Istorijos mokslas ir faktų gavyba

grįžti į „Istorija, mokslas, faktai, nuomonės...

ir taip visą dieną, visą savaitę, visą mėnesį...

Faktų gavyba – taip skambiai pavadinsiu pirmąjį žingsnį bet kokiame moksle. Na, nebūtinai pirmąjį. Indukcinis metodas reikalauja, kad faktų gavyba būtų pirmasis žingsnis. Dedukcinis iš esmės prideda vieną ar du žingsnius prieš tai – sukuria hipotezę, metodą jai patikrinti ir tada pereina prie faktų gavybos. Faktų gavyba yra mažiausiai romantizuotas, jokiomis legendomis neapipintas ir daliai paslaptingas bei nežinomas mokslininko gyvenimo etapas. Tai yra tas pats kasdienis ėjimas į laboratoriją, observatoriją, keliavimas stebėti gyvūnėlių elgsenos, vaistų pėlytėms leidimas, dokumentų skaitymas, apklausų sudarinėjimas ir atlikimas… Visa tai yra faktų gavyba.

Apibendrintai, tai yra procesas, kurio metu iš stebimojo objekto yra ištraukiami faktai – ar tai būtų elektrinis laidumas prie įvairių temperatūrų, drugelio sparnų raštai, statistiniai duomenys – bet kas, kas reikalinga. Kaip ir kokie tie faktai, žinoma, priklauso tiek nuo stebimo objekto, tiek nuo hipotezės – ar reikia skaičių, ar aprašymo, ar dar ko nors. Tai jau yra kiekvieno mokslo, kiekvienos šakos specifika. Nes tiek metodas, tiek išgautina informacija priklauso nuo daugybės dalykų. Kone vienintelis dalykas, kurį jie turi bendro, yra tai, kad iš studijuojamo objekto reikia išgauti duomenis.

Iš šios stadijos, mano negiliu supratimu, kyla visos skirtys mokslininkų darbe, kasdienybėje, rezultatuose ir t. t. Istoriko darbo specifika yra ta, kad jis turi neapibrėžtai baigtinius duomenų kiekius. Jei archeologai gali tikėtis naujų metodų (ir tam palieka dalį piliakalnių ar pilkapių), biologai, chemikai, fizikai apskritai turi (bent jau didžiąją dalį) tiriamųjų ant savo stalo, kyla klausimas, tik kaip juos prakalbinti, istorikas neturi tokios prabangos.

Istorikas yra priverstas dirbti su tuo, kas išliko, kas buvo užrašyta ir kas yra prieinama. Technologija padidina informacijos pralaidumą, kitaip tariant, priėjimą prie įvairesnių dokumentų didesniam kiekiui tyrėjų. Tačiau ji niekada „neatras“ sudegusių, suirusių dokumentų, ar iš jų neišskaitys daugiau teksto, nei jo ten įrašyta. Datavimui, falsifikatų paieškai, kai kuriems kitiems dalykams technologija gali padėti, bet nepadės išsiaiškinti, ar terminas tam tikrame dokumento sukūrimo kontekste iš tikro reiškia tą patį, ką ir kitame kontekste. Istorijoje reikia tiek analitinio mąstymo, kad jis bus paskutinis mokslas, kurio imsis kompiuteriai.

modernioje laboratorijoje nežinočiau, ką daro 97% prietaisų, įtariu.

Iš šio supratimo kyla neišvengiamas istorinio tyrimo fatališkumas – jei kiti mokslai gali manyti, kad daug kas dar yra nežinoma, bet vieną dieną gal bus sužinota, istorikai žino, kad daug kas dar yra nežinoma ir daug kas niekada nebus sužinota. Nepaisant to, priešingai populiariam įsitikinimui, istorikas daro išvadas remdamasis faktais. Faktais, kuriuos ištraukia iš patikrintų šaltinių, įveda į mokslinę apyvartą, kad su tais pačiais faktais, šaltiniais ir taip toliau galėtų susipažinti kiti istorikai. Ir jie nesiginčyja dėl 80+ procentų tų faktų. Nedidelė dalis faktų yra kvestionuotini. Kaip ir kiekviename moksle. Dėl jų istorikai ginčijasi, kaip ir visi kiti mokslininkai.

Dar vienas fatališkas dalykas, kylantis iš būtinybės „treniruoto žmogaus veikianti galva prie dokumento“ yra istorijos beviltiškas vilkimasis paskui kitus mokslus darbo tempų srityje. Tiesiog labai mažai tėra istoriko darbo proceso elementų, kuriuos būtų galima paspartinti modernių technologijų pagalba. Tad, kaip XIX amžiuje, taip ir XXI amžiuje, istorikas pats asmeniškai skaito dokumentus, verčia iš mirusių kalbų ir dėlioja faktus. Gal kas nori palyginti XIX amžiaus fiziko laboratoriją su šiandienine?..

Dėl to fizikas gali paruošti penkis straipsnius per metus (nevisai sunkiai), o istorikas – vieną per metus ir tai tik tam, kad užsidėti varnelę. Nes rimtam straipsniui (tokiam, kuris turėtų šansų būti plačiai cituojamas, rekalingas ir palikęs žymę istoriografijoje) gali prireikti ir dvejų, o gal ir trejų metų. Todėl tikėtis kasmetinių ataskaitų yra normalu, tačiau tikėtis jose publikacijų sąrašo (be konferencijų pranešimų, workshopų ir t.t.) kiek kvaila. Kai nuo to priklauso finansavimas, tai tampa nebe erzinančia prievole, o aktyviu mokslo šakos sabotavimu.

Paskutinis dalykas – istorikai, kad ir kaip tas atrodo neįtikėtinai, savo nuomonę remia faktais. Istoriko nuomonė apie istoriją nėra tas pat, kas neistoriko nuomonė apie istoriją. Tai yra du nesulyginami dalykai. Istorijos mokslas nėra spekuliacijos, nei jis nėra pasvaičiojimai, jis netgi nėra istorikų nuomonių klausimas taip, kaip nuomonė suprantama plačiąja prasme. Tai yra faktai, faktai, faktai ir tuomet jų interpretacija – tačiau interpretacija nereiškia teksto interpretacijos ar interpretacijos plačiąja prasme. Tai yra faktais grįsti teiginiai, su kuriais gali nesutikti kiti faktais grįstus teiginius pateikiantys mokslininkai.

fuck yours.

Žinau, terminija paini, bet teks susitaikyti – mokslininko nuomonė apie mokslą nėra tapati nemokslininko nuomonei apie mokslą. Ir tai neturi nieko bendro su atvirumu idėjoms, žodžio laisvės ribojimais, tikėjimu mokslu ir visais kitais debiliškais argumentais, kurios nuolatos laido internetiniai komentatoriai. Kas yra baisiausia, tai tie patys bukapročiai komentatoriai niekada nestovės šalia skalbyklės meistro ir nesipiktins, kodėl jis nesiklauso jo patarimų ir aiškinimų, kaip iš tikro taisyti skalbiankę. Nei automechaniko. Galbūt zujos apie kopečias ir trukdys statybininkams. Negi neišeina suprasti, kad mokslas yra sudėtingiau už orkaitės remontą?..

16 thoughts on “Istorijos mokslas ir faktų gavyba”

  1. Bliamba, stabdai savo tokiais straipsiniais mano pasakojimus apie Vladislovą Varnietį Madeiroje ir Kolumbą, Jogailos anūką. Niekšas.

  2. sakyčiau, istorikai kol kas tiesiog nemoka (nenori?) naudotis IT galimybėmis – lietuviškoji wikipedia puikus pavyzdys, kaip bendromis pastangomis galima labai daug ir labai greitai padaryt bei patikrint. primityviai imant – kad ir toks paprastas dalykas kaip statistinė informacija, pareigūnų skyrimas, darbai, buvimo vietos ir t.t. ir pan. – viską jungiant į vieną sistemą išnyktų reikalas daryti labai daug techninio darbo ir jame sumažėtų broko. aš jau nekalbu apie poreikį skaitmeninti visus pradinius šaltinius ir juos visus daryti viešai pasiekiamus internetu. aišku, bendras toks darbas reikštų ir mažėjančius “asmeninius” nuopelnus, todėl sričių lyderiai iš to nemato greitos naudos ir tikrai stabdys perėjimą visaip kaip gali

    • Nelabai suprantu, kuri dalis čia iš esmės pagerintų istorikų darbą. Techninį darbą visviena turėtų atlikti istorikai. O kol kas – monografijose sąrašai yra, kam reikia, tas naudojasi. Wikipedija būtų labai smagu publikai, bet nė gramo nenaudinga istorikams. Na, gal nevisai nė gramo – būtų kaip google paieška tam tikra prasme. Pirminių šaltinių skaitmeninimas tik didina šaltinių prieinamumą, bet negreitina jų apdorojimo.

  3. bang said:

    Na dėl faktų, tai istorijoje jais neretai pavadinamos interpretacijos. Lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių pateikiami “faktai” gali skirtis iš esmės.

    • Ne, negali skirtis iš esmės, nes tada kažkas kliedi nesąmones. Interpretacijos – gali skirtis, bet ir tai ne iš esmės.

  4. “Dėl to fizikas gali paruošti penkis straipsnius per metus (nevisai sunkiai), o istorikas – vieną per metus”

    Manau, ne knisimasis faktuose čia esmė, o tai, kad fizikas, chemikas ar biologas dirba su kolegomis, ir straipsniai turi kelis autorius. Jei jie dirbtų po vieną (pats sugalvoju idėją, pats pilstau laboratorijoje, pats rašau), parašyti po straipsnį per metus būtų lygiai taip pat be šansų. Nes gi visos tavo aprašytos mokslinio darbo dalys egzistuoja taip pat ir gamtos moksluose, nėra tų fundamentalių skirtumų…

    • Išties, sutinku su pastaba. Tiesa, jaučiu pareigą paminėti, kad istorikų straipsniai taip pat neretai (ne mūsuose, tiesa) turi po kelis autorius. Kita vertus, jei astrofizikui vis dar reikėtų paišytis per prizmę perleistus spektrus ant popieriaus, o biologui – paišyti tai, ką mato po mikroskopu… Nes čia kaip ir ta mintis buvo. Arba jei termometras vis dar būtų toks, kaip XIX amžiuje, medžiagų fizikai temperatūras matuotų daug ilgiau… Čia tik spėjimas, žinoma, pataisykite, jei klystu.

      • Nežinau, kuo tiksliai užsiima fizikai🙂 Mano paties sritis – biocheminių dalykų modeliavimas – yra artimesnė istorijai🙂 nes pats eksperimentinių duomenų išsipaišyti negaliu, taigi viskas priklauso nuo to, ką nuveikė kiti žmonės.

        Laboratorinė įranga patobulėjo, bet ir sprendžiamų problemų sudėtingumas padidėjo, dėl to kaip ir viskas susividurkina. Šiaip dėl tų techninių dalykų tai, mano nuomone, neblogai parašė viršuje Liutauras, manau, šiais laikais būtų tikrai galima dalį darbo automatizuoti.

        O dar manau, kad komentarų pasidalinimas per čia ir per g+ yra blogis🙂

      • Anksčiau dalį komentarų suvalgydavo facebookas, dabar G+. That’s the name of the game. Reikia turėti omenyje, kad visa ši informacija, sraipsniai ir komentarai included, yra dalis interneto informacijos srauto, tad dalink nedalinęs, po dviejų savaičių visi šį įrašą bus pamiršę.

  5. Tadas said:

    klampu… svarbiausias nepaminėtas dalykas yra tai, kad visa istorija yra konstruktas. Manau, kad italic’o naudojimas zodziui “nuomone” yra tam nepakankamas (jaučiu, kad tai turėta omeny), nes tekste per daug kartų pasakytas žodis “faktas”, kas istorijoje yra… na kokį čia žodį pavartojus…

    Faktų (t.y. daugumos tiesa pripažintų kažko) istorijoje yra nedaug ir jie savaime neturi daug pridėtinės vertės. Svarbu yra what you make of it. O čia jau kiekvienam pagal… na kokį čia žodį pavarotjus…🙂

    • Istorija yra konstruktas. Visuomenė yra konstruktas. Perspektyvos yra konstruktas. Ateitis, praeitis ir dabartis yra konstruktas. Mokslas yra konstruktas. Atostogos yra konstruktas. Buvimas konstruktu nėra skirtinė istorijos savybė, todėl ir nepaminėta.
      Faktų istorijoje yra tokia masė, kad nemažai daliai žmonių, esu tikras, atrodo, kad be faktų ten daugiau nieko nėra. Ginčitynų faktų yra turbūt dar tiek pat. What you make of it irgi turi savo loginę slinktį ir tiek loginį, tiek empirinį pagrindimą. Tad tikrai ne kiekvienam pagal, nes ne tik pagal kiekvieno, bet ir remiant tai taisyklėmis, kurios riboja labiau, nei galėtume įsivaizduoti.

  6. Įdomi tema. Kaip tik neseniai apie ją diskutavome namuose. Didžiausios spekuliacijos, vertinant vieną ar kitą istorinį reiškinį, manau, atsiranda tada, kai arba pritrūksta konkrečių faktų ir atsiranda praraja, kurią bandoma užpildyti interpretacijomis, arba kai sugalvojama hipotezė ir faktai prie jos pritempinėjami dirbtinai, kad ji būtų patvirtinta, bet jokiu būdu nepaneigta.

    • Taip. Arba tuomet, kai kalba pasisuka apie įvykio ar reiškinio aktualumą šioms dienoms. Arba (neduok Darvine) istorija tampa politizuota ir sutautinta (lenkai vs. lietuviai Žalgirio lauke, pavyzdžiui).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s