Apie Liublino uniją

grįžti į „Apie savo mylimąją Liublino uniją


Visas tekstas skelbiamas žurnale Naujasis Židinys-Aidai, 2010 m. nr. 11, p. 395-402. Čia pateikiama ištrauka (su autoriaus leidimu) iš teksto rankraščio.

Turinys

[1] Trumpas Liublino unijos tyrimų kontekstas
[2] Apie politinį gyvūną ir kita: problema
[3] Išvados

Viršun

[1] Trumpas Liublino unijos tyrimų kontekstas.

2009 metais šventėme pusiau apvalų 450 metų nuo Liublino unijos sudarymo jubiliejų. Na, galbūt žodis „šventėme“ ir nėra pats tinkamiausias šiuo atveju. Tuomet itin audringai šventėme Tūkstantmetį, šiais  (2010) metais – Žalgirį. Galbūt nenuostabu, kad Žalgiris, kitaip nei Liublino unija, nepaskendo istorinių, pseudoistorinių ir kultūrinių renginių šurmulyje. Kita vertus, jubiliejus, kaip ne kaip. Buvo paminėtas regiono prezidentų (kurie netgi paskelbė deklaraciją ta tema), įvyko viena kita mokslinė konferencija. Ir, kaip visuomet, seimas atmetė liepos 1-ąją kaip minėtiną dieną. Tad – nedidelė, bet šventė. Nepiktai ironizuoju, mat tūkstantmetė Lietuvos istorija, ko gero, galėtų pateikti bent po kelias minėtinas dienas kiekvieną mėnesį. Tad burnoti, kad nemenka dalis istorikams atrodančių svarbių datų yra ignoruojama visų kitų, neverta. Geriau pasidžiaukime, kad vienos ar kitos istorinės datos pretekstu yra skatinami šiltesni santykiai su kaimynais tarptautinės politikos arenoje.

Nepaisant to, šįkart neketiname žvelgti į istorinį įvykį gana įprastu, kliše tapusia Cicerono fraze historia est magistra vitae paremtu būdu. Šiame straipsnyje dar kartą grįšime prie Liublino unijos problemos. „Problema?“ – paklausite Jūs. „Geras klausimas.“ – atsakysime. Panašu, jog supanašėjusi įvairių istorikų pateikiama Liublino unijos supratimo ir vertinimo koncepcija turėtų leisti bent kuriam laikui Liublino unijai ilsėtis tarp istorijos sintezių viršelių. O štai – imame ir kalbame apie Liublino uniją naudodami Gordijaus mazgo metaforą. Juk dėl aptariamojo dokumento pobūdžio ir vertinimo iš esmės sutariama, politinės ir teisinės jos priėmimo aplinkybės bei poveikis gana aiškūs1. Naujausi veikalai šia tema pasirodė amžių sandūroje bei vėliau, tad ir nauja koncepcija problemai spręsti, ko gero, dar nepribrendo. Žinoma, į LDK istoriografiją sparčiai veržiasi Ukrainos ir Baltarusijos mokslininkai, tačiau vargu, ar šimtmetį gludinta ir tobulinta Liublino akto samprata galėtų būti greitu laiku reikšmingiau sujaukta. Stabili kertinių vertinimų bazė ar struktūra, be akivaizdžių privalumų, leidžia lengvai pamatyti, ko jai dar trūksta.

Liublino unijos tyrimai nuo pat XX a. pradžios daugiausia buvo sutelkti į unijos rezultatus, o ne į priežastis ar įtaką. Kone visa istoriografija išsiskiria į dvi grupes. Pirmoji, gyvibingiausia buvusi apytikriai iki XX a. vidurio, skelbė Liublino uniją LDK valstybingumo laidotuvėmis, t.y. nebematė LDK kaip atskiro nuo Lenkijos Karalystės politinio vieneto. Tokios nuomonės laikėsi

Oswaldas Balzeris2, Wladislawas Konopczyńskis3, Henrykas Łowmiańskis4. Šitokia koncepcija gyvavo ir lietuvių romantinėje istoriografijoje. Taip pat šitokios nuomonės laikėsi ir kai kurie rusų istorikai, pavyzdžiui Matviejus Liubavskis5. Ši unijos istoriografijos tendencija pelnytai išsisėmė ir šiuolaikinėje istoriografijoje nedominuoja. Antroji kryptis – federacinės unijos koncepcija. Nors Grzegorzas Błaszczykas ir išskiria atskirą Stanisławo Kutrzebos „realios“ unijos koncepciją ir Oskaro Haleckio „federacinės“ unijos koncepciją, mūsų aptariamos problemos rėmuose šios koncepcijos nesiskiria. S. Kutrzeba „realia“ Liublino uniją pavadino lygindamas su prieš tai buvusiomis unijomis. O. Haleckis, savo ruožtu, vertindamas Liublino uniją daugiau dėmesio skyrė valstybių sugyvenimui po 1569 m. Ši koncepcija dominuoja šiuolaikinėje istoriografijoje6. Čia taip pat galime paminėti Ivaną Lappo7. Šis teisės istorikas kone tuo pačiu metu kaip ir S. Kutrzeba išnagrinėjo su unija susijusius normatyvinius dokumentus, pastebėjo paties unijos akto nepreciziškumą, remdamasis vėlesniais LDK teisės istorijos paminklais bei Lietuvos Metrikos medžiaga darė tokią pat išvadą: LDK niekada nebuvo inkorporuota į LK. Tai, ko gero, yra džiugi žinia žvelgiant nuo tautos istorijos kuorų. Tačiau mums ne tai svarbiausia.

Istorinė ir istoriografinė Liublino tyrimų konjuktūra lėmė, jog dideli tyrėjų energijos kiekiai buvo skirti įtvirtinti dviejų šaltinių bazės ir nacionalinių ambicijų supriešintų stovyklų – lenkų ir lietuvių – pozicijas. Tai, savo ruožtu, lėmė, jog minėtieji Ivano Lappo teiginiai, išsakyti XX a. pradžioje, buvo kartojami ne tik jo koncepcijos tęsėjų, t.y. iš esmės visos profesionaliosios lietuviškos istoriografijos kūrėjų. Tie patys teiginiai ataidėjo naujame kontekste XX a. pabaigoje – Henryko Wisnerio lūpomis8. Galų gale nurimus nacionalinį išdidumą ir garbę įkūnijusiems ginčams, atsirado moksliškai pagrįsta, kaip minėjome, suvienodėjusi, federacinė Liublino akto vertinimo koncepcija.


Viršun

[2] Apie politinį gyvūną ir kita: problema.

Ne veltui praeito skyriaus pradžioje paminėjome prezidentų deklaraciją, paskelbtą Liublino unijos metinių proga. Liublino unija ir jos vertinimai visuomet turėjo ryškią politinę konotaciją. Ar tai būtų priešprieša su lenkais XX a. pradžios konflikto kontekste, ar savotiškas istorinis tautų draugystės pareiškimas XX a. pabaigoje. Tam tikrą politinę konotaciją matome žvelgdami ir į minėto aiškiai artikuliuoto Liublino unijos vertinimu paremto prezidentų pareiškimo kontekstą. Ir tai nestebina, pats Liublino unijos tekstas ir yra politinis, šiek tiek kabinantis ekonomiką.

Tiesa, tokio masto ir reikšmės dokumentui, jis absurdiškai trumpas – vos dvidešimtpunktų; iš jų keturi – deklaratyvaus pobūdžio9. Ne tik tai – prof. Broniaus Dundulio žodžiais tariant, „unijos aktas buvo dviejų priešingų pažiūrų ir reikalavimų mišinys, neaiškiai suredaguotas ir prieštaringas. Tolimesnis gyvenimas turėjo parodyti, kaip faktiškai susiklostys dviejų šalių tarpusavio santykiai“10. Pavyzdžiui, nors draudžiamas atskiras Lietuvos Didžiojo kunigaikščio pakėlimas, pats valstybės pavadinimas paliekamas (Didžioji Kunigaikštystė be Didžiojo kunigaikščio?)11. Aplinkybės lėmė, pavyzdžiui, Stepono Batoro elekcijos metu, jog naujai išrinktas Lenkijos Karalius ne tik prisiekė Kunigaikštystei, bet ir patvirtino atskirą pacta conventa – karaliaus pasižadėjimų sąrašą. Teiginys, jog Steponas Batoras karaliumi buvo išrinktas contra privilegia unionis sklandė dar iki tol, 1579 m. Gardino seime, kuriame LDK politikai tarėsi dėl Stepono Batoro rinkimo Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Pačiame Liublino unijos akte keli punktai yra itin aiškūs – vienas, kad atskiro pakėlimo Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu turi nebelikti, kitas, kad nebegali būti atskirų LDK ar LK seimų ar susirinkimų. Tokiame kontekste minėtoji frazė turėtų skambėti mažų mažiausiai šventvagiškai, o tokie karaliaus veiksmai turėjo sukelti pasipiktinimo bangą. Visos Stepono Batoro elekcijos metu kilusios teisinės painiavos rezultatas – valstybės išsaugojo tarpusavio ryšį, o unijos aktas buvo teisiškai sulaužytas. Tačiau tai nesutrukdė valstybėms beveik darniai gyvuoti drauge ir toliau, niekur nedingo ir unijos aktas.

Turėdami tai galvoje, galėtume, galbūt pasirinktu išraiškos būdu ir pastiprindami įspūdį, teigti, jog Liublino unijos aktas buvo socialiai nereikšmingas, politiškai nuspėjamas bei teisiškai neišbaigtas. Akto tekstas neturi nieko bendra su socialine valstybių struktūra. Bendro valdovo rinkimo klausimas neišvengiamai turėjo kilti Žygimantui Augustui sulaukus vyresnio amžiaus be palikuonių. Tad politiniai pokyčiai, numatyti Liubline pasirašytame tekste, iš esmės buvo padiktuoti neišvengiamybės, veikiau nei tautų draugystės. Turime sutikti, jog unijų istorijos kontekste Liublinas tėra ilgo proceso baigiamojo etapo, kurio paskutiniu tašku galime laikyti Gegužės 3 d. Konstituciją, preliudija. Iki tol, regis, dėsningai, kas aptyikriai pusšimtį metų – keturis kartus per du šimtmečius – Krėvoje užmegsti dviejų valstybių saitai buvo peržiūrimi ir sustiprinami. Tad antroje XVI a. pusėje šio proceso tęsinio buvo galima tikėtis. Galų gale teismo ir administracinės reformos, pakeitusios politinį ir administracinį LDK kraštovaizdį, taip pat ir Antrasis Lietuvos Statutas, įamžinęs reikšmingus bajorijos ir diduomenės teisinės padėties santykio pokyčius, buvo vienpusiai LDK politinės tautos sprendimai. Statuto klausimas, dargi, buvo keltas gerokai ilgiau, nei tikslingos pastangos siekiant naujo unijos akto. Teisinė betvarkė, taikant unijos aktą tiek vidaus gyvenime (ir toliau tobulinamas Statutas, nors unijos aktas skelbė vieną teisę), tiek dialoge su unijos partnere Lenkijos Karalyste, buvo koreguojama laikui bėgant. Nepaisant viso to, naujas LDK gyvavimo etapas vadinamas „poliubliniu“, o 1569 metai laikomi lūžine LDK istorijos data. Juk esminis lūžis, valstybei virstant elekcine monarchija iš paveldimos, įvyko 1572 – kuomet mirė paskutinysis vyriškos lyties Jogailaičių dinastijos atstovas. Jei kalbėsime apie „bajoriškosios demokratijos“ įsigalėjimo pradžią, ją žymės 1564-66 metų reformos bei Antrasis Lietuvos Statutas. Unijų istorijos pabaiga – 1791 metų Konstitucija, kuomet LDK visai išnyko ir abi valstybės išties tapo viena.


Viršun

[3] Išvados

Ar turime tokios argumentacijos akivaizdoje atsisakyti Liublino unijos kaip vienos iš esminių LDK istorijos datų? Galbūt Lietuvos Respublikos seimas nusprendė teisingai, nesuteikdamas išskirtinio statuso liepos pirmąjai? Mūsų nuomone, ne. Turime išskirti du būdus įvertinti istorinį įvykį. Vienas – istorinį įvykį vertinti iš plačios, galbūt šių dienų istorinės perspektyvos. Aptariamojo dokumento atveju – tai dviejų valstybių unija, išsilaikiusi unikaliomis valstybės gyvavimo formomis daugiau nei du šimtmečius. Tam tikra prasme, Liublino unija – tai bajoriškoji demokratija absoliutinių monarchijų apsuptyje, Gegužės 3 dienos Konstitucija ir visi kiti dalykai, sekę po Liublino, kuriuos turėtume laikyti savo istorijos savastimi ir jais didžiuotis. Toks vertinimas labai lengvai pasiduoda šių laikų aktualijoms ir gali būti labai lengvai įtraukiamas į politinį žodyną – to pavyzdžius jau pateikėme istoriografiniame bei paminėjome šių dienų kontekste. Kita vertus, vertindami istorinį įvykį, turime ne tik išspręsti ginčus dėl to, kas laimėjo, o kas pralošė, bei simboliškai paminėti jubiliejus politinėje plotmėje. Jei norime pamatyti šio dokumento įtaką, poveikį visuomenės gyvenimui, jos struktūrai ir procesams, kurie joje vyko istoriniame kontekste, turime žvelgti kitaip. Svarbu atskirti įvykio reikšmę šių laikų visuomenei ir įvykio adekvatumą visuomenėje, kuri tą įvykį tiesiogiai išgyveno. Galime klausti, ar pasikeitusi valstybės santvarka, dar vienas teisinis dokumentas, pakreipė visuomenės raidą kuria nors vaga, ar tebuvo reikalingas politinis sprendimas, visuomenę palikęs nuošalyje? Ar tai buvo dar vienas politinis sprendimas „iš viršaus“, o gal jis atspindėjo visuomenės raidos tendencijas? Žurnale “Naujasis Židinys-Aidai” praėjusią vasarą spausdintame straipsnyje R. Petrauskas taikliai pastebėjo, jog „unijos istoriją būtina pasakoti kaip asmeninių abiejų šalių gyventojų ryšių istoriją“12. Kita vertus – ar unija veikė tarpasmeninius ryšius, ar atvirkščiai? Galbūt turėtume ieškoti tam tikro abipusio poveikio mechanizmo, jungiančio tiek pasirašyto dokumento priežastis, tiek ir jo poveikį? Išlaikytinas kritiškas santykis su šaltiniais visuomet reiškia, kad istorikas turi pagrįstai skeptiškai žvelgti ne tik į atskiro šaltinio tekstą, bet ir į patį šaltinį. Tad visai natūralu klausti, ar tai, kaip šiai valstybei ir visuomenei buvo atstovaujama, atitiko pačios valstybės ir visuomenės raidos tendencijas, ar atstovavimas ir akto įgyvendinimas buvo nominalus, ar realus. Šitaip keldami klausimus susiduriame su visuomeninės istorijos dimensijos trūkumo šio istorinio reiškinio vertinime problema…


1 Jučas, M. Lietuvos ir Lenkijos unija. Vilnius, 2000; Blasczyk, G. Od Krewa do Lublina. Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności. T 2., Cz. 1. Poznań, 2007; Liulewicz, H. Gniewów o unię ciąg dalszy. Stosunki polsko-litewskie w latach 1569-1588. Warszawa, 2002.

2 Balzer, O. Tradycyja unii polsko-litewskiej. Lwów, 1919.

3 Konopczyński, W. Dzieje Polski nowożytnej. T. 1. 1506-1648. Warszawa, 1936.

4 Łowmiański, H. Polityka Jagiellonów. Parengė K. Pietkiewicz. Poznań, 1999.

5 Любавский, М. Литовско-Русскй сеймъ. Опытъ по исторiи учреждения въ связи с внутреннимъ строемъ и внeшнею жизнью государства. Москва, 1900.

6 cf. Bardach J. Od aktu w Jrewie do Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów 1385 – 1791. Iš: Unia Lubelska i tradycje integracyjne w Europie Środkowo – wschodniej. Lublin, 1999.

7 Лаппо, И. Западная Россiя и ея соединенiе съ Польшею въ их историческомъ прошломъ. Прага, 1929.

8 Wisner, H. Lietuvos valstybingumo pavojai. Vilnius, 1991.

9 Pagal Akta unji Polski z Litwą, 1385-1791. Sud. Kutrzeba, S., Semkowicz, W. Kraków, 1932, s. 357-362.

10 Dundulis, B. Lietuvos užsienio politika XVI a. Vinius, „Mintis“, 1971, p. 231.

11 Akta unji Polski z Litwą, 1385-1791. Sud. Kutrzeba, S., Semkowicz, W. Kraków, 1932, s. 358 [5 punktas].

12 Petrauskas, R. Lenkijos ir Lietuvos unija: geopolitinis ir kultūrinis kontekstas. Iš: Naujasis Židinys-Aidai. 2009, 6 (222), p. 173. Taip pat internete: [nuoroda]

2 thoughts on “Apie Liublino uniją”

  1. dasa said:

    o kas yra atskira ir bendra liublino unijai?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s