galvas, tad procesas užtruko, buvo bandoma visaip „numuilinti“ studentus nuo šių dalykų. Tam tikslui Ekonomikos fakultete įkurta Marksizmo-leninizmo pagrindų katedra, kurios vienintelis darbuotojas (vedėjas) ir dėstytojas buvo Eugenijus Meškauskas, tuo metu ėjęs profesoriaus pareigas.

Beje, čia vienas iš tos klaikios valstybės absurdų, kurie dažnai yra pamirštami, užgožti tos pačios sistemos žiaurumo. Marksizmo–leninizmo pagrindai buvo privalomas dalykas visų kursų studentams, kurių tais metais universitete buvo 3102. Nemaža dalis metų eigoje išėjo (liko 2274), tačiau 2 ar 3 tūkstančiai studentų vienam dėstytojui nebėra taip svarbu. Prie universiteto studentų ir klausytojų prisidėjo ir Žemės ūkio akademijos miškininkystės skyrius bei Meno mokykla. Paskaičuokime.

communism fail

Image via Wikipedia

Kursas – dviejų semestrų trukmės, iš viso 136 valandų (4 paskaitos per savaitę). Keturi paskaitų srautai vien universitetui, kaip suprantu, viso šeši. 24 paskaitos per savaitę reiškia po 5 paskaitas per dieną išskyrus vieną, kai paskaitų tik 4. Tai reiškia 7,5 valandos gryno dėstymo pilnoms milžiniškoms auditorijoms (apie 570 studentų) be šiuolaikinių krūtų mikrofonų ir PA sistemų. Universitete tenka pradėstyti 10 (!) valandų su pertraukomis. Kasdien, išskyrus pasigailėjimą, kai dėstoma 8 valandas. Savaitgaliais ruošiamasi kitos savaitės paskaitoms. Jei norite nužudyti ką nors lėtai ir skausmingai, štai jums receptas. Bėda, kad po pusmečio žmogus gali išprotėti ir nespėti numirti dėstydamas.

Nenuostabu, kad universiteto vadovybė tuoj pat paprašė Švietimo liaudies komisariatą parūpinti pasirengusių dėstytojų, taip nusimesdama atsakomybę už dalyko dėstymą. Politinis spaudimas ir taip buvo ryškiai per didelis. Tačiau komisariatas taip pat nieko negalėjo pasiūlyti. Beliko laukti pagalbos iš centro, o iš ten – iš nušienauto lauko – atvyko du profesoriai ir keli dėstytojai, kurie nemokėjo lietuviškai (ir nebuvo aukščiausios kvalifikacijos). Dėl kalbos barjero ši sovietizacijos akcija (tada) buvo neutralizuota. Beje, universitetas buvo mėginamas sovietizuoti kalba. Tačiau aukštesnio lygio lietuviškoji lektūra konkurentus (rusišką ir lenkišką) nušlavė be didesnio pasipriešinimo.

Tiesa, dar vyko ir (savaime suprantamas) profesūros kadrų valymas. Iki mokslo metų pradžios. Švietimo liaudies komisariatas iš pareigų (be universiteteo žinios) atleido prorektorių prof. P. Šalčių (vėliau atleistas, kartu su K. Šalkauskiu, prof. Antanu ir Izidoriumi Tamošaičiais, ir iš darbo universitete), dekanus V. Mykolaitį–Putiną, A. Janulaitį, nukentėjo ir kiti. Jei ne profesorių trūkumas, kadrų valymas būtų buvęs kur kas smarkesnis.

Tačiau kadrų valymas buvo tik gėlytės, palyginus su tuo, kas vyko ne taip oficialiai. Į kalėjimą buvo uždaryti prof. I. Tamošaitis (vėliau išvežtas į Rusiją), per NKVD areštų bangą birželį buvo suimti ir į Rusiją išvežti universiteto techninis redaktorius J. Gaudūnas, buhalteris J. Kundrotas, sąskaitininkas P. Šilbajoris, asistentas Petras Minutka. Areštuoti, bet neišvežti, prancūzų kalbos lektorius J. Matarė ir sekretorė mašininkė S. Daumantaitė, iš ešalono išsigelbėjo buvęs Stepono Batoro universiteto istorikas Ryšardas Mienickis. Per birželio 14-18 d. deportaciją į Sibirą su šeimomis buvo išvežti skyriaus vedėja B. Tursienė ir sargas S. Mikalajūnas.

grįžti į „Istorija. Į šviesesnį rytojų žengiant

Viršun

[4] Okupacijų vikšruose (1941-1944 m.)

A tank parked in the centre of Rajadamnern Ave...

Tankas – geriausias laikotarpį atspindintis simbolis. Image via Wikipedia

Kitas „pūkinis“ režimas liepė iš universiteto atleisti dar krūvą darbuotojų, tarp jų – Marksizmo–leninizmo katedros darbuotojus, žydus, visus, kas žydus ar žydes buvo vedę. Prof. N. Priluckį, doc. V. Lazersoną ir N. Ch. Šapirą (kuris buvo atleistas iš pareigų dar sovietinės okupacijos metais) vokiečiai sušaudė. Jų likimas ištiko ir daugumą žydų studentų, kurių dalis nukeliavo į Panerius ir iš ten nebegrįžo. Prof. V. Krėvė–Mickevičius ilgokai slapstėsi – dėl visa ko. Atleisti 98 mokslinio ir kito personalo darbuotojai (50 mokslinio personalo darbuotojų sudarė 25 % viso mokslinio personalo darbuotojų), į darbą gražinti visi, atleisti tarybiniais metais (kaip rodo N. Ch. Šapiros pavyzdys, ne visai…), pakeista vadovybė, atleisti visi dekanai profesoriai ir t. t. ir pan. Pavardžių tiek, kad net baisu. Rusų, žydų ir lenkų profesorių bei studentų universitete 1942 m. jau faktiškai nebuvo likę.

Karas suardė ne tik studijų tvarką, egzaminų sesijas ir mokslo metų pradžią, tačiau „išeikvojo“ tiek materealinę, tiek intelektinę universiteto bazę. Viena yra materealiniai nuostoliai – tuščios patalpos be langų, laidų, čiaupų ir kriauklių. Išvogta ar sunaikinta didelė dalis laboratorijų ir kt. įrangos (dalis buvo nusavinta vokiečių administracijos visai oficialiai, pavyzdžiui, kone pirmu reikalu buvo atimta visa platininė laboratorijų įranga), medžiagų. Siaubingai turėjo atrodyti pagrindinė bibliotekos salė, kurios viduryje gulėjo suversta 400000 knygų, o ant jų pro stogą varvėjo vanduo.

Dalis patalpų, knygų ir kitų universitetui svarbių dalykų buvo išsaugota pačiais įvairiausiais būdais – iki 1943 metų. Dalis – ne, nes buvo užimta kareivinėms, karo ligoninėms. Nesuformavus lietuviškojo SS legiono imtasi represijų prieš inteligentiją, kurios irštva – universitetai ir aukštosios mokyklos. Ankstų Kovo 17-osios rytą jas visas apsupo gestapo darbuotojai ir SS daliniai, nusiaubė patalpas ir išvijo darbuotojus, kurie ten įleidžiami nebuvo dar kelias savaites. Studentai spruko, dalis dėstytojų spruko, vokiečių valdžia pademonstravo nerodysianti skrupulų, kuomet bus prieinama prie fizinio susidorojimo.

Susiklosčius aplinkybėms, vėl artėjant frontui, į Vakarus pabėgo 3/4 prieš karą parengtų aukštos kvalifikacijos specialistų, tarp jų – 2000 studentų ir 400 Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų. Iš akademinio, o dažną kartą ir iš šio pasaulio buvo galų gale išvyti kone visi rusai, žydai, lenkai.  Iš beveik 30000m2 Vilniaus Universitetui po karo liko vos beveik 4000. Bendrabučių ploto 64% sudeginti, 36% užimti kitų įstaigų. Kiek liko – pasiskaičiuokite patys. Universitetui buvo padaryta, tuometiniu skaičiavimu, 11839740 rublių (tuometiniu kursu) nuostolių, arba – suniokota 70,3 procento viso universiteto turto.

Istoriškai netiksli iliustracija. Nuotaikai sukurti.

Dar kartą išprievartauta (naciai ne tik, kaip ir sovietai, mažino atlyginimus, etatus, finansavimą, bet ir, kaip ir sovietai, nurodinėjo, kur daryti mokslą, kokias kalbas mokytis ir t.t.), įbauginta, beveik iki mirties nukraujavusi aukštojo mokslo sistema Lietuvoje antrąją sovietų okupaciją pasitiko dar geresnė, nei pirmąją – tarsi beveik tuščias popieriaus lapas, kurį pajungti saviems žodžiams – lengviau, nei bet kada. Nedidelė išlikusi akademinė bendruomenė, atsistačiusi tik savo jėgomis (tikrąja žodžio prasme – tuos 400000 knygų pagal dalykus dėliojo patys studentai savomis rankomis), apgynusi kas buvo apginta tik savomis rankomis ir gyva tik savais idealais ir savo užsispyrimu, susidūrė su naujais iššūkiais ir dilemomis. Tačiau jos – nebe šio straipsnio tema.


Ar šiame pasakojime slypi moralas? Ar turime ko pasimokyti iš tų žmonių, gyvenusių iki mūsų, kitais laikais ir, regis, kitose vietose? Manau, kad turime ko pasimokyti. Atkaklumo, užsispyrimo, žinių siekio. Stoiško dorojimosi su nematyto masto negandomis. Išskirčiau vieną elementą – visuomet, kai nutikdavo kas nors gero, gerbtino ir puikaus, tai buvo pačios akademinės bendruomenės, jos narių nuopelnas. Jis gyvuodavo, kol įsikišti nesugalvodavo valstybė.


1 Nedidelis ekskursas, kalbant apie studentų įsidarbinimą: žinoma, praktinių konkretaus verslo sektoriaus žinių iš savo darbuotojų reikalaujantis verslas, priėmęs pirmo ar antro kurso ekonomikos ar verslo vadybos studentus, reklamščikus ar ko jiems bereikėtų pusei ar ketvirčiui etato, sukurtų jiems galimybes tobulėti, papildomų pajamų ir užsiaugintų sau specialistą, išmanantį jų kompanijos procedūras ir turintį platesnį akiratį, tačiau žinau – per daug čia jau į investicijas į personalą panašu, progresu dvokia iš tolo. O ką jei ims ir išeis kitur paskui?

2 Profesūra parengė memorandumą, kurį įteikė švietimo ministrui, o studentai surengė mitingą, susitiko su valdytoju. Pastarieji buvo sumanę net universiteto blokadą, tačiau pasijutę itin durnai nusprendė, kad ateityje taip galėtų elgtis tik visiškų bukapročių bandos ir blokados taip ir neįvykdė.

6 thoughts on “Kaip buvo, kad visiems gerai būtų”

  1. Galiu pasakyti tik viena – iškėlęs kažkada man labai aktualią poltikos temą iš savo pagrindinio blogo, praradau dalį komenatorių, tačiau įgijau sielos ramybę. O dabar net nepasigendu politikavimo, ir mano polit-blogas snaudžia meškino miegu. Užtai krušuosi prie dvarinėjimų, nors čia lankytojų ir komentatorių iš esmės nulis😀

  2. Dėkavoju. Įdomu buvo paskaityti, nors skaitytojus vistiek verčiate laukti… Iš kitos pusės įdomu, dėl to ir verta palaukti. Kažkada teko pavartyti šiek tiek VDU senato posėdžio protokolus, labai įdomus dokumentai ir visas pluoštas beveik vienoje byloje (1927 – 1939 metų dokumentai sudėti, kas ir yra įdomiausiai), ir visai linksmą buvo pasiskaityti, kaip universiteto vadovybė reaguodavo į vyriausybės veiksmus, ypač liečiančius universiteto autonomijos klausimus. Kiekvienas veiksmui buvo pasipriešinimas, statutų pokyčiai vykdavo po derybų, su pakankamai ženkliu profesūros pasipriešinimu, nekalbant apie tai, jog bandydavo eiti į spaudą (universiteto leidiniams cenzūra negaliojo), keldami klausimus visuomenėje. Be jokios abejonės, viskas turėdavo savo kainą, ir reikėdavo laviruoti. Pavyzdžiui 1938 metų demonstracijų metu pasakyta M. Romerio kalba ir buvo laviravimas ir duoklės atidavimas (įdomų būtų ją pasikelti tiesiai iš dienoraščio, tikrai bus įsirašęs, nes dabar skelbtas variantas yra iš atsiminimų). Universitetas ir jo vadovybė, saugodama autonomiją, arba jos likučius, išties turėjo atidirbinėti, nors buvo ir savisaugos elementų. Iš kitos pusės, A. Smetonai visas valstybės modelis atrodė labai paprastas, jis paskaitė Platono “Valstybę” ir jam tapo viskas aišku…
    Dėl universiteto perkėlimo, jau rašiau kažkada. Išties, egzistavo galimybė turėti du normalius universitetus Kaune ir Vilniuje, nes Kaune pasilikęs universitetas iš principo išlaikė Teologijos fakultetą, daug sudėtingesnis buvo VU kūrimasis, siekiant suderinti interesus ir lituanizuoti Stepono Batoro universitetą.
    O šiaip tai vis dar laukiam tęsinio…

    • Na, šis straipsnis gana griežtai istorijos populiarinimo – šviečiamojo pobūdžio, tad Jums, kaip specialistui, turbūt informacijos mažokai. Rekomenduočiau paskaityti visą kolektyvinę monografiją, kurią čia sutraukiu (nuoroda virš teksto). Nes vien protokoluose gerokai daugiau detalių ir įdomybių, nei mano šiame tekste, tad net kiek nejauku tokį pateikinėti giliau besidomintiems.
      Realiai turbūt suveikė ir politinės aplinkybės, tas nacionalistinis patosas, kad pagrindinė aukštojo mokslo institucija turėjo būti perkelta į Vilnių. Klausimas, beje, įdomus dėl dviejų universitetų. Turbūt čia esate teisus, bet politika suveikė savaip…

      • Būtinai perversiu kažkada rudenį, visgi aukštasis mokslas, jo istorija, yra velniškai įdomus reikalas… Dėl dviejų universitetų susikūrimo, tai tas buvo planuojama dar krikščionių demokratų valdymo metu, bent jau diskusijos virė rimtos, ar Teologijos fakulteto pagrindu neverta būtų sukurti dar vieno, katalikiško universiteto. Tačiau pati bendruomenė iš vidaus pasipriešino ir jis nesusikūrė… O perkėlus humanitarus į Vilnių, šis fakultetas iš principo pradėjo reformuotis ir keitėsi, kas buvo natūralu tomis sąlygomis. Vėliau, berods 1950 metais, buvo numarintas.

      • Dėl tos monografijos baisu buvo, nes Juodka tarp redaktorių, regis, įrašytas. Bet paskui, pasivartinėjau, rimta studija. Netgi, sakyčiau, už kitą panašaus – kolektyvinės monografijos – pobūdžio „Lietuva 1940-1990“ stipresnė.
        Bet kokiu atveju, tęsinys po švenčių. Gerų Joninių!

  3. Linksmai atšvęsti…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s