Žymės

, , , , , ,

russia_putin
Sveiki. Senokai nerašiau, už ką atsiprašau, mieli skaitytojai. Pažadu, taisysiuos. Taip pat pažadu, kad pasiaiškinsiu dėl to, kas pastaruoju metu dedasi mano tinklaraštyje. Jaučiuosi tuos dalykus jums skolingas. Tik duokite man dar truputį laiko.

O kol kas, šiandien, kalbėsime apie tai, kaip susiformavo dabartinė Rusijos valdymo sistema ir kaip joje pritapo Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Kam? Nes manau, kad daliai populiacijos tai gali būti įdomu. Ypač tiems, kurie, kaip aš, visų tų įvykių metu nebuvo intelektualiai veiksnūs (nesakau, kad nuo to laiko pats tapau intelektualiai veiksnus).

Norėdami suprasti, kaip susiformavo dabartinė oligarchinė Rusijos valdymo sistema, privalome trumpam atsitraukti atgal ir pažvelgti į tą sistemą, iš kurios šiandieninė Rusija išsirito tiesiogiai – paskutinio vadovo vadovaujamą Sovietų Sąjungą. Tuo metu buvo genetiškai užprogramuota totali sistemos transformacijos iš komunistinės groteskos į rinkos ekonomiką nesėkmė. Beigi papasakosiu jums, kaip toje sistemoje atsirado ir kuo (ne)išskirtinis joje buvo dabartinis Rusijos autokratas.

Tekstas gana ilgas, todėl dėti išnašas šioje platformoje darosi nebepraktiška. Vietoje to, po tekstu pateikiu Jums kelis įdomesnius straipsnius ir trejetą vertų pažiūrėti dokumentinių filmų. Mėgaukitės.

Ekonominių reformų kontūrai

Kai Michailas Gorbačiovas išsakė savo žymiąją programą 27-tąjame Komunistų partijos suvažiavime, 1986 m. vasario 25 d., Vakarai juo nepatikėjo. „The Heritage Foundation“, pavyzdžiui, pranešė kažką panašaus į tai: „Pirmasis partijos sekretorius sėkmingai paskyrė savo patikėtinius tiek partijoje, tiek biurokratiniame aparate. Sovietų Sąjunga vis dar kategoriškai priešinasi pokyčiams. […] Gorbačiovas kalba apie nepriteklius Sovietų sąjungos piliečių kasdienybėje, bet jo tikslai apimtimi ir laiko perspektyva riboti: jis nori panaudoti šia kampanija, kad atsikratytų Brežnevo senąja gvardija ir kaltę dėl susidariusios padėties nukreiptų nuo komunistinės sistemos ir ant individualių biurokratų“.

Šiandien tokia reakcija atrodo itin keista, nes tai, apie ką kalbėjo Gorbačiovas, yra žinoma ir jums bei vadinama vienu žodžiu: perestroika. Taip, tai nebuvo pirmasis mėginimas vienaip ar kitaip reformuoti sistemą, kuri be brutalaus teroro neveikė niekada. Kiekybiškai tarp Vladimiro Ulijanovo Lenino NEP‘o, Leonido Brežnevo destalinizacijos, Nikitos Chruščiovo  atšilimo ir kukurūzų, o svarbiausia – Jurijaus Andropovo kalbų apie reformas Gorbačiovo kalba galėjo pasirodyti būtent taip, kaip ją apibūdino „The Heritage Foundation“ – „jokių pokyčių“. Kaip šiandien jau žinome, Vakarai neįvertino nei M. Gorbačiovo, nei jo reformų, nei laikmečio.

Visų pirma, M. Gorbačiovas pirmuoju Komunistų partijos sekretoriumi tapo būdamas gana jaunas ir energingas. Tiesą sakant, po kelių gyvų lavonų gerontokratų, jis buvo visiškas jauniklis – vos 54 metų amžiaus. Tiesa, L. Brežnevas vadovu tapo būdamas tik nesmarkiai vyresnis – 62-ių, o N. Chruščiovas – 58-ių. Tačiau prieš M. Gorbačiovą pareigas užėmė J. Andropovas, partijos vadu tapęs 68-ių, ir Konstantinas Černenko – 73-ių. O ir kalbos į J. Andropovo buvo panašios tik iš pradžių, apie 1984–1985 m.

Vėliau, per kelis metus nuo deklaratyviojo pareiškimo, M. Gorbačiovas, o tiksliau, jo aplinka, programą sukonkretino, ir jos ekonominė dalis tapo žinoma kaip „400 dienų programa“, vėliau buvo mėginama įgyvendinti kaip „500 dienų programa“. Jos autorius – Grigorijus Javlinskis, kuris vėliau taps žinomas kaip „Jabloko“ partijos vadovas. Mums jo programa atskleidžia problemas, kurios turėjo būti įveiktos, jei sovietinė sistema norėjo virsti konkurencinga ekonomika pasaulio rinkoje.

„500 dienų programa“ numatė nustoti reguliuoti kainas – iki tol visos kainos, t. y. visų produktų (kurių įsigijimui buvo visai nedaug), buvo nustatomos iš centro. Programa numatė leidimą privatiems asmenims turėti įmones ar žemės (iki tol tai buvo nelegalu). Turėjo įvykti masinė privatizacija, nes iki tol visas turtas priklausė valstybei. Visa tai turėjo įvykti griežtu grafiku, nes vienintelė privatizacijos viltis yra kuo trumpesnis ir skaidresnis procesas.

Tiesa, priešingai nei politinės reformos, kurios buvo numatytos pirmosios ir įgyvendintos palyginti sklandžiai, ekonominė reforma, susilaukė daug daugiau diskusijų. Nuo 1987 m., kai kaip politinės programos dalis buvo atpalaiduoti privataus kapitalo draudimai, iki 1991 m. programa buvo taisoma ir koreguojama –  dėl jos turėjo nuspręsti naujai sukurtos institucijos. Nepaisant M. Gorbačiovo pritarimo, TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas neaiškiomis procedūromis ją nuolat užlaikydavo. Kiekvienas programos svarstymas kėlė vis didesnį pasipriešinimą iš naujai atsiradusios opozicijos pačiame Kremliuje, kuriai vadovavo iš M. Gorbačiovo aplinkos atėjęs Borisas Jelcinas. Šių diskusijų pabaigos, iš dalies ir dėl didėjančios opozicijos Rusijoje, didžiausioje ir svarbiausioje sovietinėje respublikoje, Sovietų Sąjunga nebesulaukė. M. Gorbačiovui galų gale atsistatydinus, Boriso Jelcino finansų ministras kategoriškai atmetė 500 dienų programą. Tačiau subyrėjusios sąjungos branduolys liko dorotis su tomis pačiomis problemomis ir jas reikėjo nedelsiant spręsti.

Trys privatizacijos bangos, arba iš kur atsirado oligarchai

Taip prasidėjo privatizacija – procesas, puikiai pažįstamas visoms posovietinėms valstybėms, tačiau kone kiekvienoje jų atnešęs visai skirtingų rezultatų. Žvelgiant į tiek sovietinio bloko, tiek Sąjungoje buvusių šalių patirtį turbūt reikėtų sakyti, kad privatizacija praėjo sklandžiausiai ten, kur ji praėjo staigiausiai. Neveltui Lenkijoje vykęs procesas vadintas „Didžiuoju sprogimu“, Miltonas Friedmanas tai vadino „shock treatment“, o Jefferey Shachs nukaldino terminą „šoko doktrina“. Vienu metu ir liudydama, ir lemdama programos nesėkmę, Rusijoje privatizacija de facto vyko tris kartus.

Pirma, vadinamoji spontaniškos privatizacijos banga, vyko M. Gorbačiovo reformų metu, kai nedidelė valstybės industrijos dalis buvo perleista ją valdantiems administratoriams ir, bent jau oficialiai, tų industrijų darbininkams. Bronislovas Lubys buvo vienas tokių administratorių, iškilęs būtent šiuo metu. Rusijoje taip pat karjerą darė ir Michailas Chodorkovskis, pavyzdžiui. Kontrabandiniai džinsai ir kompiuteriai, tulpių fermos ir panašūs verslai būtų turbūt ir likę verslais, jei jais užsiėmusi kompanija nesiektų politinės galios ir politinių postų, nebūtų beveik išimtinai iš Leningrado, pažįstami ar kaip disidentų ekonomistų grupelių ar kaip fakultetų nariai. Dėl šios pirmosios privatizacijos ir pirmojo pajudėjimo link rinkos ekonomikos, pavyzdžiui, Anatolijus Sobčiakas buvo išrinktas Sankt Peterburgo meru. Jo rinkimų kampaniją finansavo ne kas kitas, o Anatolijus Čubaisas, vėliau su Jegoru Gaidaru kūręs ne ką kita, o planą antrajai, oficialiąjai privatizacijos bangai.

Būtent pirmosios, spontaniškos, privatizacijos metu pradėjo kurtis prielaidos visų kitų privatizacijų nesėkmei. Tie patys verslininkai, kurie pirmieji ėmė naudotis laisvos rinkos galimybėmis, akimirksniu užėmė ne tik verslo, bet ir politinius postus, neretai atsakingus už valstybės išteklių eksportą ir valstybės turto privatizaciją. Turbūt jau matote, kad čia slypi įgimtas interesų konfliktas, nes dauguma tų žmonių ne tik patys buvo verslininkai, politinės sistemos, ekonominių reformų autoriai, svarbiausiųjų politinių ir ekonominių institucijų vadovai, bet ir buvo gana glaudžiai susiję vieni su kitais. Nebūtų sunku įsivaizduoti Lietuvą keliaujant tuo pačiu keliu, jei be Algirdo Brazausko valdžioje atsidurtų Bronislovas Lubys, sovietinė Artūro Zuoko ir draugų versija, Viktoras Uspaskich ir LEO.LT berniukai, bei visi jie gautų draugiškai susėsti ir parašyti valstybės turto privatizacijos planą. Jei valstybės turtas būtų totalitarinės sistemos turto dydžio. Sistemos, kurioje žmonės neturėjo nieko, o valstybė šimtą metų vertę, kad ir kaip neefektyviai kuriamą, kaupė savo rankose.

Būtent toks scenarijus tapo realybe Rusijoje. Oponentai buvo arba žudomi, arba sukišami į kalėjimus, o verslo planas, kuriuo tapo transformuota Rusijos valstybė, kuo toliau, tuo sparčiau riedėjo iš anksto nesubtiliai nuklotais bėgiais tiek Sankt Peterburge, tiek Kremliuje. Antroji privatizacijos banga buvo vykdoma en masse, panašiu principu, kaip ir Lietuvoje, Lenkijoje ar kitose nuo komunizmo džiaugsmo besivadavusiose šalyse – investiciniais čekiais. Skirtumas buvo tas, kad Rusijoje didžioji dalis stambiųjų įmonių akcijų buvo superkamos uždaruose aukcionuose, o viešai prieinama buvo tik nedidelė, tai yra, nereikšminga akcijų dalis. Taip, pavyzdžiui, iškilo Michailas Prochorovas, už grašius įsigijęs „Norilsko nikelio“ bendrovę, kuri vėliau tapo stambiausiu pasaulio nikelio ir paladžio gamintoju.

Trečioji privatizacijos akcija kilo veikiau iš būtinybės, kuomet Rusijos ekonomika eilinį kartą nuvažiavo dugnan. Vietoje kokių nors BVP skaičių, ar ko panašaus, iliustratyvesnis teiginys būtų toks: tarp 1994 ir 1998 m. barteriui tenkanti ekonomikos dalis išaugo nuo 5 % iki… 40 %. Nepaisant šio įdomaus fakto, ekonomikos tvojimaisi veidu į purvą buvo, panašu, XX a. pabaigos buvusio totalitarinės imperijos centro kasdienybė. Ne be centrą tuomet valdžiusiųjų pagalbos. Tad, kai biudžete pritrūko pinigų net B. Jelcino prezidentinei kampanijai – tai, ko gero, buvo tik pretekstas, nes kampaniją galiausiai finansavo oligarchų, vadovaujamų B. Berezovskio, grupelė – buvo paskelbta nauja privatizacijos banga – „paskolos už akcijas“. Ši buvo tokia sėkminga įveikiant biudžeto deficitą, kad Rusijai teko imti 10,8 milijardo JAV dolerių paskolą iš TVF, kas prisidėjo prie 120 mlrd. JAV dolerių skolos, kuri jau buvo susikaupusi nuo 1986 m. Akivaizdu, valstybei trečioji privatizacijos banga žymiai nepadėjo, bet užtat padėjo tokiems daug reikalingų politinių ryšių, ir jau tuo metu daug pinigų turintiems, oligarchams, pavyzdžiui, Vladimirui Potaninui. Jie, priešingai, nei akivaizdžiai nelegaliai savo turtą įgiję B. Jelcinas ar V. Putinas, dabar savo turtą galėjo deklaruoti visu grožiu ir užimti nusipelnytą vietą turtingiausių pasaulio žmonių kelišimtukuose.

B. Jelcinas: labai turtingas girtas klounas

Šio laikotarpio užteko, kad buvęs valstybės turtas būtų efektyviai paskirstytas žmonių grupelei, skaičiumi prilygstančiai dviem futbolo komandomis. Keliomis, galima sakyti, fiktyviomis privatizacijomis, buvo suformuota oligarchinė Rusijos valdymo sistema. Ji yra skirta ne Rusijos didybei, jos imperiniams siekiams, Sovietų Sąjungos atkūrimui, ne Rusijos žmonėms ar dar kokiems niekams. Visa ta sistema yra skirta vienam vieninteliam tikslui – užsidirbti dar pinigų. Visos politinės įtakos regionuose yra skirtos tik užtikrinti nekonkurencingą aplinką nekonkurencingos kokybės Rusijos prekėms ir ištekliams nekonkurencingomis kainomis.

Man atrodo, ši žinutė labai retai teprasimuša į informacinės erdvės paviršių. Mus užmėto keistomis ideologijomis, istoriniais baubais, viltimis ir tikėjimais. Užliūliuoja vertybėmis ir geopolitika. Taip smarkiai, kad nepamatome, kad mafijos verslo sistema, kuria yra virtusi Rusijos Federacija, sukasi tik apie pinigus. Netikite? Leiskite, papasakosiu jų buvusio prezidento istoriją, kurios, galbūt nesate dorai girdėję. Borisas Jelcinas atsistatydino, mums buvo sudarytas vaizdas, dėl sveikatos problemų ir prasigėrimo. Kam daugiau rodė per televizorių jo šokius ant keistų scenų kažkokiuose renginiuose, tiesa? Tiesa. Niekas nepasakojo, kita vertus, Kremliaus restauravimo darbų istorijos.

Apie antrąją B. Jelcino kadenciją Rusijos valdžia nusprendė, kad ekonominis krachas yra pats tas metas, kuomet reikėtų imtis kapitalinės Maskvos Kremliaus restauracijos. Neva, jis nebuvo restauruotas jau labai ilgą laiką, kodėl nepadengus visų paviršių raudonai auksine beskone? 150 bendrovių, iš kurių apie pusę buvo užsienio, ėmėsi darbų, kurių galutinės kainos niekas nežino iki šiol (vien Senato rūmai kainavo mažiausiai 475 mln. JAV dolerių). Niekas nebūtų nieko sužinojęs visai, jei ne kelios užsienio bendrovės. Viena jų buvo šveicarų „Mabetex“, kurios vardu ir buvo pavadintas skandalas. Dėl kyšininkavimo ir panašių nusikaltimų kilęs teismo procesas vyko Šveicarijoje ir JAV, su juo buvo susietas „Mabetex“ vadovas Behgjet Pacolli ir B. Jelcino šeima bei keli Kremliaus pareigūnai. Jei pirmojoje sumos sukosi vos apie 10–20 mln. JAV dolerių kyšių, tai JAV dirbę tyrėjai staiga atrado 10 milijardų JAV dolerių, nelegaliai padėtų Niujorko banke. Pamenate tas Rusijos paskolas iš TVF? Manoma, kad šie milijardai atkeliavo būtent iš ten.

Generalinis prokuroras Rusijoje Jurijus Skuratovas, mėginęs tirti bylą, po kelių stumtelėjimų nelabai viešu lygmeniu galiausiai pasirodė valstybinės televizijos eteryje, nelabai ryškiai, bet labai vulgariai nufilmuotas lovoje su dviem lytinių paslaugų sektoriuje dirbančiomis merginomis. Jo karjera tuo ir baigėsi. Tuomet Borisas pasakė: „я ухажу“, Vladimiras Putinas, kuris ką tik pranešė, kad jo vadovauta FSB prokurorą juostoje atpažino, pasirašė dokumentą, skelbiantį, jog savo pirmtako ir jo šeimos nepersekios ir Boria išgyveno savo likusias dienas labai turtingai ir laimingai, kol nenumirė nuo širdies smūgio. Tyrimai užsienyje dėl jo ir jo šeimos nutrūko dėl Rusijos nenoro bendradarbiauti.

Tas pats, esu beveik tikras, galų gale ištiks ir Vovą, t. y. Vladimirą Vladimirovičių. Kuris yra savo ruožtu rodomas kaip blogio kupinas buvęs KGB pareigūnas, kas prideda dramos. Rodomas kalbantis apie Sovietų Sąjungą ir kitus dalykus, grasinantis Vakarams. Visa tai yra teisybė, ko gero, taip. Tačiau jo aplinkos industriniais kiekiais gaminama propaganda sėkmingai maskuoja faktą, kad jis yra beveik niekuo neišskirtinis Rusijos oligarchas, kuris dėl sunkiai nuspėjamų priežasčių šiuo metu laimi galios varžybas prieš kitus oligarchus. Jo užsitęsęs viešpatavimas gali reikšti, kad jis vis geriau įtvirtina savo galią, bet lygiai taip pat – kad su laiku jis buria prieš save nusistačiusių oligarchų grupuotes. Jis lygiai taip pat, kaip ir kiti, pats sau rašo taisykles, užsėsdamas reguliuotojo ir reguliuojamojo kėdes viena sėdyne. Jam, lygiai taip pat, kaip ir kitiems oligarchams, nė velnio nerūpi nei Rusijos ekonomika, nei kas kita. Jam rūpi pinigai.

Jis, kaip gana didelė dalis oligarchų, pradėjo kelią nuo Leningrado. Būtent ten, žlugus jo žvalgybinei karjerai, 1990 m. jis sugrįžo į vieno savo buvusio dėstytojo, Anatolijaus Sobčiako, politinę komandą. Gavo patarėjo poziciją ir patogią startinę padėtį pradėti daryti pinigus. Tiesa, tuo metu jis dar nebuvo šių dienų Vladimiras Putinas, todėl gavo kritikos nuo Jurijaus Šutovo, buvusio A. Sobčiako padėjėjo, kuris rinko inkriminuojančius duomenis apie Sankt Peterburgo administraciją. Na, kritikos V. Putinas gauna ir šiandien, tačiau atsakas į ją yra pasikeitęs. Jei esate jautrūs, rekomenduoju tolesnės skyriaus dalies neskaityti.

Jei tokie oponentai kaip M. Chodorkovskis yra geros valios aktu paleidžiami į laisvę su sąlyga niekada nebegrįžti, Jurijus Šutovas atlieka bausmę iki gyvos galvos kalėjime, kuriame turi šliaužioti, nes nepaeinančiam kaliniui neduoda invalido vežimėlio. Invalidu jis tapo po to, kai organizuotus nusikaltimus tyrę vyrukai, aptikti jo kambaryje atliekantys nelegalią kratą, plaktuku jam suskaldė kaukolę. Arba po to, kai paaiškėjus, kad pirmieji kaltinimai, tampyti septynerius metus po teismus, yra nepagrįsti, jis buvo paleistas teismo salėje. Į kurią įsiveržę OMON pareigūnai jį nusitempė į kitą pastatą ir žiauriai sumušė. Tą kartą jis neteko ir vienos akies bei apkurto viena ausimi.

Vėliau teismas jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos jam nedalyvaujant.

V. Putinas – oligarchas, kuriam pasisekė

Tačiau V. Putinas tai darė ne iš lojalumo A. Sobčiakui ar Sankt Peterburgo administracijai, o saugodamas save. Tiksliau, 93 mln. JAV dolerių, kurie turėjo atvykti iš Vokietijos kaip pagalba maistu mainais už energetinius išteklius. Pagalba niekada taip ir neatvyko, bet nepaisant tyrėjų išvadų, kad Putiną reikėtų atleisti, Putinas liko Užsienio reikalų komiteto, kuriam buvo patikėta tvarkytis su ekonomine pagalba iš Vakarų, vadovu. Su tokiu įrašu CV jis sėkmingai, A. Sobčiakui pralaimėjus Sankt Peterburgo mero rinkimus, persikėlė į Kremlių, kur po B. Jelcino sparnu organizavo užsienyje esančio Sovietų Sąjungos turto grąžinimą į Rusiją. Pasisukęs kelis metus ten įvairiuose kabinetuose, 1998 m. tapo FSB vadovu (kuomet atliko žygdarbį pažindamas generalinį prokurorą juostoje), o 1999 m. – ministru pirmininku. Savaime suprantama, ryškesnių oficialių tyrimų ar kaltinimų nuo to laiko jo veikla nesulaukė. Bet Sočis, panašu, gali būti laikomas iliustracija to fakto, kad beveik dvidešimt penkerių metų senumo verslo planas yra toli gražu dar nepasenęs.

Kaip bebūtų, jo visa karjera yra labai tipiška laiminčioje pusėje atsidūrusio rusų oligarcho karjera. Vienintelis skirtumas yra tas, kad apie V. Putino dalyvavimą privatizacijos imitacijose žinome gerokai mažiau, nei apie kitus, nes jis laimėjo susistumdymą dėl valdžios. Tačiau yra gana aišku, kad jis ne tik naudojosi politinėmis pozicijomis turtui įgyti, bet ir gerokai praturtėjo privatizacijų metu, nekalbant apie kitiems jau nebegaliojusias nacionalizacijos akcijas, kurių tikslas buvo valstybės rankomis dorotis su oponentais, tuo pat metu įgyjant valstybinio turto sau. Rinkimuose jis, žinoma, deklaruoja turįs ką nors panašaus į dvi tėvo paliktas „Volgas“, kurios neregistruojamos kelyje, butą Sankt Peterburge ir 1987 m. „Volvo“. Vargu, ar kas rimtai gali tuo patikėti. Bendrą turtą, kurį kontroliuoja V. Putinas, sunku suskaičiuoti, nes dalis jo oficialiai yra valstybinis, bet, de facto kai kuriomis prezidentinėmis vilomis jis naudojosi ir būdamas premjeru, kai prezidentavo E. Medvedevas. Dalis turto yra nelegaliai įgyta, kita dalis jo yra kreivai įvertinta. Tačiau spekuliatyviai jo asmeninis turtas tradiciškai yra vertinamas nuo 20 iki 70 milijardų JAV dolerių.

Jei ne brutalios Jurijaus Šutovo pasakojimo detalės, kurias aš savo nuožiūra į šį pasakojimą įterpiau, Vladimiro Putino karjera atrodytų tipiška pažinčių ir įgūdžių turinčio Rusijos oligarcho karjera. Dauguma jų užsiėmė nelegaliais darbeliais, užimdami politines pozicijas. Dalis jų kilo iš buvusių TSRS struktūrų. Net jo pirmasis oponentas, Jevgenijus Primakovas, buvo ilgametis KGB agentas Artimuosiuose Rytuose, kur dirbo diplomatu. Vėliau vadovavo Rusijos užsienio žvalgybai (RTFSR), vadinasi, buvo antras žmogus KGB. J. Primakovas, galbūt, galėtume sakyti, buvo senesnio kirpimo politikas, diplomatas, labiau įaugęs į politinę valstybės struktūrą nei tipiškas dešimto dešimtmečio oligarchas, todėl veikiau laikytinas politiku. Tačiau norint jį paversti sovietinės sistemos didvyriu, nereikėtų nė trupučio daugiau pastangų, nei prireikė V. Putinui. Sakoma, kad Putinas turi kažkokį ypatingą ryšį su kariuomene ir jėgos struktūromis, tačiau tai irgi yra nebūtinai tiesa – oligarchai Rusijoje sėkmingai užėmė pozicijas ir karinėse struktūrose, pavyzdžiui, B. Berezovskis prie B. Jelcino.

Žinoma, negaliu sakyti, kad visas milžiniškas sovietinis antstatas, pastatytas Kremliuje per pastaruosius keliolika metų, yra nereikšmingas, ar kad į jį nereikia kreipti dėmesio. Tačiau siūlyčiau atkreipti dėmesį, kad 1999 m. V. Putiną rėmusi tik ką sukurta partija neturėjo jokios kitos programos kaip tik „mes esame partija, kuri remia Putiną“. Taip pat nesakau, kad KGB patirtis jam nepadėjo. Tačiau lygiai taip pat tikėtina, kad gebėjimas likti nepastebėtam jam pakenkė, kai reikėjo jį staiga ištraukti į dienos šviesą ir sukurti visą personą, kam buvo pasitelkta visa viešųjų ryšių komanda. Ateidamas į politiką V. Putinas buvo tuščia drobė, kuri buvo nutapyta taikantis prie didžiosios visuomenės dalies nuomonės. Taikomasi buvo magiškais, kartais vienas kitam prieštaraujančiais, žodžiais kaip „stabilumas“, „modernizacija“, „ekonominės reformos“ ir „kova su oligarchais“. Ilgainiui, užvaldžius informacinę erdvę, procesas apsisuko ir visuomenės nuomonė buvo pradėta formuoti, o ne atvirkščiai.

Taip, visi šie dalykai taip pat yra svarbūs. Radikalios dešinės meinstrymas Rusijoje netampa mažiau pavojingas kaimynams, jei jis ir tėra tuščiaviduris mafijos kiautas. Imperinė ambicija ir atominė retorika irgi netampa tuščiais grasinimais, net jei visa karo mašina ir yra skirta tik stiprinti vadovaujančio oligarcho galios pozicijas. Bet tai sufleruoja, kodėl ekonominės sankcijos ribotam žmonių kiekiui gali reikšmingai pakenkti režimui. Taip pat tai sufleruoja, kodėl – ir ši išvada man ėmė pirštis tik surinkus medžiagą šiam straipsniui – daug vilčių į opoziciją, kilusią iš tokių pačių, tik tam tikru metu kovą pralaimėjusių oligarchų, dėti negali nei kaimyninės šalys, nei ta mažuma Rusijos piliečių, norinčių, kad jų valstybė pasikeistų į gera.

Kartais atrodo, kad net ir mes čia, Lietuvoje, esame linkę mitologizuoti V. Putiną gerokai per smarkiai. Lyg pasiduotume bent nedidelei daliai jo paties skleidžiamos propagandos apie tai, koks šaunus KGB šnipas jis buvo ir kaip gerai jis moka permetinėti žmones per klubą. Kad pamirštame, kad jis nėra išskirtinis autoritarinis diktatorius, o tik dar vienas iki kaulų čiulpų korumpuotos sistemos produktas ir kūrėjas. Kad galų gale jis nėra motyvuojamas politinių, ideologinių ar kokių kitų motyvų – neieškokite jame „tradicinių vertybių“ ar „atsispyrimo Vakarų įtakoms“. Ieškokite pinigų. Didelių kiekių pinigų. V. Putinui ir jo draugams oligarchams.

Lygiai taip pat neieškokite demokratijos Rusijoje. Nei B. Jelcino metais, nei šiandien. Ne tokį kaimyną mes turime. Vietoje valstybės pašonėje turime mafijinį verslo planą su tarptautiniu statusu ir veto teise JTO Saugumo Taryboje.


Trys geri dokumentiniai filmai:

CBC: Le système Poutine (2007) (The Putin System) (EN)

BBC: How Vladimir Putin Came To Power (EN)

Putin is Back (2014) (LT)

Kelios įdomesnės nuorodos:

M. Gorbačiovas XXVII suvažiavime (RU)

Dokumentų rinkinys: „The Rise and Fall of the Soviet Union (1917-1991)“. Routledge, 1999

Naivokai apie privatizaciją Rusijoje: „Russia: Creating Private Enterprises and Efficient Markets“, World Bank Publications, 1995.

Sankt Petersburg Times: Uproar At Honor For Putin

Labai trumpai: Mabetex skandalas

New York Times: Yeltsin’s Inner Circle Under Investigation for Corruption