Internetas, anonimiškumas ir pseudonimiškumas

grįžti į „G+ accountas

Internetas – labai keista vieta. Anksčiau bijojome, nes nesupratome. Šiandien bijome, nes suprantame, bet nežinome, kokiam tikslui bus panaudota informacija, kurią apie mus surenka. Taip – supranta ne visi, užbėgsiu už akių savo akyliems komentatoriams. Viena, išties yra ko nesuprasti. Antra, kai kurie žmonės yra tiesiog durni, ir baigta.

mIRC’o karaliavimo laikais (dar pamenat tokius?) pokalbių kanaluose tikrais vardais vadindavosi vienetai. Tiesa, subrendusių žmonių ten taip pat būdavo vienetai. mIRC’o anonimiškumas ir kontrolės specifika įvarė baimę nemažai daliai durnų žmonių, kurie nebesugeba atskirti anonimiškumo nuo pseudonimiškumo internete. Suprantu neapykantą spameriams. Tačiau, kaip minėjau, durni žmonės nebeatskiria anonimiškumo nuo pseudonimiškumo, ką jau kalbėti apie anoniminį spamerį nuo pseudonimu pasivadinusio doro mintis reiškiančio piliečio.

Google+ tapo labai geru socialiniu eksperimentu tokiems durniams atsijoti. Nekalbu tik apie save, debilų aukomis tapo ir Blogeris Zeppelinus, Rokiškis Rabinovičius ir, esu tikras, dar krūva žmonių, apie kuriuos man išgirsti neteko. Nemaža dalis jų, manau, yra blogeriai, nebijantys pasakyti, ką galvoja. Idiotams nepatinka, kai reiškiamos mintys nesutampa su jų bukais pasamprotavimais. Tai dažniausiai tampa atmazke išsipisinėti.


Išsipisinėjama yra labai paprastai. Pamenate durnius, kurie nuolatos visiems grasina baudžiamosiomis bylomis ir teisės aktais? Tai tie patys durniai. Google+ tik suteikė jiems lengvai pasiekiamą „policininką“, kuriam pats atsakingas nesi, tačiau gali apskųsti tuos, kurie tau nepatiko. Kaip mokytojai mokykloje. Tie žmonės nepergyvena, kad pažeistos socialinio tinklo taisyklės, nes jos nepažeistos. Jei pseudonimai žeistų taisykles, Google neieškotų, kaip čia dabar efektyviau kapoti fake accountus, bet palikti pseudonimus ramybėje. Nepatinka tai, kad jie yra nevykėliai ir jiems kažkas tai parodo.

Asmeniškai pasižadu savo Google+ pagalba daryti gyvenimą dar labiau nepakeliamą visems nevykėliams, kurie pasipainios man po kojomis. Ligšiolinius mano necenzūrinius ekskursus jie prisimins kaip mano švelnumo ir tolerancijos amžių. Paminėsit mano žodį.

Žinoma, atsiras gudrių žmonių (didžioji dalis mano skaitytojų, pavyzdžiui), kurie sakys: „O išties – kam reikalingas pseudonimas? Negi tai nėra mėginimas bėgti nuo atsakomybės už savo žodžius?“. Atleisiu tą nediduką sveiko proto užtemimą kaip savo paskutinį geros valios aktą ir pamėginsiu paaiškinti.

Yra dvi „atsakyti už savo žodžius“ sampratos. Viena reiškia būti teisiškai atsakingam, kas yra ne bėda, nes su teismo sprendimu facebookas, twitteris ar google’as, ko gero, išduos mano tapatybę valstybei. Tokiems dalykams nedaug kas iš mano paminėtų garbingų žmonių priešintųsi. Nes įstatymų niekas nepažeidinėja. Kas paprastai turima omenyje šia fraze, tai otvet za bazar. Mokykloje (vėl) populiarus kalėjmščikų žargonas, kuris reiškia, kad jei man nepatiks, ką tu sakai, gausi pyzdы.

ne, „Sting“ nėra jo tikras vardas.

Pseudonimui, žinoma, pyzdы neduosi. Frustracija neįtikėtino gilumo. Turiu pastebėti, kad istoriškai pseudonimai nuo įvairių politinių ar religinių persekiojimų intelektualus ar kultūros žmones yra saugoję ne vieną kartą. Lygiai tas pat galioja ir šiandien. Ypač žmonėms, kurie nevengia viešos ir atviros agresyvių visuomenės marginalijų kritikos. Minėtasis Zeppelinusas yra geras to pavyzdys.

Antra priežastis, kurią kažkada minėjo Justinas Ž., yra realaus gyvenimo ir socialinių tinklų gyvenimo perskyra, kurią kai kurių profesijų asmenims norėtųsi išlaikyti bent minimalią. Studentai neprivalo skaityti, ką jų dėstytojas mano apie Šimašių, jei paskaita ne apie Šimašių. Tai kenkia darbiniams santykiams ir, mano supratimu, tai yra pakankama priežastis internete pasidabinti pseudonimu.

Trečioji priežastis – noras iš besiginčyjančių oponentų atimti argumentus ad hominem. Pastarasis dalykas yra nuostabus, jei nenori girdėti įžeidimų, nukreiptų į tave, kai tampi viešu asmeniu, pavyzdžiui, rašydamas bendro pobūdžio blogą. Tiesa, kažkiek informacijos visvien išduodi. Mane, tarkim, po straipsnio apie archyvus, debilai, nebeturintys ką pasakyti, ėmė vadinti „archyvų žiurke“, kas, pripažinkime, liūtui (net ir apsikirpusiam ir nusidažiusiam plaukus) yra įžeidimas.

Manau, nesuklysiu pasakęs, kad dažnai priežastis, slypinti po pseudonimiškumu yra viena iš trijų ar kokia nors jų kombinacija. Tad visi, kas gudriais internetiniais veidais imasi psichoanalizės, gali patys apsilankyti pas psichoanalitiką su mano rekomendacija. Siuntimus išrašau gana bendros krypties – nachuj. Kitaip tariant, psichoanalitiką galite pasirinkti patys.

8 thoughts on “Internetas, anonimiškumas ir pseudonimiškumas”

  1. įtikinai.

  2. Atgalinis pranešimas: Apie intelektą ir suvokimą

  3. Povilas said:

    “Šiandien bijome, nes suprantame, bet nežinome, kokiam tikslui bus panaudota informacija, kurią apie mus surenka.”

    ^^ http://imgs.xkcd.com/comics/password_reuse.png

  4. Vienas iš nedaugelio, kurie rašo teisingai. Subscribinu ir myliu ;D

  5. Internete: bloge, forumuose naudoju pseudonimą tam kad išvengčiau ad hominem tipo kritikos. Mano pavardė pakeitus raidę įgyja kitą prasmę. Tad iš gyvenimiškosios patirties žinau kaip lietuviškieji komentatoriai rašytų: a “burokas”, “moliūgas”, “karnyzas” rašo… T.y. noriu kad būčiau vertinamas pagal mintis, o ne pagal prisistatymą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s