Sąmokslo teorijos anatomija

grįžti į „Odisėja į sąmokslo teorijos gelmes prasideda

Vol. 1

I. Įžanginis žodis.

Šioje rašinėlių serijoje imsiuosi nagrinėti sąmokslo teorijų reiškinį. Kadangi istorinių sąmokslo teorijos kilmės, ištakų analizių netrūksta ir lietuvių kalba platinamoje spausdintoje spaudoje1, imsiuosi kiek kitokio prieigos taško. Pirmiausia, mano analizės objektas – šiuolaikinės konspiracijos teorijos, besireiškiančios video dokumentikos formatu. Antra, šiame įvadiniame straipsnelyje analizuosiu sąmokslo teorijos loginį santykį su oficialiąja versija. Į šią pirmąją dalį su savimi pasiimu bičiulį – Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikų eretiką ir vieną JAV tėvų, su veikalu The Age Of Reason po pažasčia, Thomas Paine.

II. Sąmokslo teorijos logika.

Tad pradėkime nuo oficialiosios versijos ir sąmokslo teorijos priešpriešos paaiškinimo. Oficialiąja versija maga vadinti bet kurį viešą skelbtą įvykio paaiškinimą, kurį dažnai išgirsime iš oficialiųjų institucijų lūpų… Ne, nevisai. Galbūt tai turėtų būti kontraversiško įvykio paaiškinimas? Ne – įvykis nėra kontraversiškas, kol nepasirodo antroji nuomonė. Tad galbūt antroji nuomonė yra sąmokslo teorija?.. Ne. Alberto Enšteino Bendrojo reliatyvumo teoriją, tokiu atveju, turėtume vadinti I. Niutono fizikos sąmokslo teorija. Meskim iš galvos. Lengviausia, kažkodėl, yra pradėti nuo antrosios diados dalies – sąmokslo teorijos apibrėžimo. Kodėl? Nes be priešpriešos oficialioji versija tėra versija. Tačiau ši versija suvaidina itin svarbų vaidmenį bet kurios sąmokslo teorijos naratyve. Oficialioji versija anachronistiškai tampa bet kurios sąmokslo teorijos atspirties tašku. Nėra sąmokslo teorijos be oficialiosios versijos, o pastaroji įgauna tokį pavidalą tik žvelgiant per sąmokslo teorijos prizmę. Tad kas sąmokslo teoriją [toliau – st] verčia tuo, kuo ji yra – sąmokslo teorija? Kodėl aš šį žanrą nusprendžiau išskirti iš visų kitų kritikos būdų – sakytume, pažangos vardiklių, laisvo žodžio įgyvendintojų?.. Būtent dėl šio pavojingo panašumo į bet kurią kitą teoriją. Net šių pseudodokumentinių filmų retoriką tai apvelka moksliškumo aura. O tai jau yra mokslinio metodo įžeidimas. Leiskite paaiškinti kodėl…

Teorija yra formuojama keliais etapais. Pirmasis iš jų – aksiomos. Tai yra pamatiniai neginčijamais laikomi teorijos teiginiai (be jų susiduriame su neišvengiama begalinės regresijos problema). Iš jų loginės dedukcijos metodu yra vedamos teoremos, teiginiai – neprieštaraujantys vieni kitiems bei aksiomoms. Atskira disciplina (savo ruožtu operuojanti tam tikrų aksiomų pagrindu) kai kuriais atvejais privalo būti priimama kaip aksioma. Pavyzdžiui, geometrija privalo algebrą priimti kaip aksiomą. Tokiu būdu geometrija yra apibūdinama kaip išvestinė disciplina algebros atžvilgiu2. Kaip turėtume traktuoti st oficialiosios versijos [toliau – ov] atžvilgiu?

Argumento dėlei, manykime, jog st funkcionuoja kaip atskira disciplina to paties (kaip ir ov) tyrimo objekto atžvilgiu. Taip mąstydami susiduriame su keliomis problemomis. Pirma – nėra iki galo aiškūs indukciniam metodui naudojamos statistinės imties pasirinkimo kriterijai. Paprasta – mokslinės studijos paprastai nelydi moderniųjų sąmokslo teorijų (prie šio argumento dar sugrįšime), tad nėra kur ieškoti šių kriterijų apibrėžimo. Tačiau iš st naratyvo mėginčiau išskirti vieną, panašu, veikiantį duomenų atrankos kriterijų. Glaudus st santykis su ov pasireiškia tuo, kad visa empirinė medžiaga, netinkanti ar nepaaiškinama ov,automatiškai priskiriama st sričiai. Toks kriterijus mažų mažiausiai regis nepakankamas. Ne tik tai – jis labai primena porą argumentavimo klaidų. Pirmoji, vadinama Teksaso šauliu, reiškia statistiškai nereikšmingos informacijos perdėtą sureikšminimą – tai pasitaiko tuomet, kai turimi riboti duomenys „perinterpretuojami“. Istorija, nuo kurios klaidai kilęs toks pavadinimas, skamba taip:

„Šaulys savo rančoje Teksase paleidžia kelioliką kulkų į daržinės sieną. Tuomet, išsirinkęs arčiausiai vienas kito atsitiktinai išsidėsčiusią grupę šūvių, apibrėžia ją taikiniu ir paskelbia taip gerai šaudąs į taikinį.“

Tai, žinoma, kiek perspausta versija ta prasme, kad įterpiamas šaulio ketinimas pasipuikuoti. Ko gero tiksliau būtų kalbėti apie pašalinį žmogų, iš tų pačių glaudžiausiai esančių šūvių žymių (be taikinio) sprendžiantį apie šaulio taiklumą. Apibendrinsiu konkrečiai aptariamam atvejui – duomenys, nepaaiškinami ov nebūtinai turi būti priskiriami st – sąsają būtina atskirai pagrįsti.Tačiau ji yra nutylima arba paliekama žiūrovo vaizduotei, arba įvardijama kaip sąmokslo dalis – dalis to, kas yra iš esmės nežinotina, apie ką negalime turėti pakankamai duomenų.

III. Paslaptis ir stebuklas.

„Kalbant apie Paslaptį, viskas ką matome mums yra, tam tikra prasme, paslaptis. Mūsų pačių egzistencija mums yra paslaptis: visas augmenijos pasaulis yra paslaptis. Negalime paaiškinti, kas atsitinka, kad gilė, patekusi į žemę ilgainiui tampa ąžuolu. […] Faktas, priešingai priežasčiai, yra ne paslaptis[…]. Kuomet žmonės[…] sukuria religines sistemas nederančias su kuriančio Dievo žodžiu ar darbais ir ne tik nepasiduodančias, bet nesuderinamas su žmogišku supratimu, jiems tapo būtina sukurti ar pritaikyti žodį, kuris tarnautų kaip užtvara visiems klausimams, tyrimams ir apmąstymams“3.

Paslaptis, apie kurią čia kalba T. Paine, dabar yra vadinama nišų Dievu (God of the Gaps), argumentu, skirtu apibūdinti tai, kas yra nežinoma, juo užpildyti žinojimo spragas. St atveju, terminas sąmokslas yra pasitelkiamas tam tikslui. Tačiau jei išliksime kritiški, tokie, kokie nuolatos garsinasi esą sąmokslo teoretikai, teks pripažinti, kad tos spragos, užpildomos sąmokslu, tėra nepagrįstos ar nepakankamai pagrįstos spekuliacijos – tai, kas dar nežinoma, nereiškia, jog yra nežinotina.

„Taip pat, kaip kiekvienas daiktas gali būti pavadintas paslaptimi, taip pat gali būti tariama, jog kiekvienas daiktas yra stebuklas ir joks stebuklas nėra didesnis už kitą. Dramblys, nors didesnis, nėra didesnis stebuklas nei blusa: nei kalnas nėra didesnis stebuklas nei atomas. […] Žmonija susikūrė tam tikrus dėsnius, pagal kuriuos tai, ką jie vadina gamta, veikia; o stebuklas yra kažkas priešingo jųjų veikimui ir poveikiui. Tačiau kol nežinome tų dėsnių mąsto, bei mąsto to, kas dažnai vadinama gamtinėmis jėgomis, mes negalime spręsti, ar kažkas, kas gali pasirodyti nuostabu ar stebuklinga, yra jų ribose, už tų ribų ar prieštarauja dėsningam jų veikimui.“4.

Šią T. Paine’o pastabą derėtų prisiminti, kuomet kalbame apie sąmokslo teorijas. Nes bet kuri sąmokslo teorija, sukūrusi Paslaptį,atras Stebuklą – visa tai, kas nesusivedė iki šiol, tampa aišku kaip dieną – sąmokslas mums tiesiai po nosimis, o mes jo nematėme. Ir tai paprastai tampa labai lengva. Ši sąmokslo teorijos naratyvo dalis paprastai būna ilgiausia – daugybė filmuotos medžiagos, liudininkų ir ekspertų parodymų. Viskas, regis veda į tą vieną tiesą, kurią įtarėme pradžioje – mums meluoja. Bėda ta, kad informacija, vedanti mus į šią tiesą, jau yra nufiltruota. Kaip?

IV. Sąmokslo aksioma.

Sąmokslas abiem hipotetiniais atvejais – tiek atskiros, tiek išvestinės disciplinos atveju – yra priimamas kaip aksioma. Istoriniame argumente tai yra pastebėta kaip slaptumo klaida (furtive fallacy):

„Slaptumo klaida yra klaidinanti idėja, kad ypatingai reikšmingi faktai yra tamsūs purvini dalykai ir, kad istorija pati savaime yra pikta lemiančių priežasčių ir neteisingų pasekmių seka[…]. Tai kažkas daugiau ir kažkas skirtingo nei vien tik konspiracijos teorija, nors tokia priežastinės redukcijos forma yra dažnas komponentas. Slaptumo klaida yra gilesnė, jungianti naivią epistemologinę prielaidą kad dalykai niekuomet nėra tokie, kaip atrodo ir tvirtą prisirišimą prie pirmosios nuodemės doktrinos“5.

Kaip teigia ir D. H. Fischeris, ši klaida tik iš dalies tinka sąmokslo teorijai. Tačiau tokia forma, priimama kaip aksioma, ne tik griauna visą ant jos pastatomą modelį.

Ji užsuka uždarą ratą, kuriame besisukant neįmanoma racionaliai grįsti teiginių – kartu su Paslaptimi ir Stebuklu sąmokslo aksioma suformuoja labai efektyvų duomenų atrankos mechanizmą, leidžiantį išgalvoti “nežinotinus” duomenis, atmesti “sufalsifikuotus” duomenis ir tokiu būdu pagrįsti aksiomą. Tai gana efektyvus būdas, tačiau dėstymo maniera taipogi turi savo pavadinimą. Ši problema, ko gero aiškesnė st naratyvo eigoje, yra redukcija iki vidurkio. Tai yra retrospektyviai formuluojamos hipotezės atžvilgiu renkami duomenys hipotezei pagrįsti. Kad ir koks neįtikėtinas pirminis teiginys būtų, kuo daugiau pavyzdžių jam pagrįsti surandama, tuo labiau tiek pavyzdžiai, tiek pirminis teiginys artėja prie vidurkio, prie normos. Pavyzdžiui, kas nors kompanijoje numeta frazę: “visi žydai šlykštūs”. Teiginys natūraliai yra neteisingas, tačiau su kiekvienu kompanijos nario pastebėjimu („Jo, kai dirbau restorane buvo užėję du žydai ir jie…“, „O aš kai važiavau iš darbo žydas man užlindo sankryžoj…“, t.t.), visi teiginiai, o svarbiausia – priminis teiginys – atrodo vis pagrįstesni. Jei dar kartą pažvelgsime, pamatysime, jog pirminis teiginys negali būti pagrindžiamas indukciškai ir yra akivaidžiai netikslus apibendrinimas. Tuo pačiu principu formuluojamas ir aksiomos ir išvados santykis sąmokslo teorijos naratyve.

Dėl tos pačios priežasties – duomenų filtravimo mechanizmo – neįmanoma faktais nuginčyti sąmokslo teorijos šalininko, žaidžiant pagal jo taisykles – mat faktai neturi stabilios vertės – bet kuris tavo faktas gali tapti niekiniu, o priešingas pusfaktis – visa nusveriančiu monstru. Ir tam tereikia atsigręžti į sąmokslo aksiomą – pagrindinį sąmokslo teorijos ramstį.

V. Tarpinės išvados.

Traktuodami sąmokslo teoriją kaip atskirą discipliną susiduriame su empirinių duomenų atrinkimo kriterijaus problema ir Teksaso šaulio klaida. Pagrindinė aksioma sąmokslo teorijoje nėra nei pakankamai paprasta, nei savaime aiški, kad galėtų būti aksioma teorijai. Ji savaime sukelia keblumų, turint omenyje ir slaptumo klaidą, o redukavimas iki vidurkio nėra legitymus būdas jai pagrįsti. Niekada nebuvau prieš klausimų kėlimą, nei prieš kritišką mąstymą. Tačiau reikia išmanyti, kaip klausimus reikia kelti, bei – kaip mąstyti kritiškai. Juoba reikia išmanyti, kaip logiškai konstruoti teoriją.

grįžti į „Sąmokslo teorija užknisa

Vol. 2.

Kelios pastabos apie sąmokslo teorijos naratyvo konstrukciją.

Kadangi tema gana plati, o sąmokslo teoretikų filmus žiūrėti nusibosta (nuolatos tikrinti ir pertikrinti medžiagą), nusprendžiau pastebėjimus skelbti pamažu. Tad štai – trys sąmokslo teorijos naratyvą kuriant naudojami metodai. Išskirti juos nėra labai lengva, juoba sunku apibūdinti. Man pačiam šitų tekstų kokybė ne prie dūšios, bet tikiuosi su laiku juos pamažu tobulinti.

“Užmėtymas kepurėmis”. Kol kas “naratyviškiausias” sąmokslo teorijos konstravimo būdas. Faktų bėrimas nuolat painiojant šaltinių medžiagą, pasakotojo tekstą, vietą, laiką… Tikslas iš esmės yra “pamesti” klausytoją faktų lavinoje. Kadangi faktų lavinos pagalba yra kuriamas pasakojimas, pirmą kartą žiūrint sunku spėti sugaudyti, kurie faktai tikri, kurie ne. “Zeitgeist” religijai skirta dalis yra puikus pavyzdys. Naratyvas pradedamas pasakojant apie saulę, kurios žymėjimų randame as far back as 10.000 BC. Keletas nuobodokų pastabų apie tai, kaip kultūros (cultures) matė, kaip saulė kyla ir kaip suprato, kad be jos gyvybė planetoje neišgyventų. Ir štai nepastebimai alogiška slinktis – pereinama prie Zodiako. Pamirštama paminėti, kad šio istorija gerokai trumpesnė (Babilone – 1000 pr. Kr., Graikijoje – 2 a. po Kr.), kad pats pavadinimas siejamas su graikišku žodžiu ir Zodiakas toli gražu ne toks universalus kaip saulės žymėjimas. Tačiau tokiu būdu logiškai kuriamas santykis su 17 a. nutapyta freska, kur Jėzus talpinamas Zodiako viduryje. Faktinių klaidų Zeitgeist mirga marga bei jos jau yra išrankiotos. Tačiau pagrindinis principas – nepastebėtai pabėgti nuo Saulės prie Zodiako ir grįžti atgal. Tai yra atliekama elementariai užmėtant faktais. Panašiai elgiamasi su vaizdine medžiaga. Pavyzdžiui, to paties Zeitgeist dalyje apie 911 taip pasielgiama su sprogdinimų medžiaga. Kaip minėjome, faktų priberiama daug, tačiau rodomos nuotraukos nesutampa, vidury įterpiamas eksperto komentaras (biesas žino iš kur), numetamas video, kur parodomi trys dūmų kamuoliukai (suprask – sprogimai PPC griovimui)…

“O iš tiesų…”. Pasakojimo būdas, kuomet, kaip ir iki tol, kliaujamasi publikos neišmanymu. Iš esmės, manau, tai galima laikyti “Šiaudinės baidyklės” ir “Klaidingos dilemos” kombo. Elementarus teiginys yra paneigiamas sudėtingesnio proceso ar įvykio paaiškinimo labui, tokiu būdu suponuojant sąmokslą. Pavyzdžiui: “manei, kad banko sąskaitoje rodomi tavo įnešti pinigai? Ne, iš tiesų banko sąskaitoje rodoma banko skola tau! Kadangi pirmasis teiginys yra klaidingas, vadinasi, bankai tave apgaudinėja“. Paskutinioji dalis gali būti palikta tik potekstėje. Faktai iš principo teisingi. Istoriškai skolos raštai buvo popierinių pinigų protoforma. Popierinių pinigų kaip įsipareigojimų sampratą diegia bet kuris aukštosios mokyklos ekonomikos kursas. Tad faktinė medžiaga teisinga. Išvada – ne. Vizualiai „Šiaudinei baidyklei“ sukurti kartais pasitelkiama animacija – pieštinis videonaratyvas. Tame pačiame Zeitgeist taip su religija pasielgta buvo per G. Carlino intarpą.

“Klydo – vadinasi, meluoja…“. Tai – kone dažniausiai pasitaikantis argumentų prieš oficialiają versiją pateikimo būdas. Taikiniu yra pasirenkamas viešas lyderis, dažnai politikas, filmų prodiuseris, pan. Žodžiu, atrandamas žmogus, aktyviai ginantis oficialiają versiją, tačiau nespecialistas tam tikrame lauke. Taip nuolatos darosi su A. Goru ir klimato atšilimo kritikais. Kažkodėl jis tampa atakos objektu, kuomet kritikuojama IPCC formuluojama klimato atšilimo versija. Tas pats su G. W. Busho viešais pasisakymais, kuomet kritikuojama komisija, tyrusi Rugsėjo 11 PPC atakas. Tolesni argumentai įvairuoja – nuo ad hominem iki kompetencijos stokos. Tačiau visa esmė – bet kokios klaidos interpretuojamos kaip diskredituojančios visų veiklą. Kvailystė – A. Goro prezentacija gali būti visiškas šlamštas, nuo to IPCC ataskaitos nesikeičia. G. W. Bushas gali skaityti vaikams pasakas, kuomet PPC griūva, tačiau komisijos išvados nuo to nepasikeis. Galų gale, komisijos išvados gali būti klaidingos, tačiau nuolatos gale primesti „klaidingą dilemą“ (arba-arba) yra… klaidinga. Tame nėra kažkokios ypatingos vizualikos, nors viešų kalbų įrašai yra puikus būdas demonstruoti paklydimus.

To be continued…


1Donskis, L. Neapykantos formos. Įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje. Vilnius: Versus Aureus, 2009.
2Tarski, J. Introduction to Logic and the Methodology of the Deductive Sciences. NY-Oxford: Oxford University Press, 1994, p.109-112.
3“We cannot account how it is that an acorn, when put into the ground, is made to develop itself and become an oak. […] The fact however, as distinct from the operating cause, is not a mystery, because we see it[…]. When men[…] set up systems of religion incompatible with the word or works of God in the creation, and not only above but repugnant to human comprehension, they were under the necessity of inventing or adopting a word that should serve as a bar to all questions, inquiries and speculations.” [The Writings of Thomas Payne. Ed. Moncure Daniel Conway. Vol. 4. New York: G.P. Putnam’s Sons, 1894, p. 45. Knyga nesaugoma autorinių teisių, tad ją nemokamai galima parsisiųsti pdf formatu ar skaityti internete. Leidimas senokas, tad moksliniam darbui paieškočiau naujesnio. Kita vertus, tikslui, kuriam šį tekstą naudosiu, plačiai ir lengvai prieinama kopija – tik papildomas privalumas.]
4“In the same sense that every thing may be said to be a mystery, so also may it be said that every thing is a miracle, and that no one thing is a greater miracle than another. The elephant, though larger, is not a greater miracle than a mite: nor a mountain a greater miracle than an atom. […] Mankind have conceived to themselves certain laws, by which what they call nature is supposed to act; and that a miracle is something contrary to the operation and effect of those laws. But unless we know the whole extent of those laws, and of what are commonly called the powers of nature, we are not able to judge whether any thing that may appear to us wonderful or miraculous, be within, or be beyond, or be contrary to, her natural power of acting”[Ibid., p. 46].
5“The furtive fallacy is the erroneous idea that facts of special significance are dark and dirty things and that history itself is a story of causes mostly insidious and results mostly invidious[…]. It is something more, and something other than merely a conspiracy theory, though that form of causal reduction is a common component. The furtive fallacy is a more profound error, which combines a naïve epistemological assumption that things are never what they seem to be, with a firm attachment to the doctrine of original sin. [Fischer, D. H. Historians’ fallacies. Toward a logic of historical thought. London: Routledge, 1971, p. 74-75].

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s