Žymės

, , ,

Šįryt kalbėsime apie didžiausią praėjusios savaitės naujieną – kruvinus įvykius Ukrainoje. Šiandien panašu, kad blogiausia jau praeityje ir revoliucija dabar turės įtvirtinti tai, ką laimėjo kruvinuose gatvės mūšiuose balsais prie urnų. Pamėginkime atsakyti į klausimą: kokios pamišusios voverės davėsi Viktoro Janukovyčiaus galvoje? Arba: kodėl Ukrainai taip sunku atsiplėšti nuo Rusijos?

Išsiaiškinkime iš karto: apie Ukrainą kalbu ne dėl to, kad man nerūpėtų ar aš nežinočiau apie bauginančius dalykus, vykstančius Venesueloje[1], Bosnijoje[2] ar Centrinėje Afrikos Respublikoje[3]. Viena, apie pastaruosius nežinau pakankamai, kad galėčiau bent jau apsimesti turįs bent trupinių ko nors panašaus į kompetenciją[4]. Antra, Ukrainos įvykiai mus liečia daug artimiau ir sukelia daugiau emocijų, nei neramumai kitose pasaulio dalyse. Tad – apie Ukrainą.

Maidanas yra fašistai. Bent jau visi taip sako.

Šis tropas toks gajus, kad atliko, tebeatlieka ir, esu tikras, dar atliks labai svarbius vaidmenis bent trijuose skirtinguose naratyvuose. Tiesa, juos skirtingais galime vadinti tik labai sąlyginai, nes dalis jų yra genetiškai susiję. Bet leiskite juos paminėti.

Pirmasis naratyvas, pats ankstyviausias, tesivadina Vladimiro Putino naratyvu. Jo pamatinė idėja neturi nieko bendro su Ukrainos nacionalizmu. Kremliaus ruporuose žodis „fašistas“ yra kildinamas tiesiogiai iš Antrojo Pasaulinio karo, kuomet fašistai reiškė Trečiąjį Reichą, o Trečiasis Reichas buvo priešas. Ergo, „fašistai“, vadinasi – priešai. Priešo paieškos yra gana gilai įdiegtos į nacionalinį Rusijos naratyvą, o kartu su Vladimiro Putino gaivinama nostalgija Sovietų Sąjungai, šaliai, su kuria buvo „skaitomasi“, terminas „fašistai“ tapo aktualiu raktažodžiu XXI amžiaus priešams atpažinti. Tad iš tos pusės, „Maidanas yra fašistai“, reiškia „Maidanas yra priešai“[5].

Antrasis naratyvas, genetiškai be jokios abejonės susijęs su pirmuoju, yra vakaruose pasirodžiusios diskusijos ir susirūpinimas dešiniųjų radikalų Maidane vaidmeniu. Tai, savaime suprantama, norom ar nenorom buvo pasigauta iš Russia Today ar oficialių Vladimiro Vladimirovičiaus pasisakymų, todėl tėra tik papildoma Putino naratyvo raukšlė. Skirtumas slypi tame, kad sudėtinga rusiška žodžio „fašistai“ reikšmė nepersidavė ir tuo pačiu žodžiu liko išreikšta kita mintis. Tai, ko bijoma čia, yra ne Rusijos režimo priešų, o neonacių radikalų. Tokių, kaip Frankfurte ar Drezdene. Arba, tiesa, tiesiog atvirai bučiuojama Putino sėdimoji[6].

Trečiasis naratyvas yra menkiausiai reikšmingas, bet įdomus, nes mūsišių, lietuvaičių ir jis su pirmaisiais dviem yra susijęs tik tuo, kad naudoja tą pačią retoriką. Čia net ir tropas nėra visiškai identiškas. Jis skamba štai taip: Maidanas yra nacionalistinių jėgų produktas, žiūrėkit, koks gėris yra nacionalizmas. Mūsų nedėkinga visuomenė, juos visaip nedėkingai pravardžiuojanti[7], tiesa, yra ne visa visuomenė, o tik ta jos dalis, kuri yra arčiausiai tikrosios Pragaro skylės, tai yra Europos Sąjungos.

Ukraina. Pamokos […]
5. Ukrainos revoliuciją sukėlė ir atlaikė pagrindinę naštą nacionalistiškai nusiteikę žmonės, kurie taikiu metu ES būtų vadinami fašistais.[8]

Šio tropo pagrindinė idėja yra nesusijusi su Ukraina – čia trokštama parodyti, kad nacionalizmas, tas lietuviškas, baltiškas svastiškas, – yra tokios pat gėrio jėgos, kaip ir Maidanas.

Visi trys naratyvai, mano supratimu, daro tą pačią klaidą, tyčia ar netyčia. Jie visam Maidano judėjimui priskiria vieną, apibendrinančią ideologinę savybę. Kas ir yra šios savaitės bullshitas.

Visa Euromaidano eiga ir raiška rodo, kad šis judėjimas buvo suvienytas ne ideologinių, o pragmatinių politinių motyvų. Jei Europos Sąjunga buvo labai svarbus elementas judėjimo pradžioje, jis ilgainiui nuslinko į antrą planą. Pramaišiui vis pasigirsdavo kalbos apie Zeką ir jo mafiją, apie korupciją, apie Ukrainos skolas, o galų gale išlindo ir Julija Tymošenko. Tačiau visiems tiems skirtingiems tikslams pasiekti priemonė tebuvo viena: Janukovyčius turi išeiti. Apie tokią priemonę vienytis buvo išties nesunku. Daug paprasčiau, nei apie vieną kurią nors ideologiją.

Net jei mėginsime įžvelgti ideologiškai vientisą Maidano organizaciją, susidursime su sunkumais. Opozicijos vadai su Maidanu tardavosi ne kaip jo vadai, o kaip pasiuntiniai, retkarčiais turėdami įkalbinėti karingesniuosius palikti vieną ar kitą kątik užimtą pastatą, kad nesuteiktų preteksto įvesti ypatingąją padėtį, kaip pasakoje Lesya Orobets CNN laidoje Amanpour:

Kaip bežiūrėtum į Maidaną kaip visumą galima žiūrėti tik kaip į piliečius, nepatenkintus esama valdžia. Tai nereiškia, kad jų vienaip ar kitaip pavadinti nebus stengiamasi ir toliau – nuo šiol prasideda Maidano pergalės pyrago dalybos.

Kodėl Ukrainai taip sunku atsiplėšti nuo Rusijos?

Lengviausia tai padaryti bus panagrinėjus priežastį, dėl kurios lietuvaičiai pajautė tokį glaudų ryšį su Ukraina ir jos žmonėmis. Mes ukrainiečių kovoje įžvelgėme save prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų. Kodėl įžvelgėme šį panašumą? Nes Viktoras Janukovyčius mūsų, kaip ir dalies ukrainiečių akyse, nėra ukrainietis. Jis – rusas. Jei ne etniškai, tai politiškai. Jis yra, mūsų (ir ne tik) supratimu, Vladimiro Putino marionetė. Todėl ukrainiečių kova prieš savo prezidentą iš esmės yra jų kova su Rusija.

Taip pat panašios Ukrainiečių priemonės: tai buvo provakarietiškas, taikus mitingas, kiek tai buvo įmanoma. Likęs Kijevas gyveno beveik netrukdomą gyvenimą. Taiki revoliucija, nukreipta prieš Rusiją? Tikrai kažkas, dėl ko verta keltis rytais iš lovos. Vėliau Maidanas surimtėjo, tačiau tai paaiškintina užsitęsusia kova ir snaiperių šūviais medikams į kaklus.

Tituškės Odesoje nedidelį beginklių protestuotojų būrį lazdomis daužė po šūkiu „Už vieningą Ukrainą“. Kas iš esmės reiškė, „nekelkit bangų“. Skamba labai panašiai į Lietuvos patirtį. Tačiau apeiti, propagandinėje sferoje, skelbiančius vienybę vienoje šalyje nėra tas pats, kaip vienybėje išlaikyti per siūles braškantį darinį, jau ir taip besivadinantį Sąjunga. Rusijai palankūs Ukrainos gyventojai demokratijos akimis yra lygiateisiai šalies piliečiai, o jų kiekis ir politinis svoris yra gerokai didesnis, nei lemtingu metu buvo Komunistų partijos įtaka Lietuvoje. Tad šis etninis, geografinis, kultūrinis susiskaldymas, nors ir panašus, be yra vienas iš skirtinių dalykų, ne tik atskiriančių Ukrainos atvejį šiandien nuo mūsiškio prieš ketvirtį amžiaus, bet ir sukeliantis daug papildomų problemų valstybei pasirenkant vieningą geopolitikos kryptį.

Antras skirtinis bruožas, kone geriausiai analizuotas nuo pat Oranžinės Revoliucijos laikų, yra Ukrainos svarba „Gazprom“ dujų tiekimo grandinėje. Visame informaciniame uragane pasigirdo teiginių, kad susiskaldžiusi ir silpna Ukraina Rusijai yra nenaudinga, kurių šaltinio dabar užsimušdamas neberandu. Teks jums manimi tiesiog patikėti, kad taip buvo. Teisybės tokiame teiginyje yra tik tiek, kad Rusijai patogiau turėti kontroliuojamą vientisą Ukrainą, per marionetę Janukovyčiaus (ar kieno kito) asmenyje, nei susiskaldžiusią ir silpną Ukrainą. Tačiau pastaroji yra daug geresnis variantas, nei stipri, vieninga ir demokratiška, savarankiška Ukraina. Puikiai su Rusijos kaimynystės realijomis susipažinęs Michailas Saakašvilis tai taikliai įvardino savo žymiojoje kalboje Jungtinėse Tautose.

„…the current Russian authorities know perfectly well that as soon as strong institutions are built in Ukraine, Georgia, Moldova, or any other place, as soon as functioning states emerge, such institutions, such states will reflect and enforce the will of their people, which is to become fully independent and move towards Europe.“[10]

Taip, Rusijos mafijinis režimas mielai matytų Ukrainą Muitų sąjungoje, po savo globėjišku sparnu. Tačiau jei ji negali gauti to, ji mielai tenkinsis destabilizuota, nefunkcionuojančia Ukraina ir su malonumu sabotuos jos veiksmus ta kryptimi. Priešingai, nei Lietuvos atveju, kuomet Sąjunga byrėjo iš vidaus, Ukraina susiduria su Rusija, vadovaujama patyrusio KGBisto.

Sevastopolis ir Juodosios jūros flotilė.

Paskutinis ir mažiausiai spaudoje minėtas skirtumas yra karinių pajėgų šalies viduje klausimas. Lietuvos teritorijoje stovinti kariuomenė buvo sunkioji technika ir pėstininkai. Ukrainos teritorijoje apsistojęs laivynas. Šis elementas tebuvo numanomas tol, kol pats Janukovyčius nepakeitė, be jokio perspėjimo ar priežasties, vyriausiojo karinių pajėgų vado. Buvęs gynybos ministras Anatolijus Gricenka tinklaraštyje rašė:

Начальника Генштабу – головнокомандувача Збройних Сил генерала Володимира Заману знаю добре: цей офіцер ніколи не погодився б на перетворення воїнів-десантників на поліцейських, […] під “нові” завдання армії потрібен інший “воєнначальник”. I такого знайшли – адмірал Юрій Іл’їн – Той-що-Виконає-Наказ! Тим більше, коли адмірал має теплі стосунки з наближеним до Януковича мільярдером Вадимом Новінським…[11]

Galime tuo pačiu prisiminti ir senesnę istoriją, kuomet tas pats Janukovyčius, tuoj po, užsienio stebėtojų nuomone, fabrikuotų rinkimų, čiuposi spręsti būtent Juodosios Jūros flotilės klausimą. Juodosios Jūros flotilės naudai. Todėl galbūt kandidatūra ir nėra stebinanti. Ji nesuveikė, ko gero, bent jau iš dalies dėl to, kad Viktoras, kaip teigia internetinis ukrainiečių folkloras, visą laiką taip ir vilkosi dviem žingsniais protestuotojams iš paskos.

Yra dar vienas gana svarbus kavalerijos ir pėstijos skirtumas nuo laivyno. Jei pėsintinkai ir šarvuočiai visų pirma yra parazitai, sunkiantys resursus iš tų vietų, kur apsistoja, laivynas, savo ruožtu, yra milžiniškas verslas. Laivų remontas ir priežiūra kuria darbo vietas ir į regioną atneša gynybos reikmėms skirto biudžeto dalį. Tad net jei traktuosime tai kaip Janukovyčiaus verslininkų aplinkos interesus, apie karinius dalinius Ukrainoje sukasi daug didesni pinigai, nei sukosi apie Raudonąją armiją Lietuvoje.

Tačiau jau kaip ir nutarėme, kad Janukovyčiaus kaip savarankiško politiko traktuoti negalime ar, mažų mažiausiai, neprivalome. O Rusijos interesų kaleidoskope Juodosios Jūros flotilė užima itin svarbų strateginį vaidmenį. Istoriškai, jei manysime, kad geopolitiniai interesai iš esmės nesikeičia[12], dvi jūros buvo labai svarbios Rusijos ekspansijai, jos interesams. Kadangi Kijevo Rusios modernios Rusijos prototipu laikyti negalime, Rusija į Šilko kelio laikų Europą pavėlavo. Juodoji jūra visą laiką buvo antraplanis taikinys, priėjimas prie rinkų, kurios nebebuvo tokios pelningos, kaip kadaise.

XV-XVI amžiais, kuomet Maskva pasiekė reikalingą valdžios centralizavimo pakopą, prasminga susidomėjimo kryptis buvo Baltijos jūra, ji tokia liko iki pat naujausiųjų laikų. Sovietų Sąjunga nemažą XX a. dalį kontroliavo beveik visą pietinę Baltijos jūros pakrantę. Po nedidelio susvyravimo XX a. pabaigoje, šiandien Baltijos regione yra pasiekta tam tikra pusiausvyra. Išsiplėtus NATO ekspansija regione tapo sudėtinga, tačiau Kaliningrado sritis bent jau iš dalies tenkina elementariuosius Rusijos poreikius – neužšąlančio uosto ir gebėjimo kelti grėsmę Vakarų Europai. Rusijos energetinius interesus regione padeda tenkinti ir Šiaurės srautas.

Juodosios jūros vaidmuo, kita vertus, naftos stygiaus amžiuje vis auga. Ypač aktualu tai tapo susvyravus Rusijai draugiškų ir struktūriškai panašių diktatorių virtinei. Beje, sprendžiant iš to, kaip atrodo nuosavos vilos, Viktoras Janukovyčius visai negėdingai gali stoti į jų gretas. Tačiau būtent prie Juodosios jūros, atsiradus poreikiui, situacijos kontroliuoti Rusijai nepavyksta. Kaukazas yra nuolatinių konfliktų židinys ir visa eilė skirtingų kartu ir atskirai taikytų metodų situaciją Rusijos naudai jei pastūmėjo, tai tik marginaliai. Nepadėjo ir brutalesnių veiksmų dangstymas „karo su terorizmu“ retorika, pasiskolinta iš JAV. Sevastopolio nuoma jau savaime buvo kompromisas, tačiau kartu su Sirijos politiniu žaidimu, „su mumis skaitysis“ bravado namie, statymai dar labiau paaugo. Pietų Srauto sėkmė tokiame kontekste tik rodo, kiek daug dalykų Rusijai dar nepavyko.

Euromaidanas šiuo požiūriu įvyko ne vietoje ir visiškai nelaiku – ir pasikėsino ne į ką kitą, o į Juodosios Jūros flotilės, o su ja ir įtakos Juodosios Jūros regione garantą.

Tokiame kontekste, galimas daiktas, nebe taip keistai atrodo su laiku nespėjančio buvusio kandidato į Ukrainos diktatorių užsispyrimas – tai, ko gero, yra žūt būt įtaką išlaikyti siekiančio viršininko ir talento stokos mišinys. Arba Viktoras Janukovyčius yra tiesiog beprotis, lošiantis va bank net ir tada, kai jokios vilties niekaip išsisukti iš situacijos jau seniai nebėra. Siūlantis tartis tada, kai laikas visiškai kapituliacijai jau kuris laikas, kaip praėjęs. Okamo skustuvas lieptų vadovautis pastarąja teze ir nekvaršinti jums galvos su viskuo kitkuo, bet nusprendžiau, kad galbūt verta. Na, netik logika. Asmeninės degalinės ir auksiniai batonai, rasti Janukovyčiaus vilose – tipiški kritusių diktatorių aksesuarai – taip pat norėtų palenkti beprotybės diagnozei. Bet dalykai labai retai kada būna nulemti vieno dalyko.

Tad štai, tokius skirtumus aš įžvelgčiau tarp Lietuvos ir Ukrainos padėčių ir iš to ryžčiausi daryti prielaidą, kad politiniai posūkiai ir keistenybės Ukainoje, jei ji sugebės pasukti demokratijos keliu, laukia dar didesni, nei Lietuvos – o mes, nepamirškime, išsirinkome Algirdą Brazauską prezidentu. Todėl atsipalaiduoti dar anksti – ukrainiečiams vis dar gali prireikti mūsų paramos.


[1] „…Venesueloje…“: http://www.euronews.com/2014/02/19/venezuelan-protester-dies-from-bullet-wound-5th-fatality-of-unrest/

[2] „…Bosnijoje…“: http://www.bbc.co.uk/news/world-europe-26086857

[3] „…Centrinėje Afrikos Respublikoje…“: http://goo.gl/xci3PE

[4] „…ko nors panašaus į kompetenciją…“: kaip visuomet, yra žmonių, kurie įvykius sekė atidžiau nei aš ir apie juos jau rašė. Jei praleidote pirmąją Ukrainos įvykių dalį, labai rekomenduoju Aurelijaus Katkevičiaus straipsnį pirmojoje šiais metais „Verslo Klasėje“.

[5] „..reiškia „Maidanas yra priešai…“: http://goo.gl/PSAVhm

[6] „…visaip nedėkingai pravardžiuojanti…“: http://petraszd.blogspot.com/2014/02/tautininku-sajungos-principu-analize.html

[7] „…bučiuojama Putino sėdimoji…“: http://www.theguardian.com/commentisfree/2014/jan/29/ukraine-fascists-oligarchs-eu-nato-expansion

[8] „…taikiu metu ES būtų vadinami fašistais…“: http://troyyestroy.blogspot.com/2014/02/ukraina-pamokos.html

[9] „…CNN laidoje „Amanpour“…“: http://www.youtube.com/watch?feature=player_detailpage&v=6RFH-FMEia8#t=390

[10] „…and move towards Europe…“: http://www.civil.ge/eng/article.php?id=26491

[11] „…Janukovyčiui milijardieriumi Vadimu Novinskiu…“: http://blogs.pravda.com.ua/authors/grytsenko/5304f62776487/

[12] „..geopolitiniai interesai iš esmės nesikeičia…“ http://www.stratfor.com/about/methodology