CPO ir mokymasis visą gyvenimą

grįžti į „Kur likę 9 milijardai!?

Esu gilus tikintysis, kai kalba pasisuka apie mokymąsi visą gyvenimą. Mat priklausau tai grupei (jei tiek jų susidarytų) žmonių, kurie mano, jog išsimokslinimas ir protingumas nėra determinuoti, viršutinę ribą turintys dalykai. Jie priklauso nuo vieno vienintelio dalyko – valandų, praleistų mokantis ar protinantis, skaičiaus.

Net nėra itin svarbu, ar vienu metu, ar ištisai, ar su pertraukomis – čia mokymasis yra kaip pokerio ranka (hand). Nesvarbu, per kiek laiko dvi suloši, – per metus ar per porą minučių – tai bus dvi rankos iš eilės.

Labai džiugu, kad gavau progos pasimokyti apie dalykus, kurie man yra svetimi svetimiausieji, kuomet CPO pasikvietė, kaip Rokiškis pasakė, „būrelį žmonių iš gatvės, kad papasakotų jiems apie tai, kaip veikia“. Bendrą viso reikalo ataskaitą jau pateikė Mantas, dalyvių sąrašą – Skirtumas, tad šiais dalykais neužsiimsiu.

Užrašų knygutėje pasilikau kelias pastabas, kaip pavyzdžiui (kalba taisyta):

  • „Kodėl ne „Lietuvos Ryto“ žurnalistai? Nes tik bepročiai [į tokį seminarą] kviestųsi „Lietuvos Ryto“ žurnalistus. Akivaizdžiai pastebėjimas sau, primenant, kad geriau jau žmonės iš gatvės, nei „Lietuvos Ryto“ žurnalistai…
  • Krūva pagyrų – kurių išties buvo sočiai pačioje seminaro pradžioje, kuomet blogeriai buvo pašlovinti ir išaukštinti taip, kad man net nejauku pasidarė (gerąja prasme).
  • Ketina pateikti paprastai, „sužavėti“. Nors gal geriau kokiems commonsense’ininkams ar Rokiškiui daugiau skaičių būtų pateikę. Seminaro metu pasimatė, kad dėl šio dalyko buvau teisus…

Tačiau esmė slypėjo ne tose pastabose, o dalykuose, kurių jau nebeužsirašinėjau. Minėtasis Rokiškis, suprasdamas tuose reikaluose labai daug daugiau visko negu aš, paaiškino viską, mano vargšėms smegenims, teisingai. Tad aš tik priminsiu dvi problemas, kurias iš esmės kėlė Nerius iš commonsense.lt, bet, kadangi nepaskubėjo, tai pats kaltas…

Problemos, beje, nėra tiesiai susijusios su CPO (kas, mano dabartiniu ribotu supratimu, yra gėrio jėgos pasaulyje), o veikiau su visu viešųjų pirkimų sektoriumi. Tad iš dalies nukrypstu nuo temos, o iš kitos dalies ją išplečiu ir paverčiu diskutuotinais dalykais.

Pirma problema yra maža apimtis. Kaip sakė Nerius, „kur likę 9 milijardai!?“. Mano supratimu, tai yra valstybinės įstaigos ir joms jokie ekonominės naudos kriterijai neveikia, nes jas ne pagal ekonominį efektyvumą vertina. Tad dėl savaiminės ekonominės naudos perėjimo prie centralizuoto pirkimo gali tekti laukti ilgai ir nuobodžiai. Tad čia apie jokius „sausainius“ aš ir pagalvot nenoriu, reikia labai gerai apgalvoto ir nutaikyto, patyčiomis palydimo rimbo.

čia taip aš užsirašinėjau, kai Nerius nuo stalo galo faktiškai baubyjo paskaitą.

Paminėjau ekonominio stimulo nebuvimą? Taip. Nes valstybinės įstaigos ne gauna pelną, o gauna finansavimą. Ir iš šios dichotomijos kyla kita problema, už kurios iškėlimą taip pat atsakingas tąkart cielą paskaitą dėjęs commonsensininkas. „Kalėdų karštinė“, apimanti įvairiausias įstaigas metų pabaigoje, yra ne kas kita, o valstybės turto švaistymas.

Nesupraskite klaidingai. Jei man suteiktų tokias paskatas vartoti, aš vartočiau. Baudimas už tai, kad sutaupei, yra nebe centralizuotų ar viešųjų pirkimų problema, nors per šiuos reiškiasi. Iš esmės tai yra tam tikras klaikokas biudžeto planavimo trūkumas, prie kurio prieiti net nelabai žinau iš kurios pusės.

Jei keliame klausimą, kaip išvengti „kalėdų karštinės“ valstybės biudžeto maitinamose įstaigose, logiškas atsakymas yra „skatinti taupymą“, kas turėtų reikšti bonusus už taupumą, kurie nesunkiai pavirstų stagnacija biudžetinėse įstaigose, arba finansavimo nemažinimą nuo sutaupymų, tačiau  antruoju atveju kyla klausimas – pagal kokius kriterijus reguliuoti finansavimą biudžetinėms įstaigoms?..

Aš nežinau. Padėkite man mokytis toliau.

9 thoughts on “CPO ir mokymasis visą gyvenimą”

  1. Heh, ilgokas komentaras po Rokiškio straipsniu😛

    Aš prigalvoju tam tikrą dalį sutaupytų pinigų dėti į virtualius sukaupimus tai valdžios įstaigai, kad jei kitais metais ko nors prireiks brangesnio/pagrįsto – kad būtų atiduodamos babkės.

    Kita vertus, kaupti lėšas labai nuostolinga. Tad tą kaupimą realizuoti reikėtų kokiais nors virtualiais bonusais, arba kad ir seminarais užsienyje😉

    • Rokiškio straipsnis ilgokas, tai ir komentaras ilgokas😛
      Labai čia sudėtingai sugalvojai, patvarūs sprendimai kone niekada nėra tokie sudėtingi…

    • Kažkaip mažoka brainstormininkų pas tave čia…

      O kodėl sudėtinga? Asmeninis tobulėjimas aka kursai – puikus motyvatorius… Bent jau man. Sutaupytaas lėšas paversti kitokia “valiuta”.. Tiesa, sistemai išbaigti reikia prigalvoti ir būdų, kaip padaryti, kad biudžetas būtų labiau kintantis, o ne toks statiškas…

      • Pas mane brainstormininkų mažai ir jie visada ateina tik tada, kai juos dalbajobais pavadinu. Bet tada jie pamiršta „brain“ dalį.
        Na taip, sutaupytas lėšas paversti kitokia valiuta būtų kaip ir normaliai, tačiau ką daryti su kitų metų biudžetu? Duoti tokį pat ar mažesnį?

      • O gal tiesiog kas met svarstyti biudžetą ir jį ginti? Per daug pastangų?

        O planuoti biudžetą remiantis tik praėjusių metų faktu yra irgi švelniai tariant neprotinga…

        Kurti gerą kasmetinio biudžeto svarstymo/gynimo procedūrą?

      • O tarp kitko dėl “Bet tada jie pamiršta „brain“ dalį” tai prunkštelėjau jau keletą kartų😉 Ateina “storminti” – ghghghghgh :))) Stormininkai distrofikai😉

  2. Ignas said:

    Perksaiciau sita irasa velokai, perverciau ir Rokiskio mintis sia tema ta proga.. Pabandysiu imesti paveluoto parako i diskusija, jei ji cia vyksta…
    Viesu pirkimu optimizavimas yra didele problema – jie eda laiko, finansu, zmogiskuosius isteklius ir laaabai smarkiai. Pats susiduriu su sia problema kasdien, nes butent su jais didele darbo dalis susijusi. Bet (o sitas zodis visada egzistuoja, daugiau ar maziau pasislepes), Rokiskio zodziuose izvelgiau dali tiesos (bent taip, kaip as ja isivaizduoju). Tuoj pabandysiu paaiskinti. Anot jo – visi, kas gali, vagiliauja. Ir tai tiesa. Reiketu detalizuoti – ne vagiliauja, o svaisto lesas. O kodel svaisto?? Nes: 1) perka ne taip, kaip reiketu (neefektyviai, su atkatais ir t.t.) ir 2) nes perka tai, ko nebutinai reikia.
    Ir cia prasides purkstaujimai ir priekaistai is perkanciuju, kad jie patys gerai tezino, ko jiems reikia. Kur lenkiu?
    Pradekim nuo to, kad islaidos istaigose buna 2 esminiu kategoriju (ir pirkimu sistemoj praeinancios, ir kitos, tarkim, darbo uzmokesciui skirtos) – kasdienei veiklai skirtos, vadinkim, einamosios, ir investicijoms skirtoms. Pagal LR investiciju istatyma (labai idomus teises aktas, btw), investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Apibrezimas labai logiskas ir pagristas, tad juo ir vadovaukimes, juoba, kad tai istatymiskai itvirtinta.
    Paimkim tada praktinius pavyzdzius (galiu remtis kad ir kulturos paveldo sritimi ar beveik bet kuria kita, prie kurios teko prisiliesti (o ju jau ne taip mazai)) ir juos panarpliokim. Kaip planuojamos investicijoms skirtos lesos (ju dazniausiai ne maziau, nei 50% biudzeto)? Ogi einamaisiais metais, remiantis praeitu metu ir senesne praktika. Patvirtinamas toks biudzetas (kartu ir veiklos planas) kovo gale-balandi, per likusi laika tenka ji igyvendinti. Ilgalaiki planavima man parodykit – tikrai pasidomesiu ir pasiskaitysiu. Iki siol neradau. Nei veiklos, nei finansu planavimo. Sorry, bet rimtai pasidomekit ir nerasit sitoj srity NIEKO!!!
    Tada pagalvokim ka toks trumpalaikis ir skubotas planavimas duoda – nenorint prarasti kontroliuojamu lesu “prigalvojama veiklos” ne pagal kompetencijas arba ne pagal poreikius. Tam paciam kulturos paveldui dariau tyrima – 90 % lesu istaskoma neaiskiem sudam tikraja to zodzio prasme. Investiciju prioritetu nera. Metodikos planavimui nera. Atsakomybes nera.
    Iseitis? Tas pats investiciju istatymas ja siulo (sakiau gudrus teises aktas ir jo nesilaiko 90% valdininkeliu) – investicijos turi buti planuojamos ne trumpesniam, kaip triju metu laikotarpiui. Sakysit nesamone, taip neimanoma ir t.t. Deja. Didziojoje valstybes veiklos sriciu dalyje tai imanoma. Tam turi buti parengtos metodikos (labai tikslios, skaitiniais kriterijais gristos ir apskaiciuojamos), skaiciuojama ekonomine (NE FINANSINE) investiciju nauda ir pagal tai jos planuojamos. Kaip ir numatyta Valstybes investiciju planavimo metodikoje:). Ka tai duotu?
    Nebutu prikurta nepagristu ir nereikalingu investiciju (1), kas sumazintu isleidziamu pinigu kieki maziausiai 30 % arba nukreiptu juos ten, kur reikia (2). Taip pat galima butu daryti paruosiamuosius darbus (kurie, kokybiskai atliekant, suryja daugiausia laiko) is anksto, zinant kada ju rezultatu reikes ir kiek tai atnes naudos (3). Butu galima isvengti prastovu ir perturbaciju darbuotoju darbo laike (4). Butu ivestas skaidrumas i biudzetu planavima (5). Ir t.t. ir t.t.
    Sakysit nedaug kas itelpa i termina investicija? O gi tie patys mokymai darbuotojams, kuriuos kazkas siule duot uz sutaupymus – investicija i valstybes isteklius (turimus ir disponuojamus zmogiskuosius isteklius, jei tiksliau). Taigi viskas priklauso tik nuo poziurio kampo.
    Tiek pamastymui.

    P.s. tikiuosi nuo karscio iskepusios galvos mintys aiskios – savaitgalis nebuvo is lengvuju pilkuju lasteliu masei..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s