Žymės

, , , , , , ,

putin_is_coming

Gyvuoja, galbūt labiau tarp istorikų, nei populiariojoje spaudoje, toks įsivaizdavimas, kad Lietuva, būdama Rytų Europos pakraštyje, yra istoriškai itin patogioje pozicijoje bent jau taikos metu (karo metu mūsų krašte paprastai vyksta karo veiksmai) tapti tarpininku tarp dviejų pasaulių: Rytų tipo despotiškojo ir Vakarų demokratijos. Niekada tai nebuvo taip akivaizdu, kaip šiandien. Niekada tai nebuvo paslėpta taip giliai informaciniame triukšme, kaip šiandien.

Nevisiems yra savaime suprantama, kad šiandien turime istoriškai beprecedentį Vakarų užnugarį, istoriškai beprecedentį laisvą priėjimą prie visų Vakarų civilizacijos privalumų ir istoriškai beprecedentę funkcionuojančią modernią demokratiją. Regis, daug kas pasikeitė ir suprantame – net ir visiški prorusiški kvailiai neretai supranta – kad naudingiausia įsitverti tos istorinės ribos iš vakarinės pusės. Bet nuo pačios ribos tolyn mes nepasistūmėjome.

Įprasta į šį nuolatinį valstybės būvį reaguoti dvejopai. Galime, kaip politinė kairė (vėlgi, tai sąlyginis terminas) siūlo, „ieškoti dialogo“, „nepulti“, stengtis nepykdyti. Sako, būkime rytietiški – paklusnūs. Baikštūs. Priklausomi. Jokiam laisvam žmogui toks būvis nepatinka, o kairieji, tarsi be gailesčio už uždarų durų talžoma žmona, viešai nedrįsta pripažinti, kad jos gyvenimas yra tapęs pragaru. Dalis populistų iš to vienaip ar kitaip uždirba, dalis verslininkų – taip pat. Bet iš principo tai nėra pozicija, tai pasiruošimas ją užleisti kur reikės.

Antras būdas yra įprastesnis politinei dešinei. Čia vienintelė priimtina pozicija atrodo stovėti ir priešintis. Ji turi visus pranašumus prieš kairiųjų ir populistų ideologiją. Pirma, tai yra pozicija. Antra, tai yra save gerbiančios visuomenės dalies pozicija – nebijoti mušeikų. Kiek tikrinau, vis dar laikoma pagirtina savybe. Trečia, ir mano supratimu, svarbiausia, tai yra pozicija, kurios besilaikydami giname akivaizdžiai pranašesnį gyvenimo būdą, politinę santvarką nuo akivaizdžiai prastesnio gyvenimo būdo ir politinės santvarkos – kaip bematuosi.

Tai, kad užimtina pozicija yra akivaizdi, nekeičia fakto, kad geografiškai nuo Rusijos mums pasitraukti nelemta. Turint omenyje, kad Rusijos inkarnacijos gadina mums gyvenimą jau kelis šimtus metų, būtų protinga užtikrinti, kad dabar jau sąjungininkai Vakarai būtų tinkamai informuoti apie mūsų kaimyną. Būtų protinga, net jei ir galime pasirodyti kaip Starkai, nuolatos kartojantys vieną tropą: „the winter is coming“. Būtų protinga sugebėti priversti juos mus išklausyti.

Ar jūs nustebote, kad Rusija, atėjus reikalui, be skrupulų ėmė laužyti visas įmanomas tarptautines sutartis? Ne, ko gero ne. Tačiau nemažai žmonių, nesusidūrusiu su šiandieninės Rusijos ideologine ir politinės kultūros pradininke ir įkvėpėja, Sovietų Sąjunga, turbūt nustebo. Kas nors bent akimirkai suabejojo, kad nežinomi žali žmogeliukai yra iš Rusijos? Ne, nei akimirkai. Ar nustebino, kad Rusija kišasi į kaimynės vidaus reikalus? Ne. Ar ką nustebino nenutrūkstantis propagandos srautas? Ne. Ekonominiai ir politiniai grasinimai? Tikrai ne. Per ilgai šalia tos degalinės gyvenam, kad nežinotume, kaip ji veikia.

Turime žinią, kuri yra ne tik šviečiamojo pobūdžio. Ji padėtų mūsų naujiems sąjungininkams geriau suprasti mūsų padėtį. Kas padėtų mums. Ir jiems patiems – apsisaugoti nuo šrioderizmo. Kol kas tam tikslui pasiekti, tai žinutei perduoti, veikiame vienu būdu – politiniu. Gana sėkmingai – Rytų partnerystės atveju, parama Gruzijai, energetinio saugumo ir panašios iniciatyvos. Tačiau tam, kad kitos visuomenės suprastų, kodėl jų išrinktiems vadovams atrodo, kad pavyzdžiui, reikia rūpintis įvykiais Ukrainoje, vien politinių veiksmų neužtenka. Žinią kitoms kultūroms, kitoms visuomenėms perduodame ne tuo kanalu.

Reikalingas kanalas yra humanitarika ir menai. Tai yra masinės komunikacijos tarp visuomenių priemonės. Jomis galima perduoti ne tik elementariąsias žinutes, bet ir (didesnėmis ar mažesnėmis dalimis) savo istorinę patirtį, vaizdinius ir įvaizdžius. Jomis padedame jiems suprasti mus.

Į humanitarikos pusę (o ypač – socialinius mokslus, kuriuos aš, kaip ir menus, kiek arogantiškai, bet tik lakoniškumo dėlei, laikau humanitarais) pastaruoju metu daugokai šnypščiama. Viena vertus, pramonininkų konfederacijai reikia darbininkų, todėl visi turi eiti dirbti į pramonę. Bent jau tokia žinia siunčiama. Iš kitos pusės, visą humanitariką norima sustatyti prie Rusijos sienos ir veikti taip, tarsi nieko kito pasaulyje nebūtų. Rusiškai mėginama visą kultūrinę komunikaciją paversti propaganda. O nuo šitos minties šiek tiek pykina.

Tačiau nepamirškime, kad mums nereikia nieko išsigalvoti. Mūsų istorinė patirtis neišgalvota, jos nereikia sukurti, žinutė, kurią siunčiame, yra tikra. Reikia tik leisti ją atskleisti. Reikia leisti mūsiškiams papasakoti mūsų istoriją. Kuo įvairesnėmis kalbomis. Mums neužtenka turėti grupę žmonių, kurie, kaip Starkai, nuolatos kartos, kad žiema Putinas ateina. Mums reikia žmonių, kuriems sakant, kad žiema Putinas ateina, jų klausytųsi. Ne savi, savi ir patys žino. Tie kiti, kurie žiemos Putino nepažįsta taip, kaip mes. Ir tie žmonės, kurių mums akivaizdžiai reikia, yra istorikai, rašytojai, menininkai, žurnalistai. Humanitarai.

Todėl nebijokite humanitarų ir nebijokite jais tapti. Jų reikia, nebūtinai kuo daugiau, bet tikrai – kuo geresnių. Ant humanitarų pečių guli komunikacijos tarp visuomenių našta.

Būkite mandagesni su humanitarais. Duokite jiems laisvę ugdytis ir veikti. Ir pinigų.

P. S. Tiems, kurie sako, kad humanitariniai mokslai yra lengvi, o štai matematika sunku – išmokit naują kalbą.