And Hades Followed Him

grįžti į „Polemizuojant su Andriumi Užkalniu

„Kalti esame visi. Nelabai ką galime pakeisti. Nelabai ką galime paaiškinti. Ir juo labiau negalime to išvengti ateityje. Vieningos, daugiakultūrės Europos projektas, gerovės valstybė kaip valstybės idealas, įsigalėjęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo buvo neracionalūs projektai. Jų dėka europiečiai aptingo ir įprato problemas spręsti instituciškai ir ideologiškai, tačiau tikrai ne kaktomuša, kurios vengė visais būdais. Šis nenoras, tingėjimas susidurti su grubia tikrove privedė prie šitokio masto nelaimių.“ – straipsnyje teigia A. Užkalnis. Tiesa, jis dar prideda, kad kaltų paieškos yra bergždžios.

Su tuo mielai sutikčiau, pridėjęs kelias pastabas apie istorinės skriaudos likusiam pasauliui suvokimą (postkolonijinėje eroje) bei sprendimo, kaip atstatyti nuo žemės paviršiaus nušluotą žemyną bei palikti jį stovintį, paieškas. Kaip anglakalbiai mėgsta sakyti, hindsight is always 20/20. Europa, kuri nėra linkusi mokytis iš praeities klaidų, gali būti, taip ir liks nepasimokiusi. Kita vertus, dalį Andriaus teiginių galime nurašyti į Captain Obvious kategoriją.

Savąsias identiteto problemas, multikultūralizmo pabaigą ir ligšiolinės integracijos politikos neveiksnumą Europos senbuvės pripažino. Ne taip seniai, bet pripažino. Ekonominėje plotmėje Europos idėja vis dar stumiama, mat ji padėjo Europos Sąjungai (jos lyderėms) tapti didžiosios lygos žaidėja1. Tačiau imigracijos ir asimiliacijos politika sustojo it traukinys, nulėkęs nuo bėgių, po ilgo daugiakartinio vertimosi nuo skardžio į tarpeklio dugną. Tad galbūt ir galėtume kalbėti apie vėlyvą tokių dalykų supratimą. Tačiau tuomet būtų neblogai išgirsti bent blankų pasiūlymą, kaip buvo galima padaryti geriau. Tai, kad tokio neišgirdome, yra simptomiška problemos sprendimo jaunystėje. Kad mėgindami sugalvoti, ką daryti, grįžtame prie to, kas jau buvo sugalvota, tik „negerai įgyvendinta“ – taipogi.

Tačiau vėl mintys nuklysta į tą patį – kodėl Norvegija? Mūsų Nauticalis, iki sužinodamas, kas atsakingas už sprogdinimą, socialiniuose tinkluose puolė aiškintis datos reikšmę islamui, tačiau prašovė. Nebuvo politinio motyvo, tebuvo politiniai kliedesiai, kurių išgirstu ne vieną ir ne du iš ne vieno ir ne dviejų blogerių, socialinių tinklų dalyvių ar autobuse besišnekančių. Kliedesiai skambėjo taip: „Multikultūralizmas – blogis, nuo jo reikia gintis, nes kitaip mums visiems šakės“. Nebūtų multikultūralizmo – būtų (ir buvo) islamas. Nebūtų islamo – būtų (ir buvo) komunistai. Nebūtų komunizmo – būtų (ir buvo) liberastai. Nebūtų to – būtų dar kažkas. Viena iš dešimties milijonų spyruoklių būna tiesiog brokuota. Plokštelės užsikerta, net ir pačios geriausios.

Kodėl esu linkęs tai vertinti kaip vietinį fenomeną? Nes Norvegija jau iki Breiviko turėjo siaubo istorijų, kurias galėjo papasakoti po vidurnakčio šviečiant mėnesienai. Protu nesuvokiamo siaubo, kuris negali tilpti sveiko žmogaus esybėje. Blogio, kuris net ir ateistus priverčia susimąstyti apie šėtoną. Tačiau ir ne tik dėl to. Nemažai visuomenių susiduria su problemomis, kurių paaiškinimo taip ir dorai nerandame. Dalis tų problemų atrodo paplitusios tautos mastu. Pavyzdžiui, alkoholizmas Suomijoje. Klinikinė depresija Norvegijoje. Savižudybės Lietuvoje. Problemos, po kuriomis slepiasi plati, sistemiška, tačiau sunkiai susekama priežasčių plejada ar kompleksas, it susvetimėjimas filme „The Wall“.

Dar viena labai svarbi priežastis, lemianti mano pozicijos pasirinkimą, yra ši – galų gale tai yra asmeninis žmogaus sprendimas. Galime sistemą kaltinti be galo ir be krašto, tačiau pabaigoje lieka žmogus. Pats vienas, prieš save ir savo sąžinę, prieš dievus, kuriuos jis tiki, ir velnius, kurie klykdami atbildės jo pasiimti. Jis nuspaudžia gaiduką, padeda bombą, užsiverčia butelį degtinės ar žengia paskutinį žingsnį nuo stogo. Galėtumėte prieštarauti, ir pasakoti apie afekto būseną paskutiniosiomis tokių veiksmų atlikimo akimirkomis, tačiau tuomet you’d be missing the point.

Žinoma, atvejo individualizavimas neleidžia nusiraminti ir atsipūtus pasakyti: „Na taip, siaubas, bet gerai, kad baigėsi“. Kai kurių socialinių reiškinių dorai paaiškinti dar negalime. Tačiau negalime kaltinti politinių projektų už individo atliktus veiksmus. Sutinku, su Andriumi, kad kalti esame mes. Kad priežasčių ieškoti sudėtinga. Tačiau jos slypi ne politiniuose projektuose ar politinėse sistemose. Jos slypi individe ir mūsų požiūryje į jį.


1 Ne vilktis kažkur konteksto vietoje kaip Vokietijai ar Prancūzijai, o išstumti britų svarą sterlingų bei užsitikrinti milžinišką vidaus rinką, su kuria kiti turi skaitytis. Tad šis projektas yra tempiamas iš vandens iš visų jėgų. Jei pavyks ištempti šįkart, bus galima sėsti prie stalo ir galvoti, ką čia dabar daryti, kad taip nebeatsitiktų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s