Žymės

, , , ,

Internetai[1] murkdyte murkdėsi erotiškoje euforijoje, kuomet jų nauja herojė Jakilaičiui kliedėjo apie apvalinimą nuo 1509 litų ir kažką apie tai, kad euro įsivedimas reikš mažiau pinigų. Kas buvo katastrofiški kliedesiai. Netgi baisesni, nei prieš tai internetų mėgstamiausios Birutės Coolness. Tiesą sakant, frazė „Aš nesiruošiu čia įrodinėti, pateikinėti skaičiavimų bei kalbėti ekonominiais terminais, nes Lietuvos žmonėms tai neįdomu ir nesuprantama“[2] yra antra pagal įžūlumą šiame amžiuje Lietuvos viešojoje padangėje.

Tačiau tai tik mano nuomonė. Nuo to, ką manau aš, žinoma, viešoji nuomonė nesikeičia. Nepaisant to, kad dažniausiai būnu teisus – tai, beje, irgi tik mano nuomonė. Po šimts, čia mano tinklaraštis. Ką daugiau čia tikitės rasti. Tai, kad tai tik mano nuomonė, yra verta atskiro paminėjimo šiuo atveju, nes tolesnė mintis yra konstruojama subjektyvaus įžūlumo įverčio pagrindu.

O mintis yra tokia. 1509 litų ir kliedesių apie Eurą kontekste mąstančiam Lietuvos piliečiui šleikščiai įžeidus globėjiškas pareiškimas, kad čia ne paprastiems mirtingiesiems suprasti, ką itin įžvalgūs valdžios pusdieviai supranta, sulaukė ryškiai per mažai dėmesio internetuose. Drįsčiau teigti, kad negebėjimas skaičiuoti ar elementarus būsimų valstybės politikos žingsnių nesupratimas nėra taip blogai, kaip XXI a. demokratijai neadekvatus valdančiojo ir piliečio santykio supratimas. Siaubą kelianti nekompetencija susirūpinusiam piliečiui neduoda miegoti, bet yra sušvelninama įstatymų leidybos sistemoje, kupinoje padėjėjų, komitetų ir skaičiuoti mokančių parlamentarų (na gerai, pastarųjų nekupinoje, bet vis tiek). Saugiklių saugančių nuo požiūrio į rinkėjus kaip į kvailius, pagardinto pačios pirmininkės kvailystėmis, sistemoje nėra. Todėl manau, kad internetai nesureagavo į tą dalį adekvačiai.

Antra vertus, tam turėjo gana objektyvių priežasčių. Internetai yra pozityviai dešinieji, todėl nemato savęs kaip Darbo partijos rinkėjų. Regisi, jog įžeidimas buvo suprastas būtent taip, nors Seimo pirmininkė ir sakė „Lietuvos žmonės“. Tokiu būdu įžeidimas nerado tinkamo taikinio internete. Taip pat dėl to, kad internetai apie save mąsto geriau, nei turėtų (kas nėra išskirtinis internetų bruožas, beje) ergo, nebūtinai pagrįstai, bet mano esą aukščiau šios kritikos. Trečia, nepakęstinas rinkėjo ir išrinktojo santykio suvokimas yra kiek per sudėtinga idėja, kad ją išreikšti memu – formatu, kuriuo internete vyksta politinis prusimas.

Tai yra tai, ką pavadinčiau objektyviomis neadekvačios reakcijos priežastimis, dėl kurių pykti būtų tas pats, kas pykti ant knygos, kad joje negali pažiūrėti filmo. Yra, tiesa, dar viena priežastis, kuri, manau, nebus atėjusi jums į galvą, mielieji skaitytojai ir kuria labai noriu su jumis pasidalinti (nes manausi visai gudriai čia sugalvojęs).

Manau, kad, iš dalies dėl objektyvių priežasčių, internetai ne tik šiuo atveju, bet apskritai, turi labai ribotą reakcijos arsenalą. Internetuose tėra viena išraiškos priemonė – paviršutiniška satyra, humoras – ir tik viena šios išraiškos pavara. Nėra kokybinio skirtumo tarp to, kaip internetai reaguoja į Maskvon išskrendantį Viktorą, duobes Kauno keliuose ar Panevėžio kalėdinę eglutę. Nepaisant to, kad vienas yra didžiosios politikos, kitas – savivaldos, o trečias – trivialus klausimas. Tiek forma, (memai ir demotyvacijos), tiek jos padiktuota raiška yra identiška. Kitaip tariant, internetai yra nepajėgūs kokybiškai diferencijuoti problemų. Arba, dar geresniam soundbaitui: internetai yra moralinis ir intelektinis penktokas.

Taip, sakysite, internetai kuo puikiausiai gali reikšti didžiulį pasipiktinimą. Taip, pasipiktinimą trivija, už kurios kurstymą yra tiesiogiai atsakingi du didieji naujienų portalai – tuos pasipiktinimus galime išvardyti ant rankų pirštų. „Tarybinių“ dešrelių akcija, Žaliojo tilto skulptūros ir… Kaip ir viskas. Kita vertus, tai lygiai toks pat pasipiktinimas, kaip ir kliedesiais apie masonų ložes ir neužmirštuoles, todėl vėlgi, faktiškai jokios diferenciacijos.

Todėl, kuomet ši vyriausybė sėkmingai peržengia visas iki tol įsivaizduotas beprotybės ribas, kuomet net užsienio partneriai didžiausiuose pasaulio leidiniuose kvailiais vadina[3], internetai apie tai tiesiog nebesugeba tinkamai išsireikšti. Nes tai reikalauja gerokai aukštesnės pasipiktinimo ir patyčių pavaros, nei įprasta – juk nesąmonės trunka jau smarkiai per ilgai ir progresyviai stiprėja – bet tokios internetai neturi. Lygiai tas pats nutinka, kai problema, reikalaujanti dėmesio, yra per sudėtinga memui ir demotyvacijai. Internetai vėl yra priversti nutylėti, nes vienos ar kitos problemos išaiškinimas reikalauja daugiau laiko ir sutelkto dėmesio, nei vidutinis internautas yra pasirįžęs paaukoti.

Artėjant rinkimams girdėsime apie tai vis dažniau: internautai, neva, yra politiškai sąmoningi, išsilavinę ir racionalūs, renkasi tą ir aną (dešiniuosius). Prisiminkime šią sąlygą: internetų politinė mokykla apsiriboja paprastomis problemomis, tarp kurių rimtas nuo nerimtų atsirinkti palieka pačiam vartotojui. Todėl neretai internetų politinė mokykla teišmoko sekti, o ne rinktis. Jei pažiūrėsite į komentarus po Grafo Zuokulos pareiškimu apie norą tapti prezidentu[4], tuo gana nesunkiai įsitikinsite. Kažkas mano sieloje tyliai man kužda, kad tai taip pat galioja beveik visiems jauniesiems konservatoriams…

Turiu pripažinti, kad čia šiek tiek spekuliuoju. Visuomet lieka tikimybė, kad mano ir internetų supratimas apie viešąją politiką ir kitus dalykus skiriasi labai radikaliai. Jei taip, duokite žinoti komentaruose.


[1] internetais, šiuo atveju, vadinu visą viešąją virtualią erdvę, iš esmės liekančią šios dienos įstatymų pilkojoje zonoje – t.y. visus internetus išskyrus internetinę žiniasklaidą.