Žymės

, , , , , , , , , ,

Antroji Leo Lenox podcasto serija. Keli žodžiai apie Ukrainą, konservatorių mėginimas įsiteikti referendumininkams „It’s all bullshit“ skiltyje ir savaitės klausimas: kam reikalingi žemės rinkos ribojimai?

4 minutės ne į temą

Neseniai teko sudalyvauti apygirčiame pokalbyje apie įvykius Ukrainoje, kurio metu atvykėliai iš Ukrainos su rimta doze pagiežos atsiliepė apie flegmatišką ir neretai neadekvačią Vakarų reakciją į tenykščius įvykius. Esu tikras, jūs tokius priekaištus taip pat esate girdėję, o gal net ir išsakę patys. Tai yra žmogiška ir suprantama, ir kuo puikiausiai galiu tokį sentimentą atliepti. Bet kadangi mano užduotis nėra atkartoti tai, ką jūs jau žinote, o veikiau pasakyti ką nors, ko jūs dar negirdėjote, pasiūlysiu pasvarstyti šitai.

Visų pirma, ES nėra greito reagavimo institucija. Ji buvo sukurta ne greitai reaguoti į išorines grėsmes, o gilinti valstybių tarpusavio ekonominius ir kultūrinius ryšius, taip pabranginant tarpusaviu karą visomis prasmėmis. Netgi atvirkščiai: Europos Parlamentas ir kitos centrinės institucijos iki tam tikros ribos siūlo arbitražo galimybę, bet taip pat ir biurokratijos pelkę aistroms nuraminti. ES gyvavimo principas yra tas pats, koks buvo ir Šventosios Romos Imperijoje. Ji gyvavo nuolatinio dialogo tarp karalysčių, kunigaikštysčių ir laisvųjų miestų pagrindu. Taip pat ir ES – tai nuolatinis arbitražas, derinimas ir dialogas. Tad, pastūmus gausias emocijas į šalį, tikėtis žaibiškos reakcijos iš ES yra kiek nerealistiška.

Tai čia tik apie ES, o kaip gi JAV – paklausite jūs? O su JAV yra dar baisiau. Kad suprastumėte, kaip baisu, pasiklausykite šito: [1].

Rekomenduoju peržiūrėti visą penkių minučių interviu, kai turėsite progą – bent jau tam, kad išvystumėte, kaip ji džiaugsmu sprogsta sakydama, kad „neoficialiai Krymas jau aneksuotas“. Bet ne ši konkreti analitikė čia svarbi. Problema, kurią tai iliustruoja, yra visuomenės informavimas apskritai.

Šiuo atveju, galime sakyti, Rusija yra tokia nuobodi, kad ji neišgali išlaikyti tęstinio į rinką orientuotos žinių medijos dėmesio. Ten jau gerus dvidešimt metų nebeverta laikyti žurnalistų – gerus dvidešimt metų, per kuriuos dingo paklausa kalbai ir susidomėjimas šia pasaulio dalimi apskritai. Viena vertus, per tą laiką ją visuomet buvo galima apibūdinti naftos kainomis. Kita vertus, arabų pasaulis ir Azija sutraukė visą talentą. Rinkos poreikiui krentant, dvidešimties metų užteko nustekenti ir akademijos sluoksnius, o per tai nukentėjo ir valstybės tarnybos analitikų kohortos. Visa tai lemia, kad bendras ekspertizės Rusijos klausimu lygis, lyginant su šaltojo karo metais, kuomet JAV universitetuose Rusijos istoriją ir literatūrą dėstė Lietuvos išeivijos inteligentai, yra gana ryškiai smukęs[2].

Mano galva, moralas čia toks pats, kaip ir visos likusios mano kada išsakytos kritikos lietuviškai žiniasklaidai. Leisiu sau jį išreikšti klausimu: ar gali demokratinė sistema, tokia sistema, kurioje bent jau dalis sprendimų priėmimo proceso fundamentaliai atsiremia į visuomenės nuomonę ir jos nusiteikimus, ar gali ji veikti adekvačiai ir efektyviai klausimu, kuriuo ta pati visuomenė yra dezinformuota? Jau nekalbu apie valstybės tarnyboje dirbančių asmenų kompetenciją…

It’s All Bullshit – And It’s Bad For Ya

Šios savaitės tema šiai rubrikai yra tokia derlinga, kaip tikroji Lietuvos žemės ūkio paskirties žemė su bendruomenės sutikimu tikro etninio lietuvio dirbama. Todėl bijau, kad ji šiandien gali užimti neproporcingai daug podcasto laiko. Ką padarysi, kaltininkite… Konservatorius.

Man, atvirai tariant, pamažu ima nusibosti kritikuoti Lietuvos sąlyginai taip vadinamą dešinę. Kairė visuomet buvo nuobodi, nes iš jos nesitikėjai nei krislo naudos, proto ar valstybei ir jos piliečiams naudingos veiklos. Tik kantriai laukei, kol juos visus pamažu susodins į kalėjimą. Arba kol jie pamažu paseks Algirdo Mykolo pėdomis. Bet su pastarojo meto transcendentiškai mulkiškomis idėjomis ir iniciatyvomis konservatyviosios Lietuvos jėgos darosi taip pat liūdnai nuspėjamos ir nuobodžios. Todėl galbūt visai nenuostabu, kad ant neonacionalsocialistinių pamatų pastatytas referendumas patraukė ir į tokią auditoriją bandančius apeliuoti politikus. Jie, bandydami prieš įvairiausius rinkimus pamaloninti tą rinkėjų dalį, kurią tariamai atstovauja tie trys šimtai tūkstančių parašų, nusprendė išdėlioti savo mintis ir pasiūlymus, kurie, suprask, turėjo būti kompromisas. Tiesa, pats net nebandyčiau tų idėjų ir pasiūlymų distiliuoti, jei konservatoriai prieš porą savaičių į internetų apyvartą nebūtų paleidę propagandinio plakatėlio[3]. Būtent šį plakatėlį ir skelbiu šios savaitės high quality, prime cut, pure bullshit.

„Tikroji Lietuvos žemės rinkos problema“, teigia plakatas, „yra žemių koncentracija stambių žemvaldžių rankose“ ir čia sakinys turėtų sustoti. Bet nesustoja. Tęsiama: „tai veda prie žemės monopolizavimo ir spekuliacijų, užkerta kelią smulkių ir vidutinių ūkių plėtrai“. Nekreipkime dėmesio į nevykusį redagavimą, veikiau pažvelkime į nelogišką mintį. Jei tikroji problema yra žemių koncentracija stambių žemvaldžių rankose, tai neveda prie spekuliacijų. Nesu visai tikras, ar tai reiškia tai, ką aš manau. Žodis „spekuliacija“ kadaise teisinėje kalboje apibūdino nusikaltimą. Bet šiuo atveju jis galėtų reikšti žemės perpardavinėjimą. Kas nėra nusikaltimas, ar kaip nors fundamentaliai blogas dalykas. Taip, tai nėra žemės įsigijimas tam, kad ją dirbti, o tam, kad ją perparduoti brangiau tiems, kurie norės ją dirbti. Turbūt. Bet tai nėra fundamentalus trukdis žemės ūkio plėtotei – lygiai kaip nekilnojamojo turto brokeriai nėra trukdis nekilnojamojo turto rinkoje. Na bet ką jau čia dabar.

Bėda ta, kad aš iš referendumininkų retorikos maniau, kad tai žemės pardavimas užsieniečiams atvers kelius spekuliacijoms. Galbūt klydau? O galbūt „spekuliacijos“ tėra raktažodis, perkeltas iš referendumininkų retorikos į propagandinį plakatėlį?.. Dar viena bėda yra ši. Racionalus žmogus sakytų, kad jei problema yra rinkos oligopolizacija, ar monopolizacija, tai yra, „žemių koncentracija stambių žemvaldžių rankose“, natūrali išeitis būtų atverti rinką kuo didesniam skaičiui žaidėjų. Kad atsirastų konkurencija, įplauktų naujo kapitalo, padaugėjus gamintojų kristų žemės ūkio produkcijos kainos, pakiltų parduodamos žemės kaina ir panašūs dalykai. Žinote, rinkos demonopolizacija. Jei tai yra neįmanoma, tuomet reikia monopolį skaldyti teisinėmis priemonėmis, kaip Trečiojo energetikos paketo atveju.

Tačiau ne. Plakatėlis yra kimšte prikimštas naujų idėjų rinkos reguliavimui ir varžymui, kas man neatrodo logiška, manant, kad tai pateiktą problemą siekiama spręsti. Tačiau, kadangi visą plakatėlį jau paskelbėme nesąmone, daugiau nieko nelieka, kaip tik žvilgtelėti, apie kokį reguliavimą kalbama. Pasak plakatėlio, teisę Lietuvoje įsigyti žemės turi turėti „asmenys, kurie nori realiai ūkininkauti“, „nuolatos gyvenantys Lietuvoje“ ir „siekiantys integruotis į kaimo bendruomenę“.

Pirmieji du yra nuostabūs. Jais siekiama užkirsti kelią nerealiai ūkininkaujantiems užsieniečiams. Na ne, ne užsieniečiams. Bet kokiam ūkininkui, kuris prakus pakankamai, kad išvažiuotų gyventi į užsienį, ten, kur gyvena jo klientai. Jei jis eksportuos savo produkciją ir stengsis ją parduoti, kol jo ūkyje dirbs samdyti žmonės. Kas turėtų būti sveikintina, nes, pasak saviems postus ir pinigus dalinančios Ūkio ministerijos, „Eksportas – vienas svarbiausių šalies ekonomikos augimo garantų“[4]. Labiausiai pasibaisėtinas ir gyviausias atmintyje, tiesa, man yra kaimo bendruomenės vaizdinys. Nes, man regis, čia turima omenyje tos kaimo bendruomenės, kurių atstovai pastarąjį savaitgalį susigrūdo į Vilniaus miesto centrą ir sugadino man bent dvi keliones taksi, o ypač šiaip jau itin malonų vakarykštį pasivaikščiojimą nuostabiu oru su brangiąja po miestą ir jo parkus. Tikiuosi ir jums teko iškišti nosį vakar – buvo tiesiog puiku.

Išskyrus miesto centrą, kuriame kaip asocialus asmuo viešajame transporte įsikūrė kaimas. Tik pagalvokite, miestas, per šimtmečius galų gale išgyvendino iš savęs kaimą ir purvinų kaliošų, vištų mėšlo ir šuns būdos su grandine vietoje įkurdino granito plyteles, kavą išsinešimui ir parkus su prižiūrėtais Parsono Džeko Raselo terjerais. O štai dar šį savaitgalį kaimas buvo įsileidžiamas į šiaip visai tvarkingas miesto erdves – ne tik tai, juo yra priverstinai žavimasi! Žavimasi visais nuoširdžiais jo kultūros elementais – savaitės senumo smulkios granito skaldos konsistencijos riestainiais, trimetės neverto kruopštumo siaubingų sausainių glaistu, ant lakuotos taburetės liekanų rūkytais sava mirtimi mirusios karvutės palaikais, niekam netinkamais nepraktiškiausių dydžių mediniais virtuvės reikmenimis ir žinoma, – kaip be jos – nemirtinga nuolatinio girtumo darbo vietoje darbo etika. Aš asmeniškai nenorėčiau, o dėl nuo vaikystės neugdytų alkoholizmo įgūdžių, turbūt ir negalėčiau integruotis į jokio kaimo, jokią bendruomenę. Tai bent reikalavimas.

Juokauju, savaime suprantama. Tai joks ne reikalavimas. Niekas nesugebėtų jo nei rišliai paaiškinti, o ir nereikėtų, nes nėra jokio būdo tam patikrinti, ar būdų tam įgyvendinti. Ak, kvailys aš. Aišku, kad jie sugalvojo būdą. Tiesa, taikomą tik įmonėms. „Žemę įsigyti tik toje savivaldybėje, kur yra juridinio asmens buveinė ir tik gavus šioje savivaldybėje sudarytos komisijos leidimą“. Komisijos, kurią reikės papirkti jūsų supuvusiais doleriais ir eurais, jei jos nebus papirkęs kuris kitas vietinis žemvaldys. Ką?.. Ai, ne, tą paskutinę dalį aš pats sugalvojau. Bet – yra reikalavimas, vadinasi, „naujai žemę įsigys asmenys, kurie yra linkę integruotis į kaimo bendruomenę ir jai padėti“. Tie, kurie ketina prasigerti, bet iš pradžių pastatyti po bambalį ir vyrams prie parduotuvės. Ak, surimtėkime pagaliau.

Kone kiekvienas teiginys šiame propagandos gabalėlyje yra neteisingas, o siūlomos priemonės netinkamos civilizacijos paliestiems kraštams, prie dalies viso to dar grįšime pagrindinėje, savaitės klausimo rubrikoje. Tačiau nominacijos jis nusipelnė dėl to, kad jis rodo, kaip paklaikusių bepročių pradėta iniciatyva visa savo beprotybe per politikų šlapius sapnus apie 300000 balsų smelkiasi į politinio gyvenimo meinstrymą. Visas šis plakatpalaikis tėra mėginimas palei plauką paglostyti referendumininkus, o jame išsakytas raktažodžių kratinys neturi nieko bendro su jokia įstatymų leidybos realybe. Bent jau aš tikiuosi. Peržiūrėkite tą propagandinę medžiagą ir jei kas prasimuš į įstatymų projektus, keikitės ir žinokite: it’s all bullshit – and it’s bad for ya.

Kam reikalingas nekilnojamojo turto ribojimas?

Baigėme su savaitės nesąmone, tad metas nustoti muistytis ir pereitį prie savaitės klausimo. Pradėkime nuo pagrindinės minėtos brošiūrėlės minties, kad Lietuvos žemės rinkoje dominuoja stambūs žemvaldžiai[5].

Pirma, stambesni ūkiai Lietuvoje nedominuoja skaičiumi. 2010 metais, kuomet buvo įvykdytas Lietuvos ūkių surašymas, 164.501 ūkiui, mažesniam nei 1 ha plotas teko 199.913 didesnių, nei 1 ha ploto ūkių. Todėl labai daug demokratijos neišlaušime palaikydami nei vieną, nei kitą pusę. Šitaip suprantami stambieji dominuoja kitais būdais. Dominuoja, pavyzdžiui, bendru žemės ūkio naudmenų kiekiu – smulkiausi ūkiai nesudaro net pilno procento žemės ūkio naudmenų. Iš čia ir didžioji dalis žemės ūkio produkcijos, pelno ir visų kitų rodiklių. Tačiau realiai, tie, kurie turi daugiau, nei 1ha žemės ir yra vieninteliai normalūs ūkininkai, tik apie juos ir turėtume kalbėti. Proporcingai dirbamos žemės vienam smulkiausiam ūkiui teko vos kiek daugiau nei ketvirtis, kuomet stambesniuose ūkiuose – iki 97 % ploto tenka žemės ūkio naudmenoms. Tad, jei norime, kad žemė būtų dirbama, stambesnė žemėvalda yra geriau – proporcingai mažiau ploto užima nedirbama žemė (namai, įvažiavimai, garažai ir panašiai). Ta proga, nustokime kreipti, bent jau trumpam, dėmesį į smulkiausius rinkos žaidėjus.

Pažiūrėkime, kur stambesnių ūkių tarpe susitelkę būsimieji monopolistai: būkime tikri – didesni nei 500 ha ūkiai tikrai bus atsiriekę didžiąją ūkio paskirties pyrago dalį, tiesa? Na, ir taip, ir ne.

Daugiausia žemės naudmenų ploto Lietuvoje, ūkių surašymo duomenimis, turi ūkiai, sukaupę daugiau, nei 500 ha – 496 tūkstančius ha. Tačiau neitin toli, turint omenyje dydžių skirtumą ir ūkiai nuo 50 iki 100 ha (339,0 tūkst. ha), ūkiai nuo 10 iki 20 ha (313,1 tūkst. ha) bei 100-200 ha dydžio ūkiai, užimantys (311,4 tūkst. ha). Tad taikinys kaip ir parinktas beveik gerai – nėra viskas taip drastiška, kaip gali pasirodyti konservatorių retorikoje. Bet tendencija, dar nuo 2003 metų yra ūkių stambėjimo.

Sparčiausiai nyksta nuo 1 iki 10 ha ploto ūkiai[6]. Tie patys, kurių didžiausia dalis, lyginant su kitomis ūkių kategorijomis, suvartoja daugiau nei 50 % savo pagamintos produkcijos. Nesunku daryti išvadą, kad žemę daugiausia parduoda smulkūs žemdirbiai, iš savo žemės pragyvenantys, galbūt šeimos nariams pamažu išsikeliant į miestus. Ją perka – stambesni vietiniai. Taip. Kai kam galbūt stebėtinai, žemės ūkio bendrovės, kurios, pasak legendų, atvyks iš užsienio ir supirks mūsų valstybės teritoriją, 303,9 tūkstančius ha nuomoja, – tai yra beveik tiek, kiek visi 50-100 ha dydžio ūkiai viso turi – o tik 58,3 tūkstančio laiko privačios nuosavybės pagrindu.

Todėl turbūt būtų galima kalbėti apie tai, kad daugiau konkurencijos rinkoje nepakenktų. Pakeltos kainos padėtų iš žemės ūkio nebeuždirbantiems ūkininkams sėkmingiau išsikelti į miestus, bei neleistų stambiesiems imti smarkiai šakotis maisto produktų vartotojų sąskaita. Galbūt nesiimčiau tokios retorikos vien tam, kad nuo nulio išjudinčiau žemės rinkos liberalizavimo klausimą. Tačiau visa tai kuo puikiausiai gali pasitarnauti kaip argumentas prieš žemės rinkos ribojimus. Ir jis būtų iki šiek tiek žemiau nei dubenkaulio paniręs į faktus.

Vis viena, tokiame kontekste, partijų troškimas įvesti ribojimus, užuot greitai ir neskausmingai įteisinus ES piliečių galimybes įsigyti Lietuvoje žemės, man labiau primena iniciatyvą taisyti tai, kas nėra sulūžę. Kaip ir fundamentaliai apie tiesioginės demokratijos principus mąstantieji, jie tiesiog per mažai dėmesio kreipia į išties taisytinus dalykus. Kaip jūs manot?

Nepagalvokite, tiesa, kad esu naivus. Šie argumentai galiotų, jei tai būtų diskusija. Referendumo organizatoriai gavo savo 300 tūkstančių balsų, o šiandien seime teiks siūlymą dėl referendumo rengimo ir mėgins kloti kelią tolesniems referendumams. Andrius Užkalnis, mačiau, jau reklamuoja tolesnį – dėl Euro įvedimo. Algirdas Butkevičius prieš trejetą savaičių per trejetą savaičių liepė Žemės Ūkio ministerijai parengti įstatymo projektą, bet neaišku, kas iš to gausis, o konservatorių iniciatyva yra kažkokia karštligiška klejonė. Bet kuriuo atveju, referendumas ko gero vyks, ar įvyks – tai dar klausimas. Bet jų siūlomi Konstitucijos pakeitimai yra veikiau deklaratyvūs, nei aiškūs ar suprantami.

O deklaratyvių pareiškimų tikslas taipogi yra deklaratyvus. Pareikšti fundamentalų susipriešinimą su Europos Sąjunga. Tuo pačiu, matyt ir kryptį į rytus. O gal į neutralitetą? Tą lygtais bandėm kartą, nuvedė į rytus… Referendumo tikslas, ir šitai aš turiu ant gero autoriteto[7], yra iš visų jėgų kenkti Lietuvos integracijai į Vakarus. Tik motyvų – kvailumo ar kokių kitų – dar nežinau.


[1] „…sakydama, kad „neoficialiai Krymas jau aneksuotas““: http://www.bloomberg.com/video/is-putin-trying-to-provoke-a-confrontation-SUGCjhSkT2OyFQfWoWkCSg.html

[2] „…inteligentai, yra gana ryškiai smukęs“: http://www.nytimes.com/2014/03/07/world/europe/american-experts-on-russia.html

[3] „…o čia svarbius gabaliukus cituosiu“:

021814_2146_ApieLietuvo1.jpg

[4] „…vienas svarbiausių šalies ekonomikos augimo garantų“: http://www.ukmin.lt/web/lt/eksportas

[5] „…dominuoja stambūs žemvaldžiai“: toliau naudojami duomenys iš 2010 metų Lietuvos ūkių surašymo: http://osp.stat.gov.lt/documents/10180/204989/2010_ZUS_rezultatai.pdf

[6] „…nyksta nuo 1 iki 10 ha ploto ūkiai“:

ukiu_skaiciaus_pokytis

[7] „…ant gero autoriteto“: vertalas (angl.): this I have on good authority.