Žymės

, , , , , , , , , , , , ,

soft_power_tank

Nesijaučiu labai jėgovas, ta pačia bendriausia prasme. Todėl, gavęs kvietimą iš Andriaus Kubiliaus, paprastai stengiuosi sureaguoti. Ir atvykti kur kviečiamas, nes ar man, mirtingąjam, atsakyti. Todėl penktadienį užsukau į jo paties organizuojamą konferenciją „Rusijos minkštoji galia“ ir ten dar kažkas. Ir būtent po apsilankymo šioje… em… konferencijoje? Galų gale išgimdžiau tris tezes, kuriomis galime apibrėžti pagrindines viešosios diskusijos apie „Rusijos vykdomą informacinį karą“ problemas.

Turbūt jau numanote, o jei ne, tai pasakysiu dabar: esu gana skeptiškai nusteikęs dėl žiniasklaidoje eskaluojamo informacinio karo sampratos. Taip pat, kaip galbūt pastebėjote, esu kuo toliau, tuo labiau nusivylęs TS-LKD partija, ypač kultūros ir visuomenės reikalų sferose. Jų su žmogaus teisėmis besikertančios iniciatyvos ir bereikalinga akistata su tautinėmis mažumomis jau kuris laikas kaip mano akyse nusvėrė jų manomai blaivią fiskalinę politiką.

Todėl labai malonaus pusdienio ir nesitikėjau. Tačiau tokio ekstatiško dergimosi iš visų, kurių tuo metu nebuvo viešbučio konferencijų salėje, nenumaniau ir nemanau, kad numanyti begalėjau.

Apie Rusijos vykdomą informacinį karą kalba diletantai

Pradžiai mane, pavėlavusį, į kėdės gilumą nubloškė iš tribūnos išrėžta tezė, kad kalba yra vienas iš informacinio karo ginklų. Taip yra, nes „išmokdami kalbą žmonės išmoksta mąstyti taip, kaip ta kalba kalbantys žmonės.“ Dėl to, kaip supratau, nereikia mokytis užsienio kalbų (šiuo atveju – rusų, baltarusių turbūt). Kas nėra geras patarimas, kaip bežiūrėtum. Galbūt aš kažko nesupratau. Visgi, negirdėjau pranešimo nuo pradžių, o jis čia pat ir baigėsi. Bet nuteikė įtariai.

DDoS_map

net tada, kai informacija yra prieinama vienos paieškos atstumu, žymi susirinkusiųjų dalis geriau rinkosi Holivudo filmų įkvėptus fantastinius vaizdinius apie hakerius.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, viena iš informacinio karo vėliavnešių viešojoje erdvėje, tuom tarpu, nutarė visiems papasakoti, kaip informacinį karą savo kailiu pajuto DELFI. Gegužės mėnesį vykęs DDoSinimas, kaip kankinio žymė, buvo parodyta susirinkusiems. Na, gal ne parodyta. Paminėta. Nes parodymui reikėtų kažkokio turinio, o vyriausioji DELFI redaktorė pamiršo jo pridėti į savo pranešimą.

Pateikė komentarų pavyzdžių, kaip yra komentuojama po portalo straipsniais. Nei paaiškinimo, ar tai yra iš rusiškų IP adresų rašyti komentarai, ar tai yra žinomi biobotai, ar dar ką. Nepaisant to, kad redakcija be abejonės tą informaciją turi. Vienintelė sąsaja su Rusija buvo prieš DDoS ataką gautas laiškas iš yandex.ru elektroninio pašto vartotojo. Ir tai, kad išsiųstas jis buvo DELFi.ru redakcijai.

Piktinamasi, aišku, buvo valstybinių institucijų nesikišimu, nors ir parodžius pakankamai dėmesio (kas portalui gali būti geriau, nei nemokama reklama). Jos kompetetinga (not!) nuomone, „valstybinis kibernetinis lygmuo“ yra visiškai neapsaugotas. Ja sekęs Paulius Saudargas antrino porindamas apie pasaulinius hakerius ir tai, kaip DELFI turi šaunią nuo DDoS atakos juos apgynusią komandą (ne Teo chebra, kurios krizių kontrolės centre neseniai lankėmės, bet pats DELFI).

2013-11-07 20.00.39

nothing to see here, move along… (nuotr. mano)

Aš jau net neminėsiu Aleksandro Matonio, šaltu veidu pezančio sarmatų sąvokomis apie „polonofilus“ ir „sarmatofilus“ istorikus – tokį mat jųjų tarpusavio susiskaldymą jis įžvelgiąs ir šioms dviems istorikų pusėms reikalingą pagalbą susitaikymui siūlo suteikti.

Pripažinsiu (tai buvo vienas paskutinių pasisakymų), kad maniau, kad iš įsiūčio trūks kraujagyslė ir po šitokių informacinių vėmalų susikaupti padoriai taip ir nesugebėjau. Suprantu, kaip prašalaičiui tai gali pasirodyti girdėti žodžiai ir todėl nesuprantama mano įsiūčio priežastis, todėl paaiškinsiu. Jei kas pažįstat tą mulkį, parodykit, prašau, jam šitą paaiškinimą[1].

Pastaroji informacija galbūt ir neatrodo akivaizdi, o ir reikalauja specifinių žinių. Tačiau likusioji yra pasiekiama viena paieška internete. Supratimas, kaip veikia serveriai, DDoS atakos ir naujienų portalai nėra raketų mokslas. Net ir tais atvejais, kai informacijos yra pakankamai, su Rusijos informacinėmis atakomis besigalynėjantys nerodo nei menkiausio noro ja pasinaudoti.

Diskusijos atmosfera isteriška, veikiau nei kritiška

Šis nenoras būtų problema rimtos diskusijos rėmuose. Tačiau nėra, nes diskusija nėra rimta. Veikiau, isteriška. Leiskite, pateiksiu pavyzdį.

Pirmojoje dalyje Rusijos vykdomam informaciniam karui įrodyti ar iliustruoti buvo iš esmės pateikti tik du faktai: PBK su Sausio 13-osios interpretacija ir savo „Stalino sūnumis“, bei Olego Gazmanovo koncertas. Po vyriausiosios DELFI redaktorės pasisakymo ataidėjus ovacijoms ir palaikantiems šūksniams, pakomentuoti stojo Audronius Ažubalis. Išsakė, mano supratimu, visai teisingas pastabas.

– Galbūt nereikėtų pervertinti – apytiksliai cituoju – kažkurių konkrečių koncertų ar televizijos laidų bendrame kontekste, – sakė šešėlinės vyriausybės užsienio reikalų ministras.

Auditorija jį pasitiko triuškinančia tyla. Iš ovacijomis iki tol garsėjusio kampo pasigirdo vyriškas mūkimas – nuuuu, nuuu… Suprask, „nu ką tu, stumi čia ant mūsų, aišku, kad reikia pervertinti“. Mano veidas eilinį kartą paniro į delnus. Supratau, kad turiu reikalo ne su klausytojais, ne su diskusijos dalyviais, o su fanais.

Tokioje atmosferoje vykstančius pasisakymus vadinti „diskusija“ yra šiek tiek šventvagiška.

Tai nereiškia, kad nepasitaikė protingų minčių. Andrius Kubilius pasiūlė atskirti kibernetinį karą nuo informacinio karo ir minkštosios galios. A. Matonis pasiūlė iš inercijos nepulti kalbų mokymosi ar tautinių mažumų. Audronius Ažubalis kalbėjo apie būtinybę valstybės atstovams turėti vientisą aiškią poziciją valstybės, valstybingumo ir kitais aktualiais istorijos klausimais, idant reakcija tarptautinėje erdvėje būtų vienalytė. Rasa Juknevičienė kalbėjo apie konkrečias organizacijas ir konkrečius pinigus, o ne svaičiojo apie DELFI straipsnių komentarus.

Tačiau šios pastabos paskendo isterijos apimtų žmonių panikos įkvėptose kalbose apie kultūros srities kontrolę.

Siūlomos priemonės yra neadekvačios, o kartais ir antidemokratinės

Savaime suprantama, pirmas dalykas, kuriuo turėjo pasigirti kalbėjusieji, tai dalykai, kuriuos jie, neva, pasiekė informacinio karo fronte. PBK draudimais džiaugėsi kone visi iš eilės, mandagiai nutylėdami faktą, kad dabartinis kanalo šūkis yra „Nesitikėjote? Mes sugrįžome!“ Tą numatyti galėjo du vaikai, susėdę ant puodukų, nes visiškas kanalo uždraudimas nėra opcija demokratinėje visuomenėje. Tačiau suprantu, kodėl tai gali vis dar atrodyti kaip pergalė viešojoje erdvėje nesigaudantiems dešiniesiems.

Kas mane išties šokiravo, tai bandymas nemokamą O. Gazmanovo koncerto reklamą paversti pergale. To ėmėsi M. Garbačiauskaitė-Budrienė, teigdama, kad jie, kaip žurnalistai, negali tokiais atvejais tylėti, nes tai esą „per daug svarbu“. Nejuokauju, ji tikrai sakė, kad O. Gazmanovo koncertas yra per svarbus, kad apie jį nekalbėti. Mano antakiai nespėjo grįžti į Žemės orbitą, o sekantis teiginys juos spyrė atgal link Jupiterio: DELFI vyriausiosios redaktorės teigimu, koncerto bilietų pardavimai „krito“ dėl „neigiamos auros“.

Dariaus Jakubausko nuotr., via 15min.lt

Dariaus Jakubausko nuotr., via 15min.lt

Nejuokauju, savo ausimis girdėjau. Tai yra siaubingai sumaitoto sąryšio tarp žmogaus ir realybės požymiai.

Tad tiek kritiškai yra vertinamos priemonės, kurių imamasi dabar. Tai reiškia, kad niekas tiems žmonėms neprieina ir nepasako:

– Žiūrėk, ta dalis yra tikrai gera, bet štai šią galime įgyvendinti nesikėsindami perduoti akademinių klausimų kontrolės iš mokslininkų į politrukų rankas. O štai šitai taip pat yra labai gerai, tačiau tam nereikia papildomų įstatymų, galime tai išspręsti be papildomų kontrolės įstaigų.

Tokio patarimo galbūt reikėtų Imanueliui Zingeriui, kai jis kalba apie tą patį, ką sakė ir A. Ažubalis: valstybė turi turėti labai aiškią poziciją tam tikrais jautriais istorijos klausimais. Ar tai būtų antinacinis judėjimas, ar Holokaustas, Vilniaus okupacija ar kiti dalykai.

Paprastas būdas tai atlikti būtų pasisamdyti vieną ar du akademikus istorikus, kurie ramiai išdėstytų akademinius pasiekimus ir išgrynintų politinę poziciją Lietuvos atstovams ir diplomatams. Galima būtų papildomai finansuoti istorijos mokslą, per LMT (kuri ir taip yra orientuota beveik išimtinai į valstybės užsakymą, o ne fundamentalius istorijos tyrimus), bet tai, suprantu, yra pasiūlymas virš visko.

Vietoje tokio veiksmų plano A. Ažubalis siūlo sukurti istorijos politiką (tas siaubingas istorijos cenzūros įstatymas, pasak kurio tremtiniai ir visuomenės veikėjai istoriją išmano geriau, nei akademikai, tuo užsiimantys profesionaliai). Kas savaime yra probleminis reiškinys. Piktindamasis dabartinės valdančios daugumos elgesiu ir siūlydamas tai, ką jis siūlo, A. Ažubalis faktiškai šauna sau į koją: valdančioji dauguma tokiu atveju turėtų ne tik galimybę elgtis vienaip ar kitaip, bet ir siūlyti įstatymo pataisas istorijos politikos reikalams, o opozicija negalėtų prieštarauti, nes jie patys tai darė…

Finansuoti šešėlinis užsienio reikalų ministras siūlo būtent istorijos politiką, o per ją finansuoti… Tą patį istorijos mokslą, tik nevisai mokslą? Nelabai įsivaizduoju, kas tai turėtų būti. Bet kuriuo atveju, darbą dirbtų akademikai istorikai, tik juos nuo istorinės tiesos „kraipymo“ saugotų valstybės užsakymą „rašyti teisingai“ saugantys… Biurokratai? Visuomenės atstovai? Nesu tikras. Nemanau, kad A. Ažubalis yra tikras.

– Negalime tylėti melo akivaizdoje, – sako A. Ažubalis, ataidėdamas M. Garbačiauskaitės-Budrienės pasakymą apie žurnalistus.

Sunku ginčytis. Tačiau kai gintis trokštama nuo Aliaksandro Lukašenkos užsakytų baltarusių kliedesių bei Vladimiro Putino oficialios propagandos, ypač – lygiai tais pačiais metodais, šiaušiasi plaukai. Nėra ten nuo ko gintis. Sveikas akademinis mokslas yra pajėgus bet kokią propagandą ištaškyti į šipulius be didesnio vargo. Jei tik yra pakankamai finansuojamas.

Galbūt esu naivus, tačiau taip pat manau, kad Lietuvos pozicija istorijos atžvilgiu turėtų būti paremta sąžiningu, profesionaliu, pakankamai savikritišku žvilgsniu į savo praeitį, o ne parankių interpretacijų tvirtinimu valstybės užsakymu. Taip pat suprantu, kad istorikai sunervino visą tą šutvę, pasipiktindami jų smegenų vingius lyginančio kvailumo įstatymine iniciatyva, todėl toje isteriškoje aplinkoje bet koks pasiūlymas akademiniam mokslui skirti pinigų yra pasmerktas žlugimui.

Tai, žinoma, tik vienas kvailysčių pavyzdys. A. Matonis sugebėjo pasiūlyti valstybės institucijoms selektyviai siundyti verslininkus mokesčių ir darbo inspekcijomis, tik tam, kad jie į Lietuvą nevežtų rusų atlikėjų, kad kurortuose verslininkai neaptarnautų rusų turistų. Aš vėl, nejuokauju.

Po šios „konferencijos“ būrėjos iš delno galėjo mano ateitį burti nuo mano veido.

Baikite kvailystes, kad pradėtume kalbėti kaip civilizuoti žmonės

Tad štai trys dalykai, kurie neleidžia diskusijos apie Rusijos informacinį karą prieš Lietuvą pakylėti į produktyvaus politinio projekto lygmenį. Juos reikėtų sutvarkyti. Nes jei nesuprantame apie ką kalbame, leidžiame pokalbyje dominuoti klykaujantiems diletantams, palaikomiems isteriškų fanų, bei siūlome autokratiškas antidemokratiškas priemones tam, kad priešintumėmės autokratiniams, prieš demokratiją nusiteikusiems diktatoriams, negalime tikėtis priimti jokių veikiančių sprendimų.

Ši problema, savo ruožtu, nedings niekur, kol nedings mūsų kaimynai. Pastarieji, įtariu, ketina mūsų kaimynystėje užsibūti. Todėl ir spręskime geriau anksčiau, negu vėliau.


[1] Pirma, „polonofilai“ yra terminas, sugalvotas naciukų apibūdinti medievistams istorikams, kurie bent jau bendrais bruožais seka akademine, Edvardo Gudavičiaus (vadinu taip su išlygomis) istorijos linija. Joje naciukams baisiausi dalykai yra krikšto civilizacinės naudos Lietuvai pripažinimas, Lietuvos valstybingumas po Liublino unijos ir ATR istorijos pripažinimas sava. Tai yra faktiškai visi profesionalūs Lietuvos istorikai, tai yra normali akademinė istorija. „Polonofilai“ nėra istorinės mokyklos apibrėžimas, o įžeidimas, sugalvotas debilų pagonių, nekenčiamiems išsilavinusiems žmonėms pavadinti. Antra, „sarmatofilai“ nėra istorikai. Lyginti pseudomokslininkus su mokslininkais yra nekorektiška, vadinti pseudomokslininkus mokslo mokykla yra tiesiog kvailystė. Žinau, Algimantai, bandei atsikirsti Jūratės Statkutės de Rosales veikalo sėkme, Jovaišos ir Žulkaus panegirikomis. Žulkus yra archeologas, o trijų nupušėlių nuomonės nėra istorijos mokykla. J. Statkutės veikalo komercinė sėkmė nemaža dalimi priklausė nuo milžiniško DELFI parodyto dėmesio, o ne dėl akademinio tvirtumo. O tam, kas ten mane bandė stabdyti į mikrofoną mekendamas „lektoriaus nepertraukinėjam“ – tylėk, kvaily diletante, nuo tavo durnumo tave gelbsčiu.