Krepšinis, antikrepšinis, užmarštis ir elitizmas

grįžti į „Kelios perspektyvos: apie krepšinį

Pirmoji perspektyva yra mažo berniuko – vos aštuonerių. Kiekvieną vasaros rytą, kuomet nebereikia eiti į mokyklą, vos pabudęs jis čiumpa kamuolį (kone didesnį už jį patį) ir bėga laukan. – Pamėtyti, – atsako mamai ir yra partempiamas už ausies pirma pavalgyti pusryčių. Išlekia pamėtyti, kol dar nesusirinko dičkiai, nes jis dar per mažas, kad būtų priimtas žaisti. Visą vasarą, nuo ryto iki vakaro, jis leidžia aikštelėje – mėtydamas arba stebėdamas, kaip žaidžia vyresni. Kartais paimamas pažaisti, kai trūksta žaidėjo. Paimamas iš bent penkių – šešių mažiukų eilės, laukiančios savo progos, tad vienintelis dalykas, ką jis gali padaryti – nesusimauti. Nes tuoj pat pakeis kitu. Dulkės, karštis, troškulys – visiškai dzin. Vienintelis noras yra žaisti.

Visą žiemą, kuomet fizinio lavinimo užsiėmimai reti (vos kartą – du per savaitę), jis prabumbsi kamuoliu į grindis namie, kol užknisa kaimynus ir tėvus. Tuomet pasideda sulankstytą pledą ant grindų, ant jo – didelę knygą ir bumbsi toliau. Nuolatos daro pritūpimus, kad sustiprėtų kojos ir pagerėtų šuolis. Tik tam, kad per kitą fizinio pamoką galėtų jiems visiems parodyti. Aistra neblėsta augant, jis patenka į kelis tarpmokyklinius turnyrus, kuriuose itin nepasižymi, eina lošti į aikštelę jau ir su dičkiais, gauna progos palankyti vieną ar kitą atsitiktinį akademinį krepšinio užsiėmimą. Nepasiekia daug, nes yra per žemas, tačiau per visus tuos metus krepšinį jis pamilo, daug apie jį sužinojo, perprato dalį gudrybių.

Antroji perspektyva yra jauno žmogaus, gyvenančio permainingais laikais perspektyva. Visą gyvenimą oficialiai mokyto, kad jo nepriklausomos šalies nebus ir negali būti. Daugiabučių virtuvėse jis gyveno kitokį gyvenimą, o sporto varžybos tarp „mūsiškių“ ir „okupantų“ įgydavo itin stiprią moralinę ir simbolinę prasmę. Laikai ėmė keistis ir tai, ką dar prieš dvidešimtmetį manė esant neįmanoma, tapo labai realu ir pasiekiama. Po įvykių, pakeitusių jo, jo vaikų ir, nuolat tikisi, jo anūkų ir proanūkių gyvenimus vismems laikams, su pasididžiavimu stebi, kaip tie patys žmonės, kariavę karus Kauno Sporto halėje, priverčia į olimpinių sporto rūmų palubes kilti kątik nepriklausoma tapusios tavo valstybės trispalvę.

Trečioji perspektyva yra jaunos merginos, einančios iš darbo vėlai vakare ne pačiais geriausiais rajonais. Tamsu ir nejauku jau kai žmonių nėra aplink, o einant per daugiabučio kiemą ji išvysta didelę kompaniją šešėlių, siluetų tamsoje. Vien vaizdas priverčia širdį virptelėti, suimti rankinę į glėbį ir paspartinti žingsnį, kiek aukštakulniai leidžia. Tačiau staiga iš stovinčio automobilio pasigirsta Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“, pagal kuriuos ta šešėlių minia ima baubti klaikiais balsais, šokinėti ir bliauti it skerdžiami jaučiai. Tačiau merginai tarsi akmuo nuo krūtinės nukrinta, nes tie žmonės švenčia šios dienos rinktinės pergalę, o ne „ieško pramogų“. Įsidrąsinusi net šūktelėjimu paklausia: – Kiek laimėjom?. – Devyniais, – gauna atsakymą ir, pasveikinusi su pergale lengvesne širdimi grįžta namo.

Yra ir dar viena perspektyva. Nuolatinio niurzgėjimo dėl pinigų (nors apie čia vyksiantį čempionatą žinojome jau nuo 2004). Niurzgėjimo dėl kitų sportų ignoravimo (nes ignoruojamas faktas, kad tiek V. Alekna, tiek D. Gudzinevičiūtė, tiek R. Berankis labai sėkminai viešojoje erdvėje buvo sveikinami ir jais džiaugiamasi). Grynojo elitizmo, kuomet mėgstantys krepšinį ir nemėgstantys krepšinio žmonės išskirstomi kokybiškai, primetant dar ir keletą etikečių. Nuolatinio sporto ir jį administruojančios sistemos tapatinimo, kuomet pomėgis krepšiniui sutapatinimas su blogu finansavimu kitoms sporto šakoms.

Šios perspektyvos argumentai yra arba skundai dėl sistemos veiklos (finansavimo), arba – pačių didžiausių susireikšminusių imbecilų pateikiamas – statistinis argumentas. Vat tenisas, futbolas, tinklinis, makštasvydis ir fechtavimasis pimpalais yra daug populiaresni Europoje ir pasaulyje. Tarsi tai turėtų kažkokią prasmę apskritai. Tačiau tai išvirsta į pasipūtėlišką sirgimą už fucking Anglijos A lygos futbolo klubus, kurie chuj suprasi kodėl imponuoja. Turbūt todėl, kad turi, nes „pasaulyje tai populiarus sportas“. Jei norite kosmopolitizmą perkelti į tą lygį, kuomet savo gyvenimą ir pomėgius reguliuosite pagal statistiką, man tas pats. Kas mane nervina, tai tos statistikos mėginimas primesti man. Taip pat mane nervuoja „vienas arba kitas sportas“ požiūris, kas reiškia, kad jei patinka broliai Lavrinovičiai, negali patikti Ričardas Berankis.

Ši paskutinė perspektyva, manau, yra žmonių, kurie nenori ar negali suprasti pirmų dviejų. Žmonių, kurie tapo tokie „anti-“, kad ieško menkiausios priežasties burbėti, vos kas nors gero atsitinka. Europos krepšinio čempionatas – nu jau ble, to tai nedaleisim. Vdrug, kas nors gero atsitiks.

13 thoughts on “Krepšinis, antikrepšinis, užmarštis ir elitizmas”

  1. Net ir sutinkant su Jūsų mintimis, pacituosiu prieš metus pasakytus Marčiulionio žodžius:

    “Kažkoks diletantas, matote, suskaičiavo, kad su čempionatu į Lietuvos iždą suplauks šimtai milijonų… Ir jau mato tuos milijonus!
    O kas tuos milijonus suskaičiavo? Tas pats diletantas, kuriam atrodo, kad į Lietuvą atskris visas pasaulis. Kuo jis atskris, jeigu net toks noras kiltų? Savo sraigtasparniais ar cepelinais? Ar „Via Baltica“ suvažiuos dviem savaitėms? Ir tas muilas, kuriuo migdoma tauta, visiems priimtina.”

    Regis, gan tuščia arena, kurioje žaidžia P. Gasolis patvirtina Marčiulionio mintis.

    • Na taip, šitų paskaičiavimų klaidingumu pagrįstai abejota nuo pat pradžių. Net ir tai turint omenyje, galimybė rengti tarptautinio masto renginius (arenos ne tik krepšiniui panaudotinos) teoriškai turėtų reikšti tęstinį šių investicijų atsipirkimo laikotarpį.

      • Va va, jei tik neimtų siaubas, pagalvojus apie tęstinį investicijų į arenas atsipirkimą; nes panašu, kaip kad rašo buvęs Žaliuoju bebru: “… po Eurobasketo tuščias ir šildymo daug reikalaujančias (bei išlaikymui lėšas), kurias savivaldybės veikiau darželiams ir mokykloms skirtų, didžiules arenas tuose tuštėjančiuose provincijos miesteliuose nugriaus irgi, ar paliks kaip paminklą tuštybei?”, tai “labai tiks prie sostinės Valdovų rūmų ansamblio.”

        O P. Gasolis – tai tam tikras indikatorius, kaip mes – save vadinantys krepšinio tauta – vertiname šio žaidimo estetiką, taktiką ir t.t. Ar tik šis žaidimas, dėl pelnytai puikios legendos, nėra kompleksuotos (sulaužytu stuburu) tautos virvelė.

      • Na, gana nemenkas absurdas lyginti krizės prispaustus darželius ir bumo metu sutartas arenas… Bala nematė. Paliksiu pinigus skaičiuoti tiems, kurie juos sugeba skaičiuoti. Kurie nori sporto, bet nenori arenų.
        Reikia turėti omenyje dar ir tą nedidelį elementą, kad eiti į areną kainuoja, o žiūrėti per teliką – nevisai. Taktika grožėtis galima ir per televizorių. Dievaži, nesakau, kad visi per teliką ja žavisi ir grožisi. Niekada to nereiškė ir „krepšinio tauta“.
        Jei jau tauta sulaužytu stuburu, norėčiau išgirsti pamąstymus apie tai, kas yra tautos stuburas ir kas jį laužo (ar sulaužė), bet bijau, kad čia tai bus gerokai off-topic.

  2. mike said:

    Labai teisingai. Ta gauja, plysaujanti, kad krepsinis – tik debilams, is tikro plysauja tik del pavydo, nes jie neturi to azarto, nes jie nemoka kartais atsipalaiduoti tik del sporto, nes jie skaiciuoja kitu pinigus, kuriu itakoti negali, bet noretu. Juokingi verkslenimai ir bandymas “issiskirti is bandos” issivercia i buka priestaravima be jokiu argumentu. Jie zanudos, snobai ir pavyduoliai – nekreipkim demesio.

  3. nu bliam ir suplakėt. Man pvz. tikrai maloniau žiūrėti gražų tenisą ar futbolą, nei vakarykštį nesilipdantį mūsiškių žaidimą. Mane užknisa visa šita oranžinė tryda, automobiliai pasipuše alaus gamintojo vėliavomis ir kiti su krepšiniu susiję debiliški dalykai, įskaitant mano kiemo budulius, vakar šokinėjusius aplink savo superstą golfą, iš kurio visu garsu buvo paleisti trys milijonai. Elitizmas? Xuj, kaip sako ponas Leo.

    • Tai kad sakei, kad matei tik 2 paskutines minutes krepšinio. Jei žinotume iš anksto, kurios bus gražios, o kurios – ne, būtų daug paprasčiau pasirinkti, ką žiūrėti, o ko ne. Bet kokiu atveju, vakar lošė labai lygiavertės komandos, labai rimtos rungtynės buvo. Daug intrigos, daug gražių epizodų ir daug nervų. Užknisa tai užknisa, tačiau prie ko čia sportas ar rinktinė, juk užknisa tai buduliai, Švyturys ir reklamščikai.

  4. sh said:

    Puikiai parasyta reiktu pasikopint kelias pastraipas ir cituoti kai rekia kad reikia kazka remti.. uzknisa ir mane tai.. Lyg kiti nebutu remiami..

  5. Daivule said:

    Labai pritariu šio straipsnio mintims. Priekaištaujantys, kad pinigai išleidžiami pramogų arenoms, o ne karinių laivų ar skraidyklių pirkimui, nepastebi vieno ypatingai svarbaus dalyko. Krizės ir kvailų politikų nustekenti žmonės Lietuvoje jaučiasi svetimi, todėl būriais traukia laimės ieškoti kitur. Pilietiškumas nulinis. Ir atsitinka taip, kad per pačią giliausią depresiją mes organizuojame Europinio lygio įvykį. Ne kokias nors kultūros dienas (aš ne prieš kultūra, ne ne), kurios nesukelia emocijų, o įvykį, kurio svarbia dalimi jaučiasi laaaaabai didelė dalis lietuvių. Ir ne tik Lietuvoje. Mes su pasididžiavimu pasakojame kolegai švedui ar pažįstamam Londone, kad šiemet krepšinio čempionatas vyksta pas mus, Lietuvoje. Sutrikusiam pašvekovui, kuris neturi žalio supratimo apie krepšinį, mes galime išdidžiai pasakyti, kad mūsų komanda yra viena geriausių visame visame pasaulyje! Tie, kurie nerasdavo laiko susibėgimams svetimame krašte, dabar be didesnio raginimo renkasi kartu sirgti už Lietuvos krepšinį, priblokšdami savo entuziazmu ir teigiamomis emocijomis vietinius. Ir tada mes pagaliau nebesigėdijame jaustis lietuviais. Mes ne tik tie, kurie skina pomidorus, braškes ar daužo vienas kitam snukius. Mes dar nepamiršome, kad mes lietuviai, ir mes esame krepšinio šalis. Ir kol yra kažkas, kas dar sugeba suvienyti mus, bet kokios išlaidos yra pateisinamos. Karinės išlaidos tokio vienybės ir tautiškumo jausmo nesuteiks. O jo, to jausmo, mums dabar labiausiai ir reikia. Jis suteikia vilčių, kad mes dar nenutautėjom, mes dar turim Tėvynę, kuria galima ir didžiuotis. Net jei vien dėl krepšinio.

    • Taip, sutinku su išsakyta pozicija. Galvojau, ar įtraukti emigracijos aspektą, ar ne. Panašu, kad nebūtina – mano skaitytojai susipranta patys🙂

  6. kažkaip net įtartinai artimos mintis. smagu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s