Ieškomi: pilkieji pseudoistorijos kardinolai

grįžti į „Naivumas, melas ir piktavalystė

Jei jau nusprendėme aptarti pseudoistorijos poreikį mūsų padangėje, negalime atsiriboti nuo istorijos, kaip priešingo polio savo pseudopartnerei, reikšmės. Nes be istorijos nėra pseudoistorijos, pastaroji nėra savarankiška disciplina. Ji, kaip ir kitos sąmokslo teorijos, kyla iš priešpriešos.

Margiris mound in Punia, Lithuania

Margirio istorija, jei dar nežinojote, yra fikcija. Graži, bet fikcija. Ir dabar su tuo turėsime gyventi. (Image via Wikipedia)

Kątik į galvą atėjo vienos paskaitos metu jauno dėstytojo užduotas klausimas istorijos specialybės studentų auditorijai: „kas yra istorija?“ Toks platus klausimas studentus suglumino, nors atsakymo buvo tikimasi labai paprasto – istorija yra pasakojimas. Kitaip tariant, žodžiai „istorija“ ir „pasakojimas“ yra sinonimai. Tačiau istorija – taip kaip mes šį žodį suvokiame pseudoistorijos kontekste – nėra tiesiog pasakojimas. Tai yra pasakojimas, kuris… yra laikomas tiesa? Turi įtakos mūsų savimonei? Veikia mūsų politiką?

Tokiais teiginiais galėtume mėginti apibrėžti pagrindinius istorijos ir įprastesnių pasakojimo formų skirtumus. Šio pamintyjimo dėlei pataupykime laiką ir pavadinkime istoriją „pasakojimu su ambicija“. Pseudoistorija tuomet kandidatuoja į tas pačias ambicijas, kitaip pasitenkintų įprastos fikcijos ar galbūt garbingesniu „istorinio romano“ titulu. Ambicijos ir motyvai visuomet gana glaudžiai susiję, tad verta į  juos pasigilinti.

Vienas iš pseudoistorinio veikalo rašymo motyvų gali būti labai nuošordus. Tikėjimas, kad atradai kažką ypatingo ir svarbaus, noras tuo pasidalinti. Ar galėtume argumentuoti, jog „pseudo-“ priešdėlis tuomet atsiranda tik per klaidą, nežinojimą, nesugebėjimą argumentuoti ar kitus objektyvius dalykus? Ne. Pseudoistorinis pasakojimas vien naujais atradimais neapsiriboja. Jam reikalingas sąmokslo elementas, kuris pseudoistoriją paverčia nebe naivia, bet piktavališka veiklos sritimi. Tiesioginės atakos mistifikuotų „mūsų istorikų“ kryptimi lydi kiekvieną pseudoistorijos veikalą ir yra gyvos kiekvieno pseudoistorijų skleidėjo lūpose. Pastarieji, beje, savo agresija sugeba supainioti net ir vadovėlinėmis (ak, su kokia panieka jos taip vadinamos!) tiesomis neabejojusius.

Galime pacituoti Darių Baroną: „[pseudoistorinio] teksto autorius vertinamas kaip ypač moralus, senąją Lietuvos dvasią itin gerai jaučiantis ir nepaprastai karštai savo Tėvynę mylintis žmogus.“1 Išties, ryškiausias pseudoistoriko požymis yra demonstruojamas moralinis pranašumas atsiduodant tiesai, vieša įsivaizduojama kankinystė ir iš to kylanti universali dora.

Lietuvių: Lietuvos medicinos ir farmacijos ist...

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus. Ligos ir istorija. Stebiuosi kompiuterizuotų iliustravimo įnagių įžvalga. (Image via Wikipedia)

Tiesa, pseudoistoriką sudirbti dažnai yra vieni niekai. Tačiau yra viena pozicija, kuriai net ir viešas suspardymas juodomis avimis baltose dulkėse yra nepaveikus. Mecenatystė. Pastarosios prastoka kryptis yra pateisinama menku srities išmanymu, tačiau keleriopai atperkama geromis intencijomis. Kitaip tariant, tokiu būdu kuriamas įvaizdis prieš elektoratą, kuris gali nuskraidinti gana toli, kaip parodė vienas žymus lakūnas.

Nebūtinai turiu omenyje politiką. Tačiau knygų leidyba – nepigus verslas, o ir akivaizdžiai nuo proto nušokę akademikai, pasirašę po Statkutės farsu, visi kartu ar kiekvienas atskirai turėjo savus motyvus. Kaip ir bet kokiame versle, motyvus reikia derinti vieną prie kito, koordinuoti ir taip kurti, šiuo atveju, kone elementariausią reklaminę kampaniją.

Tad, galų gale, pasiūlymas pamąstyti toks. Iki šiol žiūrėjome į pseudoistoriją kaip į „spontanišką“ reiškinį laisvoje visuomenėje. Galbūt konkretesni klausimai gali būti lengviau atsakomi, jei bandysime žiūrėti į konkretų reiškinį per veikėjų prizmę? Kitaip tariant, galbūt verta apsukti paieškas atbulai – pirma išsiaiškinkime atskiras pseudoistorijos dalis, o tik vėliau imkimės visumos?

Taip, tam tikra prasme siūlau paieškoti pilkųjų kardinolų, besislepiančių už pseudoistorijos gigantų nugarų. Tačiau nesupraskite klaidingai – visa, ką sakiau apie pseudoistorijos rašymo motyvus galioja. Reklamos kampanija neatleidžia pseudoistoriko nuo pusiau naivaus (?) piktavališkumo. Ar protinės negalios.


1 Baronas, D. „Mokslas ir mes, lietuviai“ // Naujasis Židinys-Aidai, 2011 nr. 8, p. 511. Arba internete: [nuoroda]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s