Nurašyt(in)a atgyvena – miesto automobilis

grįžti į „Informacijos amžius?..

Image via Wikipedia. Henriui Fordui, VolksWagen ir kitiems XX a. stebūklams lemta išnykti. Juos išnaikins... Blackberry.

Seniai seniai rašiau apie <15 min. principą internetinėje spaudoje bei „greitėjančio laiko“ efektą. Prisiminiau tą savo rašinį aptikęs Adomo Sliužinsko labai neblogą pastebėjimą po vienu postu G+’e. Jis skambėjo taip (paredagavau, nes ten buvo visokių boldų ir caps lockų, kurių nelabai mėgstu, bei savicenzūruotų keiksmažodžių, kurių nekenčiu dar labiau):

„Dabar taip – mielieji, teigiantys, kad jums brangus laikas ir važinėjantys po Vilnių automobiliais – baikit meluoti sau ir visam pasauliui, užpisot negyvai!
1h 10 min kelionės iš/į darbą praleidžiu skaitydamas knygas, klausydamas muzikos, atrašinėdamas emailus, laikindamas postus feisbuke, miegodamas ir t. t., o sugaištu per dieną 2-15 min. laukdamas troleibuso lauke. Ką jūs gero veikiate tas 20 minučių vairuodami? Šūdą. Patys kalti ir nereikia čia „man vaiką nuvežti“, „o kaip krepšius parsitempti“ ir kitų absurdiškai debiliškų argumentų. Esat šūdadūšiai, jei drįstat taip aiškinti.“

Vairavimas per se, priešingai populiariąjai nuomonei, nėra naudingas laiko praleidimas, nebent esate profesionalus lenktynininkas ir jums reikia nuolatos tobulinti įgūdžius. Bet kuriuo atveju, visą šį nuostabų argumentą aš mielai pasukčiau kitu kampu.

kavos?

Paskaičiuokime – aprašytu hipotetiniu (realiu?) atveju, vairuodamas automobilį ne sutaupai 50 minučių, o prarandi pusantros valandos savo laiko. Su matematika nepasiginčysi. Dabar leiskite paklausti, kiek jums yra mokama už valandą darbo? Jei per mėnesį uždirbate apie 2000 litų, turėtumėte gauti apie 12 litų per valandą. Tarkime, kad vairuojate labai ekonomišką miesto automobilį (0,04l/km), kelionės atstumas – apie 15 km, degalų litro kaina – 4 litai. Kelionė jums kainuoja 2,4 litus, 10 centų pigiau, nei troleibuso bilietėlis? Bullshit. Jums ji kainuoja 2,4 lito + 18 litų, jei savo laiką vertinate taip pat, kaip jūsų darbdavys (dažniausiai vertinate didesne suma). Maždaug tiek Jūs mokate už tą naują lizingu įsigytą plazminį teliką.

Ryte įsipilkite kavos į termosinį puodelį, pasiimkite mėgstamos spaudos, knygą – į darbą atvyksite jau ir kavos išgėręs. Pasitelkite technologiją – galimybės tokiu atveju tampa neribotos. Tai ne šiaip gražūs žodžiai ir jūs tai patys puikiausiai žinote. Tačiau man prieš akis iškilo hipotetinis skaitytojas, besipiktinantis, kad tokiu mano pateiktu skaičiavimu čia visai jau po kapitalistiniu jungu siekiu visus pajungti galutinai, kiekvieną kiekvienos dienos valandą. Kas yra durnas pasipiktinimas1, nebent pakreiptume klausimą filosofiškiau.

Kas išties verčia mus skubėti? Kodėl manome, kad skubėti reikia, kodėl atsiranda, kas ragina skubėti, kodėl atrodo, kad pasaulis skuba kažkur tolyn ir neleidžia atsikvėpti ir apskritai, kas čia dabar darosi, kodėl viskas yra vientisas beprotnamis!? Šitaip galima tą klausimą pakreipti. Pamėginkime į jį atsakyti.

automobilių žudikai.

„Technologijų sklaida ir prieinamumas reiškia didėjantį gyvenimo tempą“ – ar panašiai skamba šių dienų klišė, kuri žurnalistams, ekonomistams ir visiems kitiems susireikšminusiems neišmanėliams yra pakankamas atsakymas į mūsų aukščiau užduotą klausimą. Kiti, tiesa, pabrėžia, kad vertybių nebuvimas, turto sureikšminimas ir kt. – tai yra didžiausi mūsų priešai, varantys pasaulį beprotišku tempu. Kiti tuo kaltins kapitalizmą. Tačiau svarbiausias dalykas čia yra informacijos pasiekiamumas, kuris auga su kiekviena nauja tam skirta technologija. Na, nevisai.

Informacijos sklaida buvo vienodai svarbi Tutanchamono raštininkui, XVI a. olandų pirklio laivo kapitonui bei Wallstreet’o biržos makleriui. Informacijos sklaidos sparta (ekonominiais terminais – žinios apie ir galimybė pasinaudoti non-rival goods) padėjo ir padeda kurti technologijas, didinančias informacijos sklaidos spartą. Todėl nuo šumerų dantiraščio molyje iki popieriaus toje pačioje erdvėje turėjo praeiti kone 2400 metų. Nuo rašalo iki Gutenbergo – apie pusantro tūkstančio metų. Tačiau nuo Gutenbergo iki asmeninio kompiuterio – jau tik 550. Nuo asmeninio kompiuterio iki tolesnio svarbaus atradimo turėtų praeiti dar mažiau. 200? 1002? Skubame į priekį kone geometrine progresija.

Todėl, nepaisant šiokios tokios panikos pastarąjį dešimtmetį, dabar gyvenimas Lietuvoje dėliojasi jau nebeignoruodamas technologijų. Ir ta situacija, kurią apibūdinome straipsnio pradžioje, tėra vienas iš veidų tos technologijų pakopos, kurioje ilganiui išstumiamos senos, pasenusios koncepcijos, pasenusio įgyvendinimo, niekam nebetinkamos technologijos. Viena iš jų – miesto automobilis.

šitas mažulis važiuoja saugiau ir greičiau nei didžioji dalis vokiškų autobanų kledarų. Apie jų išnykimą irgi galima pradėti mąstyti. Tiesa, ten kitų fintų yra.

Gyvenimas nebėga tolyn. Jis nespartėja, laiko nemažėja ir reikalavimai nedidėja. Įsidėmėkite vieną dalyką – gyvename žmonių pasaulyje, kur niekas, absoliučiai niekas, negali būti deleguota žmogui atlikti, jei yra aukščiau žmogaus galimybių. Laikas negali nubėgti taip toli, kad būtų nepasiekiamas žmogaus ranka. Technologijos suteikia mums galimybę atlikti daugiau per tą patį laiką, nei kada anksčiau. Ir mes stengsimės atlikti daugiau per tą patį laiką nei kada anksčiau. Nes viskas, kas po mūsų lieka, tai mūsų darbai.

Pasaulyje, kuriame atsiranda galimybė be didesnių pastangų keliaujant į darbą nuveikti vienos valandos darbus, žmonės ims daryti tuos darbus keliaudami į darbą. Jei jų dabar naudojamos priemonės tam trukdys – jos bus nurašytos į technologijų nevykėlių skyrelį. Būten tokia technologija ir koncepcija yra „miesto automobilis“. Nepykite, automobilistai, jūs tuoj tapsite tokia retena, kaip pašto ženklų kolekcionieriai. Tiesa, miesto kelių karaliams prireiks laiko tam suprasti. Tebūnie čia perspėjimas iš anksto.


1 Durnas, nes manoma, kad tokiu būdu kažkodėl neįgysi laiko kitiems užsiėmimams, pavyzdžiui, spoksojimui į durnadėžę buvimui su šeima ar draugais po darbo. Arba, jei jau taip nesinori dirbti, kaip minėta, galite laikinti šlamštą fuckfacebooke savo išmaniojo telefono pagalba, pažiūrėti mėgstamo serialo seriją per planšetę ir t. t.

2 Prašau, nekiškit tų a. a. Steve Jobso niekučių, už kuriuos jis yra garbinamas kaip dievukas. Ilgainiui jie nugrims į istorijos dugno įdomybių dumblą lygiai taip pat, kaip ir Su Suno laikrodžio bokštas. Jie nėra istoriškai svarbus atradimas.

27 thoughts on “Nurašyt(in)a atgyvena – miesto automobilis”

  1. viskas būtų gerai, jei būtų atidirbtas viešasis transportas – kad tarp persėdimų nereikėtų iki pusvalandžio stypsoti stotelėje (jei nesutinkate, pabandykite nuvažiuoti iš bet kurio į šiaurę nuo Vilniaus centro esančių rajonų į pvz. Panerius), jei ryte ar vakare įsigrūdus į autobusą minioje būtų realu galėti daryti kažką daugiau, nei TIK klausytis muzikos. O beje, muzikos – ar audioknygų, jei jau kalbame apie naudingai leidžiamą laiką – galima klausytis ir automobilyje. Ir kavą gerti.
    aš nenoriu pasakyti, kad visai nesutinku su straipsniu. tik kad gyvenimo stilių būna pakankamai įvairių ir skatinti visus vadovautis vienu elgesio modeliu nelabai matau prasmės.

    • Aš ir nesakau, kas kokiu elgesio modeliu turėtų vadovautis. Aš tik sakau, kad miesto automobilis yra konceptuali technologinė atgyvena. Suprantu, kad kartais reikia palaukti stotelėje. Gerai, kad vairuojant kamščiuose niekada stovėti nereikia… Pala…
      Tiesa, automobiliams daug paprasčiau – jie turi tikslius grafikus, kur kada ir kiek reikės kamščiuose laukti. Ne, pala, aš čia kažką maišau.
      Viskas gerai, vairuokite automobilį, aš neskatinu pereiti prie viešojo transporto. Aš tik sakau, kaip yra su laiko panaudojimu ir technologijomis.

      • na, bet viešasis transportas kamščiuose stovi lygiai taip pat sėkmingai, išskyrus keliose gatvėse skirtas atskiras juostas. o technologijos ir automobiliuose veikia.

      • Taip, veikia. Ypač, kai reikia e-mailą atrašyti. Arba vakarykštę nepabaigtą ataskaitą pabaigti. Gali tada sudiktuoti viską audiobukui. Galima, aišku ir dažytis automobilyje ir atlikti krūvą kitų naudingų dalykų. Galima dar paskui draudimo polisus ant kapoto pildyti – labai naudinga veikla.
        Bet ne apie tai čia straipsnis, mane šie trivialumai erzina daug labiau, nei yra įdomūs. Straipsnis apie tai, kad ilgainiui miesto automobilis išnyks. Nes tai jau dabar yra dažnu atveju neefektyvus laiko panaudojimas, o ateityje tas neefektyvumas darysis dar akivaizdesnis. Viešasis transportas darysis vis efektyvesnis, o gatvės vis labiau užkimštos. Technologijų žmogui visomis laisvomis rankomis ir laisvomis akimis visada bus daugiau, nei tam, kuris bent pusę laiko prilipdytas viena ranka prie vairo ar vairasvirtės bei turi nuolat dirsčioti į kelią. Tiesa, idiot-proof technologijos taip pat tobulėja.

  2. taip, p.Leo, sutinku, KAŽKADA, kai viešasis transportas bus pakankamai sutvarkytas, aš irgi mielai pereisiu tik prie jo. bet kol kas Vilnius, jei apimame ir periferiją, iki to tikrai dar nepriaugęs.

  3. penkios boružės said:

    1. Man automobilis jau prieš dešimt metų atrodė juoda atgyvena. Tačiau vadinamasis viešasis transportas, toks kokį turime šiuo metu, yra dar didesnė atgyvena. Todėl galima fantazuoti daug ką ir spręsti dilemas kurios bus ateityje, tačiau šiai akimirkai renkuosi priešingą dalyką negu renkamasi straipsnyje. Nors iš ryto automobilis ir kolektyvinio transporto būdai yra panašaus efektyvumo, tačiau vėliau vakare nėra ką lyginti, kolektyvinis transportas gauna į vienus vartus.
    2. Sakote kad ilgainiui automobilis išnyks. Taip, visai tikėtina, ypač jeigu bus dirbtinai naikinamas. Bet.. kur išnyks? Man kuo toliau tuo labiau šviečiasi kad daugelis Lietuvos miestų dar penkis šimtus metų neišaugs į didmiesčius, kaip buvo taip ir liks jaukiomis kaimo gyvenvietėmis.
    3. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus punktus (ypač antrąjį), man realesnis automobilio iškeitimas į dviratį (ypač vasarą), o ne į kolektyvinį transportą.
    4. Atsižvelgiant į antrąjį punktą, tokie klausimai apskritai nėra labai svarbūs. Kam optimizuoti dešimties minučių intervalą, kai per dieną nemažai veiklos užtrunka gerokai ilgiau (užjaučiu Vilnių jeigu į darbą net automobiliu važiuojate ilgiau nei pusvalandį).
    5. Dar komentariukas apie jūsų pasirinktą atskaitos tašką. Toks pavyzdys. Kiekvieną darbo dieną pietaujame valandą laiko. Galėtume susirūpinti šio laiko optimizavimu. Bevalgydami dar parašyti eilinę ataskaitą, susiderinti sutartį, pagaminti papildomą detalę ar pan. Tačiau neužsiimame šiuo optimizavimu o vietoje to šnekučiuojamės su bendradarbiais apie orą ir bites. Pagalvokite kodėl taip darome. Ir panašūs sprendimai daugelyje veiklų. Jeigu žmogus, radęs valandą laiko, eina paplaukioti baseine (priminsiu, kad plaukiojant irgi nėra galimybių aktyviai siurbti informaciją ar parašyti eilinę ataskaitą) – kodėl jis tai daro? Jeigu sugrįžčiau prie kolektyvinio transporto, tas dešimt ar penkioliką minučių vis tiek ne internetuose sėdėčiau ir ne ataskaitas rašyčiau. Tyliai mąstyčiau arba užsiiminėčiau relaksacija, brainwashu. Gaila, kad negalėčiau dainuoti (ką dažnai darau važiuodamas automobiliu).

    Ačiū už dėmesį.

    • Dėkoju už komentarą. Visos penkios po vieną punktą sugalvojote?🙂
      Pradėsiu gal kiek atbulai. Pirma, jei už sveikatą gal ir nereikėtų (na, bent jau aš nenorėčiau) vengti sumokėti tiek, kiek už lizinginį teliką (tą juk darome plaukiodami baseine, nepervargdami darbe ar ramiai valgydami), o maisto atsisakyti neišeina, tai už nosies krapštymą automobilyje… „Vairavimas per se, priešingai populiariąjai nuomonei, nėra naudingas laiko praleidimas, nebent esate profesionalus lenktynininkas ir jums reikia nuolatos tobulinti įgūdžius.“
      Visa straipsnio esmė, kaip jau kalbėjome su ksi, yra ne aiškinti, kam kaip gyventi (nors, kaip skelbime rašiau, gali taip pasirodyti) – jei nejaučiate būtinybės optimizuoti kelionių, jūsų reikalas. Esmė yra ta, kad technologijos, leidžiančios atlikti dalį darbų tuo dienos metu, kuomet nėra kaip kuo nors kitu užsiimti, lems to laiko optimizavimą. Ir bendradarbis, kuris apsidirbs smulkmę vykdamas į darbą, išeis iš darbo 17:07 ir veiks ką panorėjęs, kai jūs (ne konkrečiai jums taikau čia) dulkinsitės papildomai tiek laiko, kiek ryte bus užtrukę kavos pagėrimai ir vakar dienos darbų baigimas. Tokia praktika, manau, netruktų ilgai pasklisti.
      Kalbu, žinoma, apie miesto realijas, kurios skiriasi nuo mažesnių urbanistinių broliukų realijų. Kalbu, vėlgi, apie „miesto automobilį“, ne automobilį apskritai. Tačiau nepaisant viso to, man pasirodė keistas iškeitimas viešojo transporto (čia, aišku, turiu omenyje ir taksi) į asmeninį automobilį vakare – kuomet viešasis transportas leidžia nesivaržant išgerti bokalą alaus su netikėtai sutiktu senu draugu ar taurę vyno su dailia panele…

      • penkios boružės said:

        Šiaip iki maždaug trisdešimties metų neturėjau automobilio ir visiems sakiau kad esu patenkintas viešuoju transportu. Priklausomai nuo poreikių, viešasis transportas daugelyje situacijų tinka gana neblogai.
        Tiesa, vėliau vis dažniau važiuodavau taksi.
        Taksi iš tiesų turi daug privalumų. Nei pasigausi ausų uždegimą belaukdamas netvarkingu grafiku važiuojančio autobuso, nei peršlapsi ir būsi aptaškytas per lietų eidamas nuo stotelės link namų, nei būsi užgauliojamas stotelėje ar autobuse sėdinčių šešiolikmečių, nei bus poreikis pirkti krūvą šiltų drabužių ir sunkių batų (kuriuos darbe teks persiauti į kitus, labiau reprezentatyvius). Tam tikrose situacijose taksi netinka (per Kalėdas ir kitas populiaras šventes; norint vežti didesnį šunį; norint savaitgalį pavažiuoti į miesto pakraščiuose esančius miškelius poilsiavietes paplūdimius, ir ypač norint iš jų grįžti), tačiau dažniau važiuojant taksi ir susipažinus su vairuotojais, daugelis priekaištų dingsta. Na o bet tačiau apie taksi neverta daug kalbėti nes tai irgi miesto automobilis – tik su šoferiu. Kai su žmona važiuojame į darbus, jai gaunasi tas pats lyg važiuotų taksi – irgi nei reikia kuo rūpintis, nei valyti nuo mašinos sniegą, nei būti “prilipdyta viena ranka prie vairo”.

  4. Minis said:

    As manau, is principo, galima butu sutikti su Leo del automobilio atgyvenimo. Bet kaip buvo mineta, viesojo transporto sutvarkymas yra pagrindinis stabdys, bet pasalinamas. Is kitos puses Vilnius ir kiti Lietuvos miestai yra gana kompaktiski todel tikrai automobilis nera butinas tuo atveju jei viesasis transportas issprendzia keliavimo i darba ir namo, bei i vakarelius ir namo (velai ar anksti) poreikius.
    Man, greiciausiai, labiausiai patiko viesasis transportas Stokholme, kur tvarkarasciai sutvarkyti (bent jau pries desimt metu) buvo minutes tikslumu. Ir is ryto kai zmoniu srautas i darba buvo milziniskas metro traukiniai nors pilni, bet ne perpildyti vaziavo vienas po kito. Is tiesu man tai stebeti buvo tiesiog nuostabu. Be to, tvarkarasciai buvo suderinti ne tik metro traukiniu bet ir kitu traukiniu ir autobusu vienas su kitu. Ir jei reikdavo is traukinio persesti i autobusa, tai laukimo laikas taip pat buvo mazdaug 1 min. Tik reikedavo tiksliai zinot kur islipt ir optimaliai trumpiausiu keliu nebegant nueiti i autobuso stotele.
    Bet idomiau pakalbet apie viesaji trasporta kaip apie bendrojo naudojimo resursa. Daznai zmones linke piktnaudziauti resursais, kurie yra bendrojo naudojimo, zinoma gal sunku piktnaudziauti viesuoju trasportu, bet galima ji “isnaudoti” t.y. naudoti tiek, kad jis tikrai nebeteikia tu privalumu, kuriuos Leo cia skelbia del ivairiu priezasciu. Perkrovimo – kai transportu naudojasi tiek zmoniu, kad niekas nieko negali daryti tik stoveti (taip man buvo Tokijuj, kur i traukinius zmones presavosi kaip sardines, net yra specialiai samdomi zmones padedantis isigrusti i traukini), galima butu tai isspresti paleidziant didesni skaiciu traukiniu, bet augant zmoniu populiacijai vis tiek ateis momentas, kai bus pasiektas maksimumas galimu traukiniu ir maksimumas keliu pralaidumo, kas, mano galva, lengvai pastebima tokiuose miestuose kaip Tokijo. Idomiausia, kad mane ten veziojo kolega po visokius skersgatvius automobiliu ir is tiesu visur nuvesdavo greiciau uz traukinius ir buvo labiau pazintines keliones🙂 . Kita “isnaudojimo” priezasciu – viesojo transporto liniju neoptimalumas, kai viesasis transportas bando prisitaikyti prie daugelio zmoniu linijos pasidaro maziau efektyvios nes turi daugiau stoteliu ir yra ilgesnes. Bet zinoma greiciausiai tai galima optimizuoti, bet vis tiek neaisku kokios sio optimizavimo ribos.

    • Labai įdomi mintis apie viešojo transporto ribas. Dviaukščio metro idėja ateina į galvą – jei jau dviaukščiai traukiniai važinėja, kodėl negalėtų dviaukščiai metro? Papildomi metro ir tramvajų lygiai (t.y. metro po metro, tramvajus virš tramvajaus?) Mąstyti, panašu, galime tik greičio, talpos, optimalių maršrutų kategorijomis. Tačiau vėlgi, egzistuoja kolosalūs padėties skirtumai tarp Vakarų ir Ryrų metropolių (~2000 žm/km2 NY, ~6000 žm/km2 Tokyo ir ~5000žm/km2 Londone), regis, nepriklausomai nuo populiacijos tankumo… Gaila, negaliu ničnieko pasakyti apie Tokyo metro struktūrą ar organizavimo principus, nes čia palyginimas su Londonu galbūt būtų vaisingas. Tiesa, negaliu nieko ir apie pastarąjį pasakyti, tad, iš manęs menkai naudos čia.🙂

      • Dar papildomai viešojo transporto optimizavimo laisvės laipsniai:
        1. Dirbti ten kur esi (ką jau minėjai straipsnyje)
        2. Keisti darbo grafiką
        3. Keisti A arba B taškus.

        Na, o mąstant konceptualiai, t.y. ribiškai, kai žmonių kiekis artėja prie ribos, kai judėjimas tampa neįmanomu, belieka prisiminti matricą.

  5. Leo, aš manau, kad “miesto automobilio” sąvoka gana glaudžiai siejasi su Tavo jau aptartais simpletonais. Ir ne tik tik. Tai iš esmės yra posovietinių valstybių realija. Tai gryna frustracijos išraiška.

    Kažkada buvo sovietmetis, bent jau jaunesni norėjo džinsų ir Rolling Stones plokštelių. Paskui pradėjome pamatyti ir daugiau gėrybių. Įtampa vis kaupėsi ir kaupėsi. O galiausiai, atgavus nepriklausomybę pradėjo lietis galingu cunamiu, kuris nesibaigęs ir šiandien.

    Taip ir su tais automobiliu. Dabar jį gali turėti beveik bet kas. Ir beveik bet kas stengiasi jį turėti. Nesvarbu, kad net piko metu darbas pasiekiamas per 20 minučių viešuoju transportu, nesvarbu, kad neturi kaimo ir jame esančių globotinų tėvų. Nesvarbu, kad iki parduotuvės – 100 metrų, o savaitgalį išeiti į centrą pasilinksminti automobilis tik kliudo.

    Aš manau, kad jis daug kam apskritai nereikalingas. Kokiems… 70 proc. jį turinčiųjų. Žinoma, automobilis patogus*. Bet tik ne būti “oriems” vien tuo, kad gali su juo važiuoti (veikiau grūstis) į darbą.

    ____________________________
    * – patogus tarkime pakeliauti, išvažiuoti į gamtą, apžiūrėti senus dvarus, ar pasiklausyti džiazo kokioje Zapyškio bažnytėlėje. Tačiau, deja, tūlas mūsų tautietis, jaučiantis stiprėjančią impotenciją su kiekviena minute be automobilio, nelabai ir to laiko gamtoje, ne mieste, moka leisti – koks čia buvimas gamtoje, atsidarius dureles sėdint automobilyje priešais kokį ežeriuką gasdinti laukinius gyvulius ir žuvis savo traumuojančiu “bumčiku”.

    • Komentaras su išnašomis? Jėga🙂
      Hm… Čia, žinoma, galime kalbėti apie tam tikrą auto kultą tame sociume, kurį apibrėžiau (ir dar brėšiu) simpltonais. Tai yra, mano supratimu, automobilis kaip vartojimo objektas bei automobilis kaip socialinio statuso objektas. Ir tai yra, sutinku, kaip reikalas klaiku. Kai tokia publika negeba suderinti pabuvimo prie ežeriuko su kibinais ir alum su „kaip be mašinos – gi lievai“ požiūriu, tai paskui tenka stabdyti karą keliuose. JAV, jei gerai pamenu, automobiliuose kasdien yra apie 75% laisvos vietos. Pas mus panašiai – pustuščiai merdintys pasatai rieda gatvėmis iki paskutinio atodūsio tik tam, kad vairuotojas nesijaustų nepilnaverčiu visuomenės nariu… Bet čia nevisai apie tai (nesakau, kad apie tai dar neparašysiu simpltonams skirtame straipsnyje).
      „Miesto automobiliu“ neturiu omenyje nieko tokio išradingo. Miesto automobilis yra tiesiog manevringas ekonomiškas kibiriukas, kad mieste būtų patogu parkuotis ir panašiai. Tuo pačiu tai ir funkcija – automobilis, kurį įsigyjame važinėtis mieste (gali būti nors ir CAT fūra). Būtent šias dvi kategorijas turiu omenyje sakydamas „miesto automobilio koncepcija“.

  6. Arvydas said:

    Yra ir kita priežastis, dėl ko automobilis taps mažiau reikalingas – apskritai mažės poreikis važinėti. Technologijos įgalina tvarkyti reikalus be susitikimo “akis į akį”, o taip pat dirbti ne ofise, o namie. Pridėkime galimybes turėti savo verslą neišeinant iš namų. Ir šios tendencijos tik stiprės.

    • Taip, yra ir tokia tendencija. Darbo vietoje burti kolektyvą, kita vertus, gali pasirodyti naudinga darbdaviui… Nors nežinau. Dėl verslo vystymosi tendencijų nesu kompetentingas reikštis🙂

  7. Na taip, čia buvo tokia “ale” išnaša🙂

    Leo, aš supratau, kad terminas “miesto automobilis” tą ir reiškia. Tačiau yra du “bet” (Lietuvoje):

    1) Tokie automobiliai vis dar tėra tik populiarėjanti koncepcija. Juos renkasi paprastai jau sąmoningesni piliečiai. Nes dažnam tai “ne mašina”. Kur kas dažniau važinėjama (o ir siekiama važinėti) su kelių šimtų AG galios “laivais”. Turėti “ratus” yra viena, bet kadangi “ratus” turi apie 60 proc. gyventojų, tai reikia turėti ne bet kokius gi.

    2) Pati miesto automobilio idėja, jei ją laikysime kažkokiu pereinamuoju etapu atsisakant automobilių, yra labai nebloga. Tačiau vargu, ar gelbėja jų taupumas, mažesnė tarša ir kiti aspektai, jei tarkim šeima, turinti vos dviejų kambarių butą, turi tokių tris. Gi dažnas vaizdelis, kad vyras, žmona, sūnus / dukra turi po automobilį, nors sūnus / dukra – dar tik abiturientai, ir tas automobilis reikalingas tik pasivilkti du šimtus metrų iki mokyklos ir savaitgalį “nuvaryti pas ką sodą”. Čia turiu omenyje, kad jei jau žiūrime ekonomiškai ir / ar ekologiškai – nelabai kas sutaupoma, kai automobilių užpildymas vis tiek siekia 25 proc.

    Valstybės vietoje, aš čia įžvelgčiau gerą būdą praturtinti biudžetą mokesčiais už… papildomų automobilių skaičių viename bute registruotiems gyventojams. Individualių namų gyventojams tokie mokesčiai irgi galėtų būti, bet mažesni – jie bent automobilius savo teritorijoje laiko. Taip, manau, būtų galima ištaisyti ir tam tikrą nelygybę, atsirandančią bendro naudojimo stovėjimo aikštelėse (daugiabučių kiemuose): tie, kurie automobilių turi daugiau, atima vietas iš tų, kurie turi tik vieną automobilį, nors pirmieji už tai gi nesumoka.

    • Teisybė. Mūsuose „miesto automobilis“ dažniau reiškia „automobilį, kuriuo važinėju mieste“, o ne mažą ir taupų automobilį…
      Beje, pažįstu šeimų, kuriose vaikų automobiliams taupoma yra iš anksto, kad iškart, vos 18 sulaukus, galėtų išsilaikyti teises ir įsigyti auto. Keista, vienok…
      Ekologija ir ekonomiškumas, žinoma (ypač pastarasis, pirmasis labai jau slidus), apeliuoja į sveiką protą, tačiau automobilių kulto šalyje prestižas ima viršų. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, tik konstatuoju, manau, akivaizdų faktą. Stovėjimo vietos daugiabučių kiemuose, infrastruktūros plėtimai ir visi kiti dalykai yra politika iš inercijos, politika be vizijos, ir be polėkio. Taip, galime apmokestinti automobilius, tik… kam? Mano supratimu, investuojant į viešojo transporto infrastruktūrą su automobilių pertekliumi būtų kovojama gerokai efektyviau, papildomai dar ir nenervinant rinkėjų. Blackberry atliks visa kita…
      Mano supratimu, jei žmonės nori atostogoms ir sodų aptarnavimui laikyti po tris automobilius – prašom, jų teisė rinktis. Jei nori vykti į darbą automobiliu – neturiu nieko prieš tai. Aš pats, kita vertus, tą laiką panaudosiu kitkam…

  8. Dėl menko automobilių keleivių skaičiaus, tai čia labai gera iliustracija:

    60 žmonių – 60 automobilių. Tik pamanykit, kokios laisvos ir judrios Vilniaus gatvės būtų piko metu, jei bent didesnė dalis važiuojančiųjų atsakytų savo “poniškų” kaprizų.

  9. Kaune aš į darbą automobiliu važiuoju 12-20 minučių, priklausomai nuo išvažiavimo laiko. taip kad problema yra kompleksinė – vietovė, maršrutas, laikas, visuomeninio transporto paplitimas etc.itd. imtis iš vieno tiriamojo objekto tipo Vilnius yra labai jau nereprezantatyvi daryti tokioms kategoriškoms išvadoms

    • Technologijų vystimasis ir urbanizuotos erdvės augimas (nepaisant gyventojų mažėjimo – kaimų tuštėjimo metas…) yra ganėtinai universalūs faktoriai, iš kurių tendencijų aš darau kategoriškas išvadas. Vilnius šiandien tėra Kauno ateityje atspindys ir tarnauja pavyzdžiu, o ne tyrimo imtimi. Kaip manote, per kiek laiko iki darbo nusigautumėte viešuoju transportu?

      • mikriuku be persėdimo (turiu tokį gerą maršrutą) nuo durų iki durų – bent 40 minučių. žaisdamas kitokiu visuomeniniu transportu – kokią valandą minimum
        tačiau sutinku su mintimi, kad GERAI organizuotas visuomeninis transportas man patiktų ir juo naudočiausi

  10. Rože said:

    Dažniausiai į darbą važinėju dviračiu (net ir kai atšąla). Nes važiuojant automobiliu užknisa kamščiai ir “gudručių” nekultūra, o važiuojant viešuoju transportu pirmyn ir atgal kelionė kainuoja 8 Lt ar net daugiau (mažiausiai du persėdimai), be to, tenka derintis prie tvarkaraščio ir ilgai laukti. Atstumas nuo namų iki darbo 9 km, važiuojant dviračiu užtrunka 30-40 min (trukmė priklauso nuo pasirinkto maršruto, oro sąlygų ir pan.). O tai trumpiau negu važiuojant automobiliu ar viešuoju transportu. Kai nelabai įmanoma važiuoti dvirčiu, stengiuos dalį kelio eiti pėsčiomis. Bet jei parvažiuoti namo viešiuoju transportu neišeina (jo nėra ar tenka ilgai laukti) ar vėlyvu metu (sutemus) reikia pasiimti (nuvežti) vaikus, tada jau be automobilio niekaip. Viešajam transportui mirtinai reikia persitvarkyti –reik ir pagal laiką galiojančių bilietų, ir maršrutų optimizavimo, ir griežtesnio požiūrio į automobilistus, kurie važiuoja autobusų juostomis, ir pačių juostų. Be to, reik įrengti automobilių aikšteles arčiau miesto centro, kad atvykę iš priemesčių galėtų jose palikti savo automobilius. Ir aišku, paties mąstymo pokyčių. Kas važiavo naujaisiais Vilniaus maršrutais — 88-u ir 89-u?

    • Aš važiavau. Tiesiog labai norėjau pabandyti. Pereiti per visą prospektą užtrunka trumpiau, negu sulaukti to autobuso ir nuvažiuot. Kiek kartų ėjau, nei karto manęs tie autobusai nepralenkė. Daugiau net nebandysiu važiuot.

  11. Ta foto su kavos puoduku tai pasakiška.
    Beje, nežinia ar pavyks per artimiausius 50 metų atsisakyti miesto automobilio… jo turėjimas žmones įgalina jaustis laisvesnius ir nuo nieko nepriklausyti keliaujant iš taško a į tašką b.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s