Ekspertizė ir „istoriko garbės žodis“

grįžti į „Istoriko idėja

Šio tekstuko idėja man atėjo į galvą perskaičius frazę: „Suprantama, pateikiant konkrečią nuorodą į šaltinį arba į aiškią citatą, kad būtų galima įsitikinti, o ne aklai patikėti “istoriko garbės žodžiu“.

Kontekstas yra nesvarbus, nors žinau, kad klausimo autorius tuoj puls aiškinti, kaip aš neteisingai viską supratau. Galite nesivarginti: jei vėl iš komentarų padarysite chaosą – aš juos tiesiog ištrinsiu. Tačiau man kilo mintis. Juk išties – kodėl kas nors turėtų tikėti istoriko garbės žodžiu? Nekalbu apie savo atvejį: dalis Jūsų mane pažįstate, kita dalis – ne, todėl ir gaunu malkų už anonimiškumą (ignoruokime tą faktą, kad mane anonimiškumu kaltina žmogus, pasivadinęs “rinkoje”). Tad, pamaniau, paaiškinsiu šį bei tą apie homo historiensis. Galbūt kas nors paaiškės.

Kiekvienas mokslininkas iš pradžių buvo studentas. Mokėsi. Procesas ilgas ir kartais nuobodus. Esi nuolatos tikrinamas, vertinamas ir lyginamas su kitais studentais. Nuo didžiosios dalies visa tai nubėga kaip vanduo nuo žąsies, tačiau jau nuo pirmųjų kursų pradeda matytis ambicingesnieji – žmonės, kurie atėjo tam, kad pakeistų dabar juos mokančius, žmonės, kuriems rūpi įgyti žinių (ir jas parodyti). Ši jaunatviška ambicija, gimstanti tą akimirką, kai nusprendi, yra charakteringa, manau, kone visų mokslų atstovams. Tik nedidelė dalis šių žmonių galiausiai įgyja daktaro vardą ir lieka akademijoje. Kiti neatlaiko.

Šis užsiaugintas kiautas ir agresyvi konkurencinga natūra išlieka ir vėliau. Galbūt aštriausi kampai apsigludina ir visi ima daugiau šypsotis, tačiau principai išlieka. Išlieka ir augančios kraujo ištroškusios piranijos: kuo aukščiau esate, tuo jūsų kraujas vertingesnis. Taip – lengviausias būdas įrodyti savo vertę mokslininkų bendruomenėje yra per autoritetų galvas. Dažnai tai padaryti yra sunkiau, nei piranijos mano. Nepaisant to, bandymų niekada nemažėja: Edvardo Gudavičiaus, Alfredo Bumblausko vardai – vertingiausi keliant savąjį. Jų darbų kritika dažnai skamba skandalingai, tačiau tik skamba…

Kolegos mokslininkai ne taip audringai, tačiau taip pat gina savas pozicijas savo srityse. Mat eksperto pozicija reiškia ir publikacijas, ir etatus, ir konferencijas, ir projektus, ir galiausiai – žiniasklaidos dėmesį švenčių proga. Nepamirškime, kad tai – ir savo vertės suvokimas, ir, sakytume, idealistinis, tiesos siekis, kuris nors ir suvokiamas kaip galutinai nepasiekiamas, tačiau siektinas. Trečias dalykas – sportinis interesas būti geriausiu savo srities ekspertu. Be to, visada yra ir noras tobulėti, prieštaraujantis visiems prieš jį išvardintiems aspektams ir įveliantis daug sumaišties į visą procesą, nes norą tobulėti visada lydi noras, kad tavo mokiniai galų gale tave perspjautų. Ši paskutinė idėja leidžia mokslininkui dirbti pedagoginį darbą.

Mokslininkas, kaip dainavo Chuck Schuldiner, gyvena „tūkstančio akių vyzdyje“. Dar vienas dalykas – humanitaras yra individualus gyvūnas. Atsakomybė už visus veiksmus yra asmeninė. Negali viešai atsiprašyti ir atleisti savo patarėjų komandą, kaip galbūt pavyktų politikams. Neturi direktoriaus ar CEO, kuris prisiimtų visą kaltę už tavo veiksmus, kaip pavyksta direktorių taryboms. Tavo institucijos vadovas „geriausiu“ atveju išmes tave iš darbo tik per artimiausią atestaciją. Beje, nuo pastarųjų priklauso tiek tavo darbo vieta, tiek pedagoginis vardas, o su pastaruoju ir akademinis statusas. Kompetenciją įrodyti prieš kitus, ne tik tavo institucijoje dirbančius mokslininkus, turi kiekvienas mokslinėje institucijoje dirbantis mokslininkas – kiekvieną kadenciją.

Mieli kolegos...

Štai tokie yra akademinės bendruomenės savireguliacijos mechanizmai. Trumpai. Išvada tokia: jei mokslininkas yra toks kvailas, kad parašytų nesąmonę, ją tuoj pat išdarinės piranijos, sukritikuos kolegos ir nukentės tik pats mokslininkas – daugiau niekas. Net jei tiesiogiai, instituciškai, iškart ir nepasimatys, akademinis pasaulis to tikrai nepamirš ir, laikui bėgant, atsilygins. Kitaip tariant, nesąmonės nepraslysta pro akis. Būtent todėl didžioji dalis akademinės medžiagos (ataskaitos, straipsniai, monografijos) yra patikima.  Žinau, ne viskas visada vyksta taip, kaip čia parašyta. Tačiau sistema yra tokia. Ir dažniausiai būtent taip ji ir veikia. Būtent todėl „istoriko garbės žodis“ yra patikimas. Būtent dėl to išnaša su tikslia nuoroda į studiją yra teiginio patikimumo garantas.

Ko gero, šiais teiginiais užminsiu ant pirštų galiukų Nassimo Nicholas Talebo gerbėjams. Pastarasis uždavė žymų (populistinį) klausimą: „Kodėl mirusio mokslininko teiginiai yra svaresni už mano?“ Atsakymas: todėl, kad juos to mokslininko kolegos, piranijos ir visas akademinis pasaulis jau turėjo progos kruopščiai išnagrinėti, mielas Nassimai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s