JAV „Sputniko“ šėšėlyje

Turinys

[1] Sputnikas ir Jamesas Bryantas Conantas
[2] Apie NDEA
[3] Globalios pasaulinio karo pasekmės
grįžti į „Varžybos ir švietimas

Viršun

[1] „Sputnikas“ ir Jamesas Bryantas Conantas

Lapkričio 4-ąją, 1957-aisiais, Jungtines Amerikos Valstybes supurtė neįtikėtina žinia. Antrojo Pasaulinio karo nugalėtojai pralaimėjo, Edvardo Telerio nuomone, skaudžiau nei Pearl Harbore. Istorikas Danielis Boorstinas tai įvardijo taip: „Niekada ligi tol toks mažas ir nekenksmingas objektas nebuvo sukėlęs tokio sąmyšio“.  Sovietų Sąjunga į kosmosą paleido 83,5 kg svėrusį „Sputniką“ ir neabejotinai išsiveržė į priekį kosmoso užkariavimo lenktynėse. Siaubas ir pasigėrėjimas – tokiu mišiniu į šią naujieną atsakyti tegalėjo JAV plačioji publika.

Gražus, niekšas...

Regis, pasitvirtino dvejais metais anksčiau išsakyti senatoriaus Williamo Bentono įspūdžiai apie švietimą Sovietų Sąjungoje. Pastarasis pabrėžė, kad JAV šaltojo karo oponentai švietimui ir mokslui skiria gerokai daugiau dėmesio nei amerikiečiai. Tai, jo supratimu, buvo didesnė grėsmė, nei jų vandenilinės bombos ir taktinė raketinė ginkluotė. Žurnalas „Life“ (1958) Aleksėjų lygindama su Stephenu („tipiškus“ moksleivius) pirmąjį pamatė dviem akademiniais metais pirmaujantį. Sovietų Sąjungos įvaizdis JAV publikos akyse dužo ir buvo statomas iš naujo.

Žinoma, kaip rodo ir W. Bentono pavyzdys, su „Sputniku“ pokyčius švietimo sistemoje tapatinti yra kiek netikslu. Švietimo programos, kurių pagrindinis tikslas buvo ugdyti gerai prisitaikančius visuomenės individus, vyravusios nuo XX a. pradžios, buvo kritikuojamos ir anksčiau. „Sputnikas“ „tik“ pavertė rusenančią žiežirbą atominiu sprogimu. Šaltasis karas pavertė bendro pobūdžio kritiką valstybinės svarbos reikalu.

Tačiau prie bendros, visaapimančios reformos eiti neskubėta. The American High School Today autorius (buvęs Harvardo prezidentas etc. etc.) Jamesas Bryantas Conantas, kurio požiūris iš esmės tapo reformos pamatu, siekė nukreipti visą dėmesį į gabiausius, kartu naikindamas ir bet kokią segregaciją lyčių, socialinės padėties ar rasės pagrindu. Apie tai jis rašė ir anksčiau, tačiau „Sputnikas“ padėjo idėjoms suvešėti. Klausimą J. B. Conantas kėlė taip: „Ar gali mokykla vienu metu suteikti gerą išsilavinimą būsimiems demokratiškos šalies piliečiams, pasirenkamas programas daugumai, kad ši įgautų naudingų įgūdžių bei tinkamai išugdyti turinčiuosius talento aukštesniems akademiniams dalykams – ypač užsienio kalboms ir aukštąjai matematikai?“.

J. B. Conantas buvo chemikas. Harvardo auklėtinis. Karštojo ir šaltojo karo žmogus – valstybės tarnautojas, mokslininkas, dirbęs prie Manhattan’o projekto. Jo prioritetai (pavyzdžiui, jis griežtai pasisakė prieš privačias priemiesčių mokyklas, kuriose, „kaip aiškėja, stenografijos, automechanikos, braižybos ar inžinerijos mokslų kursai net nesiūlomi, arba juos pasirenka labai mažai studentų“) akivaizdūs, tikslai – taip pat. Jie puikiai derėjo su laikmečio dvasia. Iš esmės šios idėjos sukūrė naujo pobūdžio akademinę visuomenę. Senąją socialine padėtimi paremta tvarka turėjo žlugti ir perduoti akademiją į naujosios meritokratijos – žmonių, apie kuriuos buvo sprendžiama pagal jų intelektą – rankas.

Tačiau taip turėjo būti. Apie tai, kaip išties nutiko, pakalbėsime kitą kartą.

grįžti į „Mirtina „Sputniko“ dozė

Viršun

[2] Apie NDEA

Nepaisant po „Sputniko“ paleidimo kilusių ginčų demokratijos ir karo tematika, J. B. Conanto idėjos tapo palyginti neradikalios reformos pagrindu. Jo teigimu, įprastas vidurinysis išsilavinimas turėjo išlikti faktiškai toks pats, nepaisant kelių kosmetinių ir idėjinių pakitimų, kurie čia neturi prasmės, nes neaptarėme pieš tai vyravusio modelio. Ginčai buvo įdomūs – buvo bandoma suderinti Europinę aukštojo mokslo patirtį su laisve ir demokratija, lygiomis galimybėmis visiems – pamatinėmis vertybėmis. Labiausiai buvo bijoma reformuotos sistemos pagalba netyčia suformuoti Europietiško tipo intelektualinį elitą. Kas man atrodo keista, tai tuometinis supratimas, kad Stalino SSRS taikė Europietišką patirtį švietimo sistemoje, kas lėmė klasių susiformavimą. Kas, pripažinkite, yra labai įdomus ideologijos ir realybės mišinys.

Na, tačiau jei kalbėsime apie Vakarų Europą, baimė buvo gana pagrįsta. Užtenka pasižiūrėti į kone bet kurio to laikmečio žymesnio europiečio akademiko geneologinį medį ir jame rasime akademikus tėvus… Akademiką tėvą, tiksliau – moters vaidmuo dar buvo ne iki akademinės karjeros. Žinoma, žydai buvo (ir, tikriausiai, liko) tam tikra išimtis. Kita vertus, tokia atranka pagal pavardes (grubiai tariant) nebuvo tokia didelė yda, kaip galėtume pagalvoti. Bent jau žinant tai, ką žinome šiandien – kad šeima ir namų aplinka turi milžinišką įtaką akademiniams pasiekimams.

by FlyingSinger

Bet kokiu atveju. Labai ryški nauja galimybė buvo „Sputniko“ pagalba galų gale prisitraukti federalinio biudžeto pinigų prie mokymo sistemos – iki tol valstybė į tai neinvestuodavo nei dolerio. Tuometinis prezidentas Dwightas Eisenhoweris, tiesa, neliko labai sužavėtas šia idėja. Ją jau pateikė Marianas Folsomas – sekretorius švietimo, kultūros etc. klausimais (ir dar pora demokratų), galų gale, po keletos metų stumdymosi tarp šiaurės ir pietų (pietūs nenorėjo atsisakyti segreguotų mokyklų), prastūmęs projektą pro įstatymų leidybos organus. Eisenhoweriui ir negalėjo patikti – J. Conanto idėjos jam buvo priimtinos tik todėl, kad buvo pakankamai neradikalios (nereikalavo reformos iš pagrindų). Simptomiškai (įdomu, katras katro simptomas), Eisenhoweris ir „Sputniką“ matė kaip daug mažesnį realų pavojų, nei plačioji publika. „Kamuolys kosmose, didelio čia daikto“, sakė jis savo žmonai.

Tad štai – idėja, kad gabiausiųjų 15 procentų reikia remti nacionaliniam saugumui svarbiose srityse, buvo priimta 1958 metais kaip National Defence Education Act. Tarsi pavadinimo neužteko, respublikonų senatorius Karlas Mundtas prastūmė idėją (ta prasme, tai buvo įrašyta kaip viena įstatymo nuostatų), kad finansuojami studentai turėtų prisiekti ištikimybę Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Finansavimas vyko labai siaurai ir labai specifiškai. 90% viso valstybės finansavimo turėjo atitekti studentų paskoloms finansuoti. Paskoloms, ne grantams, nes taip elementariai pigiau. Ne bet kokiems mokslams, o matematikai, gamtamoksliams (fizikai ir chemijai) ir užsienio kalboms (šiuolaikinėms) studijuoti. Pulitzerio premijos laureatas, poetas Karlas Shapiro dar anksčiau ironiškai atsiliepė apie taip motyvuotą kalbų mokymąsi. Neva, senatorius, pasiūlęs mokytis rusų kalbos dėl Dostojevskio ir Čechovo būtų nušvilptas velniop iš savo posto. J. Conantas pasiūlė tą variantą, kuris tiko (jam ir) politikams – mokytis kalbos, kad galėtume pasiklausyti priešo pokalbių…

Švietimas vardan karo yra įdomi samprata. Vėliau, politinės paramos galėjusios tikėtis tik nedidelėje opozicinėje anklavoje (prieš balsavo vos 2 senatoriai, iš kurių vienas – dėl to, kad vis dar bijojo federalinės paramos kaip desegregacijos mechanizmo), pasirodė nemažai konservatorių minčių, nemėgusių tiek ankstesnės, progresyviojo mokymo idėjos, tiek pasisakiusių prieš NDEA. Dalis jų tebuvo tradicinė politinė kaltų paieška. Kita dalis, kita vertus, ypač Russelo Kirko idėjos, situaciją užgriebė gana tiksliai.

„Palydovas mums parodė, kad gyvename ne vien duona, – rašė jis kažkaip panašiai – ir net ne Coca Cola. Galimas daiktas, kad mes, amerikiečiai, atgaivinsime dalį disciplinų mokyklose – ypač matematiką ir fiziką. Ir visa tai tik į gera. Tačiau jei ignoruosime tas teologiškas ir filosofiškas, moralines ir žmogiškąsias disciplinas, kurios padeda kurti tvarką ir darną asmenyje ir visuomenėje, tai reikš, kad rusams pralaimėjome. Taip, galbūt mes juos įveiksime technologijų srityje – tačiau tai padarysime tapdami tokiais, kaip jie.“ Ši idėja, tiesa, klajojo nuo pat palydovo paleidimo ir aršių diskusijų pradžios, ir turėjo ji labai gražią išraišką angliškai: „to out-Russia the Russians“.

Nepaisant viso to, paliko jis – švietimas vardan karo, turiu omenyje – mums geroką pluoštą idėjų. Išsilavinimas visiems, žinoma, čia pasirodė jau kaip mūsuose (Lietuvos TSR) įgyvendintos idėjos atgarstis, taip. Tačiau paskolų sistema vis dar veikia (be priesaikos ir be suvaržymų, tiesa), kaip ir supratimas, kad gabiausieji turi būti papildomai skatinami. Tiesa, NDEA paliko, mano supratimu, ir kitą dalyką, mums puikiai pažįstamą čia – supratimą, kad joks mokslas išskyrus aptariamuosius – matematiką, fiziką, chemiją ir užsienio kalbas – yra ne mokslas. Su išlygomis, žinoma. Tačiau mokslas yra čia, o visi kiti tik paknopstomis jį vejasi ir į jį lygiuojasi.

To be continued...

Viršun

[3] Globalios pasaulinio karo pasekmės

6 thoughts on “JAV „Sputniko“ šėšėlyje”

  1. Leo, taip nesąžininga… Tu tik supažindini su problema, o pjautis dar nėra kur😀

  2. Vienintelis rimtas mokslas yra fizika, o visa kita tėra pašto ženklų rinkimas…😉

  3. Sputnik arba Apollo arba bet kuris kitas JAV ar TSRS kosminis aparatas nebūtų galimas be Werner von Braun indėlio… Pirmi turėjo patį autorių, antrieji – veikiančios raketų pavyzdžius. Galima net teigti, kad kosminės programos netiesioginis pradininkas – pats Adolf Hitler…

    • Ką Adolf Hitler turėjo bendro su Sputniko kosmine programa?.. Nes daugiapakopes raketas dar Kazimieras Simonavičius sugalvojęs buvo (300 metų iki Hitlerio). „Netiesioginis pradininkas“ reiškia, kad… čia bandžiau suformuluoti idėją to, ką ši frazė turėtų reikšti, bet man nepavyko. Galbūt Jūs galėtumėte paaiškinti?

      • Matantis ir aprašantis said:

        Ką turi bendro? Tiesiogiai A. Hitler ir Sputnik – nieko, bet jis, A. Hitler, buvo V-1 ir V-2 raketų programų remėjas, šio ginklo naudojimo skatintojas. O V-2 raketų pagrindinis inžinierius buvo minėtasis Werner von Braun, kurį karo pabaigoje suėmė amerikonai ir mainais už neiškeliant kaltinimų už karo nusikaltimus įdarbino jų, amerikonų, kosmoso programų kūrime. Gi sovietai Riugeno saloje aptiko V-2 veikiančius raketų pavyzdžius ir brėžinius ir visa tai parsivežė į namus. Išvada tokia, kad tiek JAV, tiek TSRS kosminių programų ištakos eina iš nacistinės Vokietijos. Taigi galima teigti paradoksalų apibendrinimą: Sputnik netiesoginis autorius… A.Hitler. Tiesą rašant tai jokia paslaptis, daug kartų rodyta pačių amerikonų dokumentiniuose filmuose. Tik TSRS laikas suprantama pati TSRS niekaip negalėjo pripažinti savo kosminės programos ištakų, tad ir buvo nutylima. Sputnik paleidimas yra ne išimtinai TSRS švietimo nuopelnas. Sutinku straipsniu tik tiek kad po Sputnik paleidimo JAV viduje kilo daug saviplaikos ir buvo nuspręsta skirti daugiau dėmesio fundamentaliesiems mokslams.

        Yra ir daugiau išvežtų / pasisavintų vokiečių technologijų naudotų TSRS kurių kilmė nutylėta: Opel Kadett pavirto Moskvič 400, fotoaparatai Leica pavirto Zorkij, Contax pavirto Kiev ir t.t.ir pan. Tiesiog po karo įšardydavo visą gamybos įrangą ir parziveždavo namo.

        P.S. Toks žmogus – Kazimieras Simonavičius – su tokia vardu ir pavarde niekada negyveno.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s