Gegužės 1-oji kaip atminties vieta?

grįžti į „Šlykšti sovietinė šventė...

DELFI
Apie gegužės 1-osios šventę.
Gegužės 1-oji buvo šventinė diena dar sovietmečiu, tačiau 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo išbraukta iš šventinių dienų sąrašo. Sugrąžinta į jį tik tuomet, kai šalį 1992–1996 m. valdė kairieji, bet 1997 m. sugrįžus į valdžią dešiniesiems, vėl išbraukta. Dar kartą gegužės 1-oji į šventinių dienų sąrašą sugrįžo 2002 m., kai Lietuvoje vėl ėmė valdyti kairiosios partijos. Iki šiol šis dienos statusas nebuvo pakeistas, nors centro dešinės koalicija į valdžią Lietuvoje atėjo 2008 m. pabaigoje. Tarptautinė darbo šventė gegužės 1-ąją švenčiama paminint XIX a. pabaigoje tądien Čikagoje sušaudytą darbininkų demonstraciją. [šaltinis]

“Sovietmečiu Lietuvoje pradėta švęsti Gegužės 1-oji iškilmingai tituluojama Tarptautine darbo žmonių diena, kuri vieniems yra tarybinė atgyvena, kitiems – dirbančiųjų solidarumo šventė.” – rašo Eglė Samoškaitė (www.DELFI.lt). Susimąsčiau – ką gi ši šventė reiškia man? Ogi nieko. Net jei, kaip G. Mažeikis minėtame straipsnyje teigia, proletariato sąvoka vartotina apibūdinti “tiek parduotuvių kasininkes, tiek reklamos įmonių darbuotojus”, aš į ją nepatenku. Nepatenku ir į išnaudotojų klasę. Save laikau dalį laiko parazituojančiu visuomenės išlaikytiniu. Kokiai klasei aš priklausau?.. Nepaisant mano niekinio santykio su švente, kurios pavadinimas būtinai skamba galvoje nevalstybine kalba (Первое Мая), kelios mintys susidėstė.

Gegužės 1-osios neištiko Lenino skulptūrų Vilniuje ir Klaipėdoje likimas, t.y. ji nebuvo uždaryta į erdvę, aiškiai atskirtą nuo likusio pasaulio, erdvę, skirtą tik jai ir niekam kitam. Ji savo (pirmosios) “žūties” neturėjo laukti iki savotiškos liminalumo būsenos visuomenėje[1] pabaigos ar karinės grėsmės nuslopimo. Первое Мая buvo viena iš pirmųjų V. Landsbergio “aukų”. Tad kodėl su tokia energija nušluota sovietinį palikimą akivaizdžiai menanti šventė buvo sunaikinta taip nesėkmingai? Man nelabai rūpi istorinis teisingumas šiame kontekste, tad temas apie tai, kas ko nusipelnė ir už ką, paliksiu Jums, mieli skaitytojai. Svarbu pastebėti, kad ši šventė buvo nušluota “paviršutiniškai” (žr. iškarpą iš Kauno dienos viršuje).

Perskaitę iškarpą, sakysite – valdančios partijos, jų ekonominės ideologijos sutampa su datos statusą reglamentuojančių įstatymų pokyčiais. Bullshit. Ne tik kad negalime kalbėti apie deideologizuotą partijų kovą 1990-96 metais. Negalime kalbėti ir apie principingą, pozicijos politiniame spektre determinuotą politiką vėlesniu laikotarpiu. Jei abejojate – jei principingi kairieji būtų valdžioje, nekeltume klausimo apie neįvedamus progresinius mokesčius.

http://www.iisg.nl/collections/ sovietchildren/2083-6.php

Mėgindamas atsakyti į išsikeltą klausimą norėčiau pasiūlyti tam tikra prasme susieti Gegužės 1-ąją ir Žaliojo tilto Vilniuje skulptūras. Pastarosios ne taip seniai susilaukė nemažai dėmesio populiariojoje spaudoje. Problema, kuri slypi pačiame ginčo branduolyje, nors jis ir buvo buka retorika aprėdytas it svogūnas, yra ši: kokį santykį mes norime palaikyti su savo sovietine praeitimi? Ar norime ją užmiršti ir apsimesti, kad to nebuvo – nuosekliai nugriauti visa, kas ją mena? Galbūt norime ją uždaryti į zoologijos sodą smalsiems žiūrovams pažiūrėti – įsteigti valstybinį Grūto parką viskam, kas dar į Grūtą nepateko? O gal norime grįsti savo identitetą neselektyvia istorija, statyti jį ant įvykusių reiškinių?

Tačiau tai buvo kitas ginčas. Gegužės 1-osios atveju net ir klausimų formuluotė lieka atvira. Šiuo tekstuku tenoriu pasiūlyti pasvarstyti jų kėlimo galimybę. Pastarąjame istorikų suvažiavime A. Bumblauskas iškėlė klausimą ir susilaukė susirinkusių istorijos profesionalų purkštavimo: “Ką prisiminti ir ką užmiršti iš tūkstantmetės Lietuvos istorijos?”. Instinktyvi reakcija buvo “kaip tai užmiršti!?” Žinoma, negalime užmiršti nieko. Taip mąstydami negalime užmiršti ir Gegužės 1-osios sovietinio šleifo. O ir dilema iškyla sudėtingesnė, nei su Žaliojo tilto skulptūromis. Mat skulptūros yra idėjiškai vienalytės. Gegužės 1-oji, kita vertus, be minėtojo istorinio bagažo, yra ir tarptautinė proletariato – sąvoka, kurią G. Mažeikis taiko ir šiai dienai – šventė, socialinis reiškinys, turintis ekonominės politikos kairės racionalų pagrindimą, nesusietą su Lietuvos (ir kitų postsovietinio bloko šalių) istorine patirtimi.

Kaip spręsti savo santykį su nevienalyte atminties vieta? Ar galime uždrausti šventės sovietinį šleifą, neuždrausdami pačios šventės? O galbūt šios šventės praeitis ir yra tas tūkstantmetės Lietuvos istorijos etapas, kurį reikia užmiršti?


[1] Žr. Arvydas Grišinas. Liminalumas ir schizmogenezė: lietuviškumas kaip šventybė? Iš: Naujasis Židinys-Aidai, 2010 nr. 12, p. 461-468.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s