Žymės

, , , , , ,

execution_of_louis_xvi

Kadangi Romas Sadauskas-Kvietkevičius savo trumpame straipsnelyje[1] į šį klausimą neatsakė, pamėginsiu aš. Nes toną uždavė tiesiog puikų.

Pradėkime nuo citatos.

Vienoje lentynėlėje rezistentai, kitoje – kolaborantai, o štai čia – naivuoliai, tikėjęsi, kad galės ramiai gyventi, jeigu niekur nesikiš.

Saliamoniškas sprendimas. Ir apmąstytas tiek, kiek klimato kaita. Apie kurią girdėta, viena ausimi, iš Andriaus Užkalnio gal. Nelabai įdomu, kas tai, nes Obama taip sako, tai negali būti gi tiesa, nes tik respublikonai teisūs. Kažkada gi žiemą visai nebuvo sniego, o klimato atšilimas negali būti, nes šiandien šalta. Rodo, kaip smarkiai informacinio amžiaus teikiama informacija[2] nepasiekia Visuomenės informavimo priemonių. Ar bent jų darbuotojų.

Lygiai taip ir santykis su praeitimi. Juk viskas aišku. Trys lentynėlės, penkiasdešimt metų, argi sunku tris ar keturias kartas žmonių sudėlioti pagal tai, kaip šiandien mums atrodo? Aišku, nesunku. Galime netgi pagal politines partijas. Savaime suprantama, visi, kas yra kairėje, buvo kolaborantai. Naujoji Kairė? Taip ir nesupratau, jie čia kolaborantai ar kaip, nes Komjaunimo tiesa on-line neturi redaktoriaus, akivaizdžiai.

Abejoju ar panašų atsakymą pavyktų išgirsti, jei tas pats klausimas būtų užduotas socialdemokratui Broniui Bradauskui. Dar mažiau ideologinio bendrumo su jo ir kitais socialdemokratų milijonieriais galėtų atrasti iš „Naujosios kairės” judėjimo į šią partiją atėję kairieji intelektualai.

Tai kaip su „Naująja kaire“? Aš taip ir nesupratau. Įtariu, kad jie, tie kairieji intelektualai, turbūt būtų buvę kolaborantai. Žinoma. Ypač feministės. Fui, jos turbūt pažastų nesiskuta.

Tai, ką Romas Sadauskas-Kvietkevičius pamini pabaigoje yra visai ne santykis su praeitimi, o liustracija. Kaltųjų nubaudimas, kolaborantų išaiškinimas, teisinis procesas, kuris turėjo įvykti, bet neįvyko. Jam istorikų reikia tik tam, kad ištrauktų dokumentus iš archyvų (priminsiu – archyvarai tą taip pat gali atlikti). Teisininkai turėtų nudirbti visus likusius darbus. Bet liustracija neįvyko, turbūt dėl to, kad per daug nusigando to, kaip viskas gali pasisukti. „Gali būti,“ pagalvojo jie, „kad neliks nekolaboravusių.“

Tai, ką Romas Sadauskas-Kvietkevičius turi omenyje, yra ne liustracija ir ne santykis su praeitimi, o moralinis teismas.

Ta prasme, aš turbūt tikčiau į kolaborantus. Sausio 13-osios įvykius pramiegojau kaip užmuštas, visai kaip Michailas Gorbačiovas, kaip Vytautui Landsbergiui buvo sakoma telefonu. Be to, esu ateistas, kas yra didesnė nuodėmė ir polinkis į kairuoliškumą, nei siekis gerovės valstybės Švedijos pavyzdžiu. Ar manymas, kad valstybė turi teisę reguliuoti, ką moteris daro su savo kūnu. Didesnis totalitarizmo nusikaltimas, nei sprendimas, kurie piliečiai yra defektyvūs, o kurie ne.

Tad aš keliauju į kartuves. Ne liustracijos pagalba, žinoma – į moralines kartuves, pastatytas minios, apie praeitį mąstančios trijų lentynėlių principu. Problemas pažįstančių iš pavadinimo ir iš jo sprendžiančių, tiesa tai, ar ne. Vartojančių sąvokas, kurios neturi ničnieko bendra su jų teisuoliškais postulatais.

Bet prieš žūdamas ir keliaudamas į… Pragarą? Nesu tikras. Ten, kur mane savo teisiose galvose besiųstų geležies amžiaus mitais tikintys informacijos amžiaus žmonės. Noriu atsakyti į užduotą klausimą.

Kodėl tebesvarstome apie savo santykį su praeitimi? Nes tai yra sunkus ir sudėtingas klausimas. Jo politinėmis priklausomybėmis dešiniąjam trolibanui neišspręsti. Neišspręsti jo ir tol, kol jis bus suprantamas ir pateikiamas taip primityviai. Negi nebuvo kokioje nebūtoje lentelėje ant nebūto kalno iškalta bronzos amžiaus nuostata – nesiimk protingų žodžių kvailiems dalykams apibūdinti?

Kodėl iki šiol svarstome apie savo santykį su praeitimi?

Nes protingiems žmonėms už tai niekas nemoka, o kvailiai tokio klausimo neišspręs.


[1] pirma buvo publikuota Komsomolkėj, paskui atsidūrė ir Romo Sadausko tinklaraštyje, į kurį dedu [nuorodą], kad negeneruoti klikų Komsomolkei.