Istorikai kalba su visuomene

grįžti į „Populiarioji istorija ir kita

Kaip? Pirma, istorikai rašo knygas. Monografijas, pageidautina, taip pat – istorijos sintezes (apibendrinančius veikalus ar, if you will, vadovėlius). Tokiu būdu jie savo paprastai kompleksiškas ir neretai sudėtingas pažiūras paleidžia į apyvartą. Už jas gauna niekinius honorarus (jei išvis gauna), tačiau taip dalyvauja mokslinėje veikloje. Taip pat istorikai rašo straipsnius. Įvairiausiuose popieriniuose ir internetiniuose dienraščiuose – čia jie net nesiskaito kaip mokslinės publikacijos, tai yra istorijos populiarinimo forma. Tad kartais už tai gauni šimtą litų. Yay!

Moksliniai žurnalai yra skirti tik mokslininkams, jų net neminėsiu, nes jie su istorijos populiarinimu neturi nieko bendro. Istorikų veikalai ir straipsniai, žinoma, internetui yra per sunkūs. Žmonės internete niekada neskaitys net tokių nučiulptų ir iškarpytų, supaprastintų straipsnių versijų, kaip ši (čia publikuota su autoriaus leidimu). Be to, ir tematika šių straipsnių būna dažnam piliečiui neįdomi, nes pernelyg mokslinė. Dalis istorikų į tai kreipia dėmesį.

Mat yra įsitvirtinusios kelios istorijos populiarinimo formos. Bent jau buvo. Viena jų – dokumentika. Pamenu, kažkada buvau dokumentinių filmų serijos apie Lietuvos vienuolynus pristatyme. Kur po to pasidėjo (kitaip tariant – kas transliuos?), nežinau. Tad ties televizijomis dokumentika ir pasibaigia. Nes jei ne Sviderskytė vėjus paisto, tai tada nesiskaito geras dokumentinis. O Sviderskytė jau atvejis iš serijos сам себе историк. Tiesa, buvo Tomo Baranausko dokumentinė serija apie Ukrainos pilis. Per regioninį kanalą ir jo bloge.

Istorijos populiarinimo literatūra? Ji, štai, susilaukia kritikos, kad yra prabangi ir not available on line for free. Bala nematė, prabangi tai prabangi. Nesvarbu, kiek knyga kainuos, žmonės, kurie nesilanko knygynuose (ką jau kalbėti apie bibliotekas, kur visos knygos yra available for free), niekada jų taip ir nepamatys. Prabangią dar bent gali nupirkti kaip dovaną, neprabangias vieni kitiems dovanoja tik nukvakę intelektualai ir politikų padlaižiai nomenklatūrščikai.

Pirmasis argumentas susumuotinas labai nesunkiai ir paprastai – žmonės, kurie neskaito knygų, jų ir neskaitys. Tie patys žmonės tikrai nežiūrės ir dokumentikos per televiziją, nes prie alaus daug geriau sueina fantastiškasis Algis Ramanauskas Greitai su Mackaus tekstais. Šis ratas yra toks užsisukęs, kad dokumentikos prastumti į populiaresnę TV nebeina. Tad istorikams tradicinėmis priemonėmis žmones pasiekti yra kone beviltiška. Naujosioms priemonėms (kad ir blogais) istoriko darbas (už kurį papildomai nėra mokama) netinka: jį reikia adaptuoti ir sugaišti labai daug laiko (už kurį vėliau niekas irgi nesumokės). Galų gale paaiškėja, kad net kai tokia informacija pasirodo tinkamoje erdvėje, ji yra sutinkama kaip nepatikima, politizuota, kaip melas. Po tokių norisi tik Rokiškio papratimu pasiųsti naxui.

Antrasis argumentas jau yra vidinis, istorikų tarpusavio reikalas, tad apie jį labai trumpai. Tai yra jaunieji istorikai piranijos, kurie net ir išaugę iš studentiškų sauskelnių nesiliauja sabotuoti bet kokios pastangos istoriją pateikti kitaip, nei jie įsivaizduoja. Argumentai, kurie kontekste yra absoliučiai niekiniai, pateikiami kaip triuškinami ir neginčijami. O kada geriau bebus, kai kaimyno troba dega. Va, tau, Bumblauskai, va, tau, Gudavičiau. Šūdų užteks visiems. Gerai, kad tokius spausdina tik „Voruta“, kuri apskritai neturi jokių atrankos kriterijų.

Civilizuotame lygmenyje diskusija tarp to, kas yra istorijos populiarinimas, o kas jau yra popsūcha blogąja žodžio prasme, nėra išspręsta ir panašu, nėra nė prasidėjusi. Kadangi ginčas nėra nė prasidėjęs, joks mokslinis fondas, jokia institucija nedrįs finansuoti tokios veiklos. Nes neaišku, ar ji tikrai mokslinė.

Tad štai Jums apypilnis vaizdelis, kaip yra su tuo istorijos populiarinimu. Visuomet norisi visko nemokamai, kai gauni – tada šūdas, melas, einam pirkti Statkutės de Rosales. Nes toji rašo fantasy stiliumi kosminius briedus. Bet užtat kokie mes jos knygoje krūti… Nusibodo klausytis, kad istorikai nepopuliarina istorijos. Istorikai dirba savo darbą ir didelė dalis jų net jam neturi laiko, nes jūsų nupušusius benkartus, į universitetą stojančius su 50 % vidurkiu, turi mokyti. Istorikai yra apmokami niekiniais pinigais, tačiau kai išleidžia brangesnę knygą, tai jau жадность.

Apie istorikus nieko negirdime, nes neskaitome knygų, kurios yra brangios, nes žmonės jų neskaito. Norime visko nemokamai. Visko visko. Jūs, visuomenė, istorikus maitinat, tačiau istorikai ne Jūsų vergai. Kai nereikės istorikui dirbti per kelias aukštojo mokslo institucijas, kad sukrapštyti pinigų pigiausiam viešbučiui Varšuvoje, kol ten dirbs archyve (mat ne visi turi Lenkijoje giminių), tada grįžę galės džiugiai su Jumis pasidalinti savo atradimais. Galbūt atsiras ir įvairios privačios iniciatyvos, kurių vaisiais galėsite džiaugtis ir Jūs. O kol kas – eikite skaityti knygų, nes per jas mes su Jumis kalbame.

p.s. Šiame poste, solidarizuojantis su dirbančiais istorikais, nėra įkelta nė vienos iliustracijos.

8 thoughts on “Istorikai kalba su visuomene”

  1. Ofigiet’, koks tu profesionaliai piktas😉
    Šiaip aš puikiai suvokiu paties sferos problemas, nes panašioje padėtyje yra ir Lietuvos kartografija, tad ir mano rašinėlis daugiau dėl savęs, nei dėl visuomenės. Nes jos daugumai iš tikrųjų px tie dvarai beigi piliakalniai, kai yra kašė ir alus.

    • Šitas pyktis irgi dėl savęs, gal biškį dėl visuomenės. O gal visai ir nemažai dėl visuomenės. Dabar n-tąjį kartą susidūręs su argumentu, kodėl istorikai nedaro to ar kito, turėsiu kur pasiųsti skaityti🙂 Nepriimkit labai asmeniškai😉

  2. Jei visuomenė maitina, tai ir gali prašyti. Arba reikalauti.
    Šiaip nereikia verkti. Nes istorikams mažiau tenka laisvojo kapitalizmo džiaugsmų, ramus krapštymasis archyvuose ramina, o ne žaloja nervų sistemą. Kapitalo nepražudote per kelis mėnesius, savininkų idiotų nematote. Taigi nereikia verkti.
    Darbas kultūringas ir malonus. Taigi ir materialiniųvetybių kiek mažiau, nes darbas malonus.

  3. fanta said:

    “..materialiniųvertybių kiek mažiau, nes darbas malonus.”
    … ir įvertintas bus. Ateities istorikų. Pagal tikrą nerūdijančią nedūlėjančią vertę. 🙂

  4. Gerai, kad ateities istorikai gali man nupirkti duonos ir dešros RIMI. Už nuostabią vertę. Taip pat ir kelias papildomas valandas miego. Nes kitaip – visuomenė reikalauja daugiau, nei maitina. Čia ir slypi frazės esmė: „Jūs, visuomenė, istorikus maitinat, tačiau istorikai ne Jūsų vergai“.
    Ir jei manote, kad visas istoriko darbas yra krapštytis archyvuose, tai klystate. Nes su visais navarotais, kuriuos primeta ministerija ir universitetas, archyve praleidžiu tiek laiko, kiek Jūs važiuodamas automobiliu. Beje, jei jau darbą pagal malonumą apmokame, tai kurvos išvis neturėtų pinigų prašyti.

  5. Nelabai įsigilinau į kitus tavo straipsnius, bet įdomu ar pats esi istorikas, ar studijuoji ją ir apskritai ar esi kaip nors konkrečiai su ja susijęs?

    Straipsnis, manau, visiškai taiklus. Šimtu procentų sutinku su apverktina istorikų padėtimi, ir kad ir kaip vartotojiškai tai skambėtų, būtent, dėl finansinio neįvertinimo nepasirinkau studijuoti istoriją, o norėjau ir net labai..

    • Na, čia straipsnyje ne tiek pabrėžiau istorikų finansinę padėtį (kuri nėra tragiška, žinoma, nėra ir gera), kiek jų motyvaciją istorijos populiarinimui. O su istorija esu kažkaip susijęs, nevisai konkrečiai, bet esu…😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s