Apie mūsų ir nemūsų Konstituciją

http://www.mdl.lt/mdl/ tukstantmetis-ir-ldk/

Tarp šia – Gegužės 3 d. Konstitucijos – tema galinčių pasisakyti yra ir labiau kompetetingų nei aš. Turiu pripažinti, gėdingai turėjau atsisakyti moderuoti konferenciją, motyvuodamas žinių stoka. Motyvas, beje, labai geras. Tad į detales ar istoriografijos apžvalgą nesileisiu. Tačiau viešąjį problemos aspektą aptarti galiu ir ketinu – tuo pačiu užkabinsiu vieną iš LDK istorijos nesusipratų, konkrečiai – antrąjį “Tauta ir Valstybė” skirsnyje:

Lietuviai sulenkėjo labai anksti, Jogaila išdavikas, o Vytautas – paskutinis gyvas lietuvis. Po to – tai tik tautiškumo nuosmukis ir visiškas krachas.

Nepakartojamasis Lietuvos Aidas išdėsto problemą pačiu aštriausiu kampu, t. y. tuo, kuriuo dr. Algimanto Liekio imbeciliškumas matosi aiškiausiai:

Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą ir jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų įstatymus dėl „atmintinų dienų“, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kada tai ir kartu su jomis gyventomis. Galingosios Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, negynimas savo kalbos ir kultūros, aklas toleravimas lenkų ir kitų svetimtaučių, pataikavimas jiems iš dalies ir nulėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių Tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.

Šlapi sapnai apie “galingąją Lietuvą”, mentalinis handy-j Vytautui Didžiąjam bei Tautos ir jos Neprigulimos Valstybės besaikis aukštinimas, ir, žinoma, prisilyginimas, pavyzdžiui, Vokietijai (suvienytai 1871 m.) – viso šito straipsnyje yra daugiau nei sveiko žmogaus skrandis gali suvirškinti. Pačios grubiausios galimos istoriko klaidos – visos čia. Anachronizmas, sąvokų painiojimas, šiuolaikinių vertybių primetimas istorinei realybei... Tačiau bijau, kad toks požiūris nėra marginalus. Veikiau atvirkščiai.

Bėda ta, kad istorikai negali pasakyti: “Ne, kultūrinio sulenkėjimo nebuvo”. Jis buvo – toks procesas aiškiai atsispindi istoriniuose šaltiniuose. Todėl ir turime bėdą. Mums, nacionalinių valstybių vaikams, naujo nacionalinės valstybės atgimimo liudininkams (tiesioginiams ar ne), tautinio patoso sudėtinėms dalims, labai sunku suvokti, kaip mūsų tauta gali egzistuoti be nepriklausomos valstybės. Juolab, kad egzistavo be nepriklausomos valstybės trumpai ir nesipriešino. Tad leiskite pamėginti paaiškinti.

Nacionalinių valstybių bumą galime sieti su Europos imperijų susiskaldymu po Pirmojo pasaulinio karo. Idėja skamba apytikriai taip: nacijos, egzistavusios nuo amžių amžinųjų, turi imtis valdyti save, o tai gali padaryti tik per suverenią valstybę. Tad suverenios tautinės valstybės pagrindas – tauta. Pagrindinė idėja yra susieti naciją su valstybe. Iki tol tas neatrodė būtina[1]. Savimonėje nebuvo tokio elemento, kad “negali būti tautos be valstybės”. Kaip ir “kalba – tautos išskirtinis bruožas”. Šie dalykai – XX a. kūriniai. Iki tol jie bent kiek plačiau nesireiškė. Jų taikymas ankstesnei istorinei realybei būtų tas pat, kas kaltinti graikus Trojos kare nenaudojus patrankų.

Dar vienas aspektas – kažkodėl Lietuva Rusijos imperijoje – suprantamas istorinis subjektas, nes mes nuolat kovojome ir priešinomės (trys sukilimai per šimtmetį). Kadangi su lenkais sugyvenome taikiai Jogailaičių sukurtoje valstybėje, rinkomės karalius, leidome įstatymus ir ilgainiui ėmėme bendrauti viena kalba – t. y. nesipriešinome ir nekovojome – na, bent jau istorijos mokytoja to mokykloje nemokė – tai jau yra tautos tragedija. Kodėl? Juk akivaizdu, kad kalbos nepraradome. Akivaizdu, kad nepraradome ir identiteto. Mat visa tai pražydo ne tik šimtmečiu vėliau jau tautinėje Lietuvos Respublikoje. Tai lygiai taip pat reiškėsi ir XIX a. sukilimų metu. Tiesa, tuomet retorikoje aiškiau figūravo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tačiau tęstinumas aiškus. Gegužės 3 d. Konstitucija į jį pasikėsinti nesugebėjo. Nemanau, kad kaip pasikėsinimą į tautiškumą ją matė ir bendraamžiai. Tai vis dėlto ne tautinės valstybės pavadinimas, kuris nunyko. Jis, nebūdamas susietas su tauta, savaime nereiškė tautos naikinimo.

Ką tik rašiau apie Gegužės 1-ąją kaip atminties vietą, tame straipsnyje kėliau klausimą – kokį santykį su savo istorija mes norime palaikyti? Šįkart galiu užduoti tą patį klausimą, nes jis iškyla kaskart, mėginant įvertinti istorinį reiškinį. Tai yra valstybės, kurios integralia dalimi buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, pasiekimas. Tai yra taip pat ir mūsų istorijos dalis. Taip, politiškai tai buvo unifikuojantis aktas, tačiau ne inkorporacijos aktas, juolab ne tautos naikinimo aktas. Tai buvo taip pat ir lietuvių pasiekimas – antroji moderni Konstitucija Europoje (po Korsikos). Išmokit pasidžiaugti kuo nors kitu, ne tik Žalgirio mūšiu.


[1] Nepaisant to, kad savimonę ir tautinius naratyvus tyrinėjantys istorikai pripažįsta, kad tautos samprata yra ankstesnė, nei B. Andersonas teigė. Nepaisant to, čia svarbi tautos ir valstybės sąsajos koncepcija.

4 thoughts on “Apie mūsų ir nemūsų Konstituciją”

  1. Na taip, kur kas lengviau išbraukti iš mūsų istorijos virš pusketvirto šimtmečio nei pripažinti bendrą Abiejų Tautų Respublikos istoriją su jos sėkmėm ir nesėkmėm

    • Sunkiausia suvokti, kad mūsų istorija nebuvo vien tik ilga žūtbūtinė kova ir pasipriešinimas. Todėl nebeįdomu, kai tampam krikščionimis ir dingsta mirtinas Vokiečių ordino pavojus; dar neįdomiau, kai nebesipliekiam su lenkais, o kažkuo dalinamės. Dar kol galim atiduoti jiems Jogailą sau pasilikdami Vytautą, viskas gerai. Po to – šakės. Va kai esam prijungiami prie carinės Rusijos imperijos – tada gyvi esam tik pasipriešinimu ir rezistencija. Gerai. Sovietiniu periodu visi dirbom Lietuvai ir griovėm SSRS. Dabar – kovojam su savais, nes svetimų nebeliko. Sunku atsikratyti supratimo, kad mūsų istorija nėra vien tik kova, kad turėjome ir kitiems dalykams laiko.

  2. pseudohistorian said:

    Dvi pastabėlės:1. tautinės valstybės gal visgi XIX a., o ne XX a. kūriniai. Jos susikūrė daugiausia po WWI, bet ideologinė bazė nukalta tai XIX a. Galu gale Vengrija pagal 1848 m. konstituciją neabėjotinai gali pretenduoti vadintis pirmąją nacionaline valstybe šiandieniniu supratimu. Tik tiek, kad austrai su rusais juos tada ištaškė.
    2. “antroji moderni Konstitucija pasaulyje”
    Kodėl visi amžinai pamiršta Korsikos konstituciją (1755 m.)?

    • Sutinku dėl abiejų pastabų. Na žinoma, kaip nosį į apšlapintą kilimą man pabaksnojo ir dėl Rišelje keltų tautos, valstybės ir kalbos sąsajų. Tačiau turėjau omenyje nebe idėjas, turėjau omenyje susiformavimą. Tačiau nėra taip svarbu – sušvelninau formuluotę dėl neegzistavimo – visų ramybei. Ir dėl Korsikos konstitucijos pasitaisau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s