Too Much Information

grįžti į „Ryto skaitiniai

Šio ryto skaitiniais prie kavos tapo bernardinuose išspausdintas interviu su Romu Sakadolskiu. Neblogas skaitinukas (kaip kad dažnai bernardinuose), reikia pasakyti, ir mintys išdėstytos įdomios. Negaliu nesutikti su tuo, kad WikiLeaks neatlieka visų žurnalistinių funkcijų – tik medžiagos atranką ir skelbimą (minimą J. Assange’o pasisakymą apie skelbiamos informacijos atrankos kriterijus ir kita galima išklausyti čia). Tačiau kalbos apie informacijos skelbimo moralumą mane visuomet erzina. Žurnalistams kalbėti apie žurnalistikos etiką yra svarbu, ko gero, bet – nežinau kaip jūs – aš noriu žinoti. Ir man nelabai svarbu, kokio slaptumo tai medžiaga, aš noriu, kad ji mane pasiektų. Nes – galų gale, jei ji buvo tokia slapta, kad neturėjo manęs pasiekti, vadinasi – kažkas susimovė ir dabar aš noriu su pasimėgavimu stebėti, kaip susimovusiems dėl to svyla subinės. Ir nebūtinai nuo to kas nors nukentės – pavyzdžiui, aš Anušauską tik labiau gerbiu dėl to, kad jis tyliai skatino mūsų ADS kamuojamą Prezidentę kaip įmanoma glaudžiau bendradarbiauti su JAV. Ir dėjau ant žmonių, kurie tokios būtinybės nesupranta.

Seniai seniai (2010 vasario mėnesį) The Economist skyrė visą savo “Special Report” skiltį informacijos kiekiams ir informacijos apdorojimui – kaip kinta apdorojimo būdai, privatumo klausimams, kaip informacijos kiekiai keičia verslą ir panašiomis temomis buvo parašytas bent pustuzinis straipsnių. Dabar, po metų, matome tas pačias mintis dėstomas ir taikomas žurnalistikai. Kas manes labai nestebina – turėjo ateiti žurnalistų laikas patirti informacijos kiekio spaudimą. Visai sutinku su p. Sakadolskiu, ir su The Economist žurnalistų išsakytomis mintimis – naujosios technologijos drastiškai reformuoja mūsų informacijos pasaulį. Dažnam žmogui informacijos darosi per daug vos įsijungus google paiešką. Taip – lėtai, Adamo Smitho nuomone, nuo pirmykščių bendruomenių laikų – vykstantis darbo pasidalijimo procesas, panašu, greitėja. Specializacija visose gyvenimo srityse darosi vis siauresnė, nes norint “kabinti giliai” reikia “kabinti nedaug”, mat pasiekiamos informacijos kiekiai su kiekvienu nauju klausimu didėja eksponentiškai. Galime tai matyti kaip problemą, galime tai matyti kaip iššūkį, bet anksčiau ar vėliau kiekvienam mūsų teks su šiuo faktu dorotis.

Aš asmeniškai šį progresą matau beveik vien tik teigiamoje šviesoje. Viena vertus (pusiau juokais), darbo rinkoje siaurėjant specializacijai atsiras vis daugiau ir daugiau kvalifikuotos darbo jėgos reikalaujančių pozicijų. Kita vertus (visai rimtai), sunkiai suvaldomas informacijos kiekis sėkmingai užkerta kelius stabdyti informacijos sklaidą. Galima išjungti internetą, mobilujį ryšį – vis viena kas nors kaip nors prisijungs tiesiai prie palydovo ir informacija ištrūks lauk. Gali išjungti serverius, bet informacija greitai bus perkelta kitur. Gali uždrausti amerikiečiams skaityti WikiLeaks, bet atrodysi kaip žmogus, reikalaujantis tylos “Metallica” koncerte. Orvelo utopija pamažu byra – tik dėl to, kad žmonės nebijo išnaudoti technologijų potencialo. Su tuo visus ir sveikinu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s