Jei kartojimas – mokslo motina…

grįžti į „Naujas senas tekstukas temoje „Mokslas“

Dažnai tokio pobūdžio renginiuose istorikų pasisakymai turi atlikti rimtumo ir svarbos dvasią prišaukiančiųjų funkciją. Dėl tam tikros aptariamos problemos specifikos, kurią paminėsiu vėliau, esu linkęs pasirinkti kiek familiaresnį, galbūt ne tokį mokslišką, kita vertus, ne tokį sausą kalbėjimo būdą. Tad prašau visų, iš manes besitikėjusių rimto sauso mokslinio pranešimo man atleisti, o jei nepavyks – prieiti prie manęs vėliau ir galėsime ta tema paplepėti. O dabar, Jums leidus.

Lietuva ir Lenkija Abiejų Tautų Respublikoje – ši samprata iš esmės yra remiama federacine Liublino unijos koncepcija. Tai reiškia, kad tam, jog galėtume kalbėti šia tema, neišvengiamai turime sutikti, jog Lietuva ir Lenkija buvo partnerės viename politiniame darinyje. O tai toli gražu nevisuomet buvo savaime suprantama. Ir nesusipratimą kėlė dokumentas, kuriuo šis valstybinis darinys buvo sukurtas – 1569 metų Liublino unija. Tad apie ją – bei kitus dalykus – ir norėčiau išsakyti keletą pastabų.

Vienas iš senosios istorijos tyrinėtojo uždavinių – gebėti įsigilinti į tiriamojo laikmečio dvasią ir mąstyseną ir atsiriboti nuo paties istoriko vertybių sistemos. Tai – dar Liudviko Fon Rankės išsakyta ir aksioma tapusi istoriko santykio su istorinių šaltinių medžiaga problema. Jei kai kurie istoriniai įvykiai menkiau gundo šiai taisyklei nusižengti, tai tokia problema kaip Liublino unija – istorinis įvykis, neabejotinai turėjęs pakankamai įtakos dar XX a. pradžios dviejų tautų tarpusavio santykiams – šiuo požiūriu yra itin sudėtingas. Taip pat, vargu ar kuris senąjai Lietuvos istorijai neabejingas tūlas pilietis leistų sau neturėti tvirtos nuomonės šiuo klausimu. Tiesa, reikia pastebėti, kad tautoje klajojantys modernūs istoriniai mitai kartais pribloškia net ir labiausiai pasirengusį. Leiskite pasidalinti keliais jų – tai komentarai internete, laivo žodžio ir laisvos minties erdvėje. Kalbą leidau sau pataisyti, kaip ir sudėlioti skyrybos ženklus bei ištaisyti gramatines klaidas.

Lai kalba istorikai ką nori, [paryškinta mano – N. N.] tačiau realybė yra ta, kad baltų ir slavų mentaliteto sukergimas nieko gero neduoda […] Žinoma, purvo yra visose tautose, tačiau žiūrėkim į esmę…“1.

„Reikalas tas, kad XVI a. Lietuva jau buvo suslavėjusi. Kurių galų rusėniškais rašmenimis buvo vedama metrika? Kur tuo laiku didžiausi ekonominiai ir politiniai centrai LDK buvo? – rytuose. Lietuviai maža etninė grupė buvo telikusi, kuri jokios politinės savimonės ir reikšmės nebeturėjo, tad ištirpo tarp slavų. Tik žemaičiai išlaikė tai kuo buvo ir kuo yra dabar. Taigi Jogaila įprasmino tai, kuo lietuviai jau buvo virtę XIV a. – „baltoslavais“2.

„Liublino unija yra ir buvo pats neigiamiausias reiškinys LDK. Ką ji sugebėjo nuveikti per tuos keturis šimtmečius, tai visiškai adaptuotis, bet ne pažengti. Gal politiniu požiūriu LDK kai kur ir buvo laimėjimų, bet valstybiniu LDK požiūriu tai buvo krachas, visiškas „trintukas““3.

Tai yra reakcijos į iš „Naujojo Židinio – Aidų“ žurnalo internete išplatintą Rimvydo Petrausko unijų temai skirtą straipsnį. Esu tikras, kad nereikia atskirai minėti, kad politinis LDK centras XVI a. buvo Vilnius, stambiausi regiono prekybos taškai – Ryga bei Gdanskas, o lietuvių politinės tautos savimonė išgyveno itin intensyvios raiškos raštu laikotarpį. Kiti, t.y. ne lietuviško etnoso kilties politinio žaidimo dalyviai į žaidimų aikštelę tebuvo pradėti įsileisti.

Kertinė problemos ašis, kaip ir dažnai populiariojoje istorinėje sąmonėje, yra panaši į sporto varžybų – kas laimėjo, kas pralaimėjo. Dar grubiau – kas „pavarė“, o kas – …ne. Liublino unijos atveju – ar vis dėl to lenkai niekšai, faktiškai aneksavę Lietuvą ir pavergę jos gyventojus bei grubiai užbaigę laisvos Lietuvos istoriją 1569 metais, ar …ne. Kitaip sakant, klausimas, ar LDK buvo Liublino unija inkorporuota į Lenkijos Karalystę, vis dar kursto aistras viešojoje erdvėje.

Pereikime prie srities profesionalų – tebūnie jie ir „kalba ką nori“, mes pasiklausykime. Pradėsiu nuo vieno žymios šiuolaikinės lietuvių kalba rašančios istorikės citatos, regis, pagrindžiančios problemą.

„1569 m. politiniame Europos žemėlapyje atsirado nauja valstybė – Abiejų Tautų Respublika. Šios Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjungos sukūrimas, nūdienos Europos tautų ir valstybių – Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos – viso regiono istorijai reikšmingas įvykis buvo ir tebėra interpretuojamas įvairiai, dažnai netgi prieštaringai“4.

Vengdamas oratorystės vingrybių, pasakysiu tiesiai – yra aspektų, kurie tebėra vertinami įvairiai bei prieštaringai. Galime, pavyzdžiui, ginčytis dėl Liublino unijos akto išbaigtumo ar svarbos LDK visuomenės chronologijoje5. Tačiau tas, grubiai mano pateiktas, pergalės ir pralaimėjimo, inkorporacijos ir laisvės aspektas nėra vienas jų. Šiam teiginiui pagrįsti norėčiau pateikti keletą citatų, parinktų iš unijų istorijos specialistų veikalų.

„Apskritai Liublino unija buvo kompromisas tarp radikalių abiejų pusių pozicijų: inkorporacinių Lenkijos šlėktos ir laisvų lietuvių unijos saitų[…]. Tuo kompromisu tapo nauja federacinė koncepcija, paremta Lietuvos ir Lenkijos pusių lygybe“6. „Unijos užbaigimu 1569 metais lenkų diplomatai iš dalies pasiekė savo, atplėšdami nuo Lietuvos geriausias rusėniškas žemes, tačiau „įjungimas“ ir dabar neįvyko, ir lietuviškų pareigybių atskirumas – aiškaus vidinio Lietuvos savarankiškumo rodiklis“7. „Lietuvos delegacija mato situacijoje sugebėjo pasiekti pato rezultatą. Lietuvos valstybingumas buvo išsaugotas, tačiau jis liko suvaržytas dualistinėje konfederacijoje su kur kas pajėgesniu šios konfederacijos partneriu. Nuo 1569 m. Lietuvos istorija pasuko kita kryptimi, negu ji plėtojosi iki šiol. Lietuva išliko politiniu subjektu, bet jos ir lietuvių tautos raidai lemiamą įtaką darė Lenkija“8. „Įsigilinus į visus Liublino akto straipsnius ir po to susiklosčiusią padėtį, išryškėja, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išliko kaip atskiras politinis vienetas, turįs didesnių negu provincinės reikšmės teisių“9. „Vis dėlto Lietuva išlaikė savo nepriklausomybę ribų suverenumu, kuris reiškė išlaikytą atskirą administraciją, nuosavą kariuomenę, iždą, pareigybes ir teisę. Šis lietuvių tautinis atskirumas buvo pabrėžtas įtvirtinus „Abiejų Tautų“ principą, išsaugotą iki pat Respublikos gyvavimo pabaigos“10. „Visgi galiausiai Lietuva išliko toje paskutinėje visa sprendusioje unijoje, bendroje pozicijoje su Karūnos valstybe, siauresnėmis, nei iki tol jai priklausiusiomis, sienomis“11. “Abi valstybės sudarė vieną politinį junginį – Respubliką, arba Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tas junginys nenaikino atskirai organizuotų politinių vienetų. Liublino unijoje buvo priimta lenkų ponų programa. Bet, lietuviams prieštaraujant, lenkai padarė kompromisą – paliko Lietuvai labai svarbias valstybinio gyvenimo institucijas“12. „Išvada tegali būti tik šitokia: ji [Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – N.N.] išlaikė savo valstybinę reikšmę ir po Liublino unijos, naujai sukurtoje ir su ja sujungtoje Lenkų Respublikoje; ji visiškai nesuliejo savo valstybės su Lenkija, bet priešingai, atskyrė ją nuo šios. Vadinasi, ir valstybinis titulas, Liublino akto paliktas Didžiąjai Lietuvos Kunigaikštystei buvo ne tuščias garsas, ne Lenkų Karaliaus titulo papuošalas, ne vien tiktai atminimai istorinės Lietuvos praeities, Lietuvos, kuri dabar virto viena iš Lenkų „Karūnos“ provincija. Valstybinis Lietuvos titulas turėjo visai reališkos reikšmės, pabrėždamas tikrąją Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės reikšmę šalia Lenkijos jungtinėje, Liublino unijos sukurtoje Respublikoje“13. „Liublino unija nepanaikino Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atskirumo. Ji nereiškė Lietuvos valstybingumo pabaigos“14.

Tai yra ta priežastis, kurią turėjau omenyje pradėdamas šį pranešimą – priežastis, dėl ko pasirinkau šitokį kalbėjimo formatą. Tie patys teiginiai, formuluoti ir performuluoti, jau yra išsakyti tokią daugybę kartų, kad nekyla ranka mėginti grįsti tuos pačius dalykus tais pačiais argumentais – dar sykį.

Jūs, man apmaudu pripažinti, nesate pirmieji, išgirdę skaitomą šį tekstuką, sukurptą iš devynių istorikų citatų (beje, skaičiaus nesirinkau, nors jame ir galima įžvelgti pasakų magiją). Pro antklodės kraštą nosį iškišusi mano brangioji, reaguodama į girdimą tekstą, atkirto panašiai, kaip atkirsti galėtumėte ir Jūs: „juk ir kitai pozicijai galėtume rasti tiek pat istorikų ir tiek pat citatų!“. Tačiau štai kabliukas – toli tikrai nenueisime ieškodami šios pozicijos atstovų pastaraisiais, tarkime, šešiasdešimt metų. Su federacinės unijos koncepcija, pirmą kart išsakyta (kone vienu metu) teisės istorikų Stanisławo Kutrzebos, Ivano Lappo bei Oskaro Haleckio dar XX a. pradžioje, nesutinkantieji šiandien – istorikai dinozaurai (kaip nutiko kone paskutiniąjam inkorporacinės unijos šalininkų Henrykui Łowmiańskiui) arba prastų istorijos vadovėlių ar sintezių sudarinėtojai. Federacinės unijos koncepcija dominuoja be didesnių iššūkių ir kliūčių, tačiau, kas keisčiausia – klausimas vis dar užduodamas. Dar kartą norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į radikalią problemos suvokimo priešpriešą. Tikiuosi, nereikia ginti minties, kad istorijos mokslo profesionalai yra geriau susipažinę su istorinių šaltinių medžiaga?.. Svarbiausia nepamiršti, kad plačiosios publikos nuomonė neturėtų būti nesvarbi – kitaip rizikuotume istorikus uždaryti auditorijose, klasėse ir mokslinių institucijų kabinetuose, taip juos efektyviai išnaikindami iš visuomenės akiračio ir paversdami jų triūsą siauram istorikų rateliui skirta prabanga. Kyla šįkart retorinis klausimas – kiek istorikų turi pasisakyti šiuo klausimu, kad plačioji visuomenė galų gale įsisamonintų jau istorikams elementariu tapusį faktą?

Belieka viltis, kad kitokie būdai kreiptis į visuomenę – ir ši paroda yra puikus pavyzdys – padės lengviau, aiškiau ir suprantamiau nušviesti istorijos platybes, ūkanotas šių dienų žmogaus akyse.


1 Orig.: „lai kalba istorikai ką nori, tačiau realybė yra ta, kad baltų ir slavų mentaliteto sukergimas nieko gera neduoda […] Žinoma, purvo yra visose tautose, tačiau žiūrėkim į esmę…“.

2 Orig.: „reikalas tas, kad XVI a. Lietuva jau buvo suslavėjusi. Kuriu galu ruseniskais rastmenimis buvo vedama metrika.? Kur tuo laiku didžiausi ekonominiai ir politiniai centrai LDK buvo? – rytuose. Lietuviai tai maža etninė grupė buvo telikusi, kuri jokios politinės savimonės reikšmės nebeturėjo, tad ištirpo tarp slavu. Tik žemaičiai išlaikė tai kuo buvo, kas buvo ir kuo yra dabar. Taigi Jogaila įprasmino tai kuo lietuviai jau buvo virtę XIV a. – ” BALTOSLAVAIS” .“.

3 Orig.: „Liublino unija yra ir buvo pats neigiamaiusias reiskinis LDK ka ji sugebejo nuveiti per tuos 4 simtmecius tai visiskai adaptuotis bet nepazenkti gal politiniu poziuriu LDK kai kur ir buvo laimejimu bet valstybiniu LDK poziuriu tai buvo KRAHAS visiskas trintukas“.

4 Kiaupienė, J. „Mes, Lietuva“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas). Vilnius, 2003, p. 98.

5 Navakas, N. Damoklo kardas virš Gordijaus mazgo: Liublino unija 451-aisiais gyvavimo metais. In: Naujasis Židinys-Aidai, 2010, nr. 11, p. 395-402.

6 „W sumie unia lubelska była kompromisem między skrajnymi stanowiskami obu stron: inkorporacyjnym szlachy polskiej I luźnym związkiem unijnym Litwinów […]. Zatem kompromisem była nowa koncepcja federacyjna, oparta na zasadzie równości stron Polski i Litwy“ [Błasczyk, G. Litwa na przełomie średniowiecza i nowożytności. Poznań, 2002, s. 153.].

7 „Заключением унии 1569 года польские дипломаты ит части добились своего, оттогнув от Литвы лучшие русские земли, но «втеленийа» и теперь не произошло, и самостойательность литовских уриадов — лучшнй показатель известной внутренней самостойательности Литвы.“ [Пичета, В. И. Историйа белорусского народа. Минск, 2003, с. 180.]

8 Gudavičius, E. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999, p. 645.

9 Dundulis, B. Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius, 1971, p. 270.

10 „Zachowała jednak Litwa swą państwowość o ograniczonej suwerenności, gdyż nadal utrzymywała osobną administrację własne wojsko, skarb, sądownictwo i prawodawstwo. Podkreślona zostala też odrębność narodowa Litwinów przez ustalenie zasady „Obojga Narodów“, zachowanej aż do końca istnienia Rzeczypospolitej“ [Ochmański, J. Historia Litwy. Wrocław et. al., 1982, s. 136.].

11 „Tak więc Litwa utrzymała ostatecznie w tej ostatniej definitywnej unii stanowisko współrzędnego z Koroną państwa, choć w ciaśniejszych, niż jie miała poprzednio, granicach“ [Kutrzeba, S. Historyja ustroju Polski w zarysie. Tom I: Korona. Lwów, 1920, s. 91].

12 Jučas, M. Lietuvos ir Lenkijos unija. Vilnius, 2000, p. 278-279.

13 Lappo, J. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos. Kaunas, 1932, p. 28-29.

14 Visneris, H. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai. Vilnius, 1991, p. 7.

4 thoughts on “Jei kartojimas – mokslo motina…”

  1. Paukštis said:

    Gaila, jog neturiu laiko plačiau pakalbėti, bet mane užvedėte ant kelių minčių vienoje vagoje. Dėl Rankės pasakymo. Istorijos filosofija, kaip žinom, lankstus dalykas, todėl dažnai viena protinga mintis užgožią kitą. Trumpai tariant, retrospektyviai galvoje išoko E.H.Carr’o “Kas yra istorija?” (kiek nelygus Rankei, bet…) Kalbama, jog nėra objektyvios istorijos ir tai naturalus dalykas – visi esame veikiami aplinkos ir t.t. (na, ne vienas jis, be abejo, toks unikumas ir kelia tokias mintis). Čia trumpas ekscesas nuo esmės. Labai patiko Łowmiańskio apibūdinimas🙂 Na, o reaguodamas į tai, jog kartoti visuomenei visad reikia paprastas tiesas, turiu pasakyti, kad atsiras visad tie “sarmatologai”, “delfi-komentatoriai-istorijos-profesoriais”, kurie atras savas tiesas, beje, istorinės tematikos strapsnių komentarų specifika rodo, kad diskutuojama ne apie esmę, o bandoma perspjauti patį autorių (na, šiuo atveju doc. R. Petrausko perspjauti “invacinėm tiesom” nepavyko). Dėkui už nuorodą į čia.

  2. Dėl objektyvumo principo: taip, žinoma, nekalbame absoliutais, tačiau ir su vėlesniais papildymais užduotis išlikti kaip galima objektyvesniam liko viena kertinių istoriko užduočių.
    Łowmiańskis, žinoma, neturėtų būti nurašytas vien ta prielaida, kad jo unijos samprata pasenusi. Taip jau išėjo, jog jau po autoriaus mirties išėjo jo “Jogailaičių politika” (Polityka Jagiellonów). Išėjo 2004 (berods) metais, o samprata veikale įrašyta – jau gerokai pasenusi…
    Žinoma, nesiginčiju, jog “sarmatologų” nuolatos atsiras, tačiau šiuo metu susidaro įspūdis, kad rimtas istorikas išeidamas į viešumą turi lošti pagal jų taisykles, tarsi įrodinėti savo poziciją, jog nuneigtų sarmatijas. Turėtų būti, manau, atvirkščiai.
    Šiuo atveju priežastį bandau įžvelgti ribotame istorikų santykyje su visuomene. Kai pagalvoji, pranešimą skaičiau juk VU bibliotekos patalpose atidarytoje parodoje – paprastai tie, kas užeina į biblioteką, nėra internetautai komentatoriai, tad kaip ir nevisai tinkama tikslinė auditorija… Po “Būtovės slėpinių” Bumblauskas dar vedė “Amžių šešėliuose”, tačiau gana greitai užsibaigė – LRT2, krizė, visa kita. Tad atramos jokios plačiojoje erdvėje nebeliko (išskyrus tradicinę – knygas, kurių internautai neskaito). Užbaigiant pseudoistoriko bloge pradėtą mintį, sukviesdamas pasiklausyti sarmatininkus ir numesdamas rimtą istoriką kontrastui, labai tikėtina, kad pasieksi būtent tą auditoriją, kuriai rimto šalto dušo ir reikia.

  3. Paukštis said:

    Man kartą vienas žmogus bandė įrodyti, jog periodiniai moksliniai istorijos leidiniai, kaip antai “Darbai ir dienos”, “Istorija”, “Lietuvos istorijos studijos”, “Karo archyvas” ir t.t. visiškai nereikšmingi, nes jis skirti labai siaurai auditorijai. Kažkaip jūsų mintis mane užvedė prie tos idėjos, jog istorikai ir neturi būti atviri visuomenei. Esti nemažai profesiojos specifinių dalykų, paslapčių, minčių, kurio neturi būti viešumoje. Kartais galvoju, kad, pavadinkim, vieši istorikai per daug atvirauja. Na, užsukau per daug. Noriu pasakyti, jog visai nereikia kontakto, nes istorikai bendrauja knygomis, kurias galima rasti knygyne ar bibliotekoje. Tai lyg profesinė paslaptis. Vis delto kažkokia diaspora galvoje, nes norėtųsi, jog išeitų puikus istorikas ir “suvarytų” kokius sarmatus, bet realybėje profesionalus net nedomina, nes jie žino koks tūrinys ten slepiasi, o visuomenėje atsras toks, kuris šauks, kad “kodėl istorikai negali paaiškinti kur čia tiesa”.
    Łowmiańskio, be abejo, nenurašau – guli kažkur dar “Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego”. Man norėtųsi per televiziją pamatyti diskusiją tarp skirtingų profilių istorikų/archeologų, nes tokių būdu galima priversti žmones suprasti akademines problemas.
    p.s. klaidų nežiūriu, nes skubu rašyti.

  4. Na, neketinu viešojo diskurso dėlei reikalauti mokslinio diskurso nutraukimo – tik į pačius įvairiausius istorinius renginius – jei tik juose yra sveiko proto balsas – žiūriu labai pozityviai. Ir – taip, istorikams profesionalams, ko gero, tokie dalykai nelabai rūpi – exactly my point – galbūt galėtų bent šiek tiek labiau rūpėti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s