Žymės

, , , ,

Kaip ir nėra didelės prasmės nueiti į išankstinę filmo peržiūrą ir neparašyti apie tai anksčiau, nei filmą galėsite pamatyti Jūs, mieli skaitytojai. Ar, for that matter, filmo aktoriai. Kas reiškė gana keistą spaudos konferenciją, kuomet nesinorėjo spoilinti filmo jame vaidinusiems aktoriams. Ir čia turėsiu susilaikyti nuo konkrečių epizodų komentavimo, o ir bloginimo metai bus pradėti kaip kokiame siaubingame kino tinklaraštyje, bet nieko čia nepadarysi, pažadu taisytis eigoje. Jei tingite skaityti mano pastebėjimus, trumpai – eikite, eikite, žiūrėkite, puikus filmas, Leo’s quick capsule review: fucking A, 9/10, brilliant. Svarbiausia, kad uždirbtų daugiau, nei Tadas fucking Blinda.

Kas taip labai patiko? Taikliai pagauti stereotipai. Vietomis netgi nepatogu, kaip mažai jie hipertrofuoti ir kaip gėdingai jie atrodo. Ne ta blogąja prasme gėdingai, o juoko prasme. Suprasit, kai pamatysit. Filmas labai smagus žiūrėti, ypač vietiniam žiūrovui, kuomet ir stereotipai, ir archetipai žinomi, pažįstami ar girdėti, o (beveik) visi juokeliai švieži ir lengvai suprantami. Kas yra smagiausia, kad “už Lietuvą” nėra šiaip prievardis, o labai svarbi frazė filmo kulminacijoje. Sunku pasakyti, ar šį ir dalį kitų juokelių supras žiūrovas užsienyje, bet čia suskambo puikiai. O ir nėra keturių policininkų nešamo susnos stenesio (stenesys – nuo žodžio stenėti) konotacijos, nes scenarijus buvo parašytas anksčiau, už tos kalbos šiukšlės gimimą ir įsišaknijimą pseudoprogesorių tautosakoje. Filmas pilnas veiksmo, nemirtingų pagrindinių veikėjų, itin netaiklių šaulių (todėl daug šūvių) ir kitų klasikinių Holivudinių triukelių. Siužetas supintas gerai, aktoriai geri (beveik visi). Žodžiu, keliais sieksniais geriau už Zero II.

Aiškiai matomas product placementas (ir kaip malonu jį matyti), nors vietomis ir galėjo būti išspręstas kiek švelniau – turiu omenyje epizodą su kava (suprasit, kai pamatysit) – nukelia visą filmą galų gale į sveiko proto pasaulį, kuriame Kultūros ministerijos ženkliukas atrodo archajiškai ir keistai, netgi hipsteriškai, sakyčiau, kaip papiruso ritinėlis šalia planšetinio kompiuterio. Bet jis suteiks mandatą didžiausiam pasipiktinimui, kurį lietuvio širdis ir protas gali panešti. “Tai kas dabar į Lietuvą važiuos,” paklausė moteriškė iš “spaudos” pusės, spaudos konferencijos metu, “kai taip parodytą pamatys”? Neprivalau, tikiuosi, paminėti, kad ji kuo puikiausiai čiauškėjo su Arturu Smolyaninovu rusiškai ir neturėjo menkiausio supratimo, ką angliškai šnekėjo Gil Darnell?

Nesu tikras, ar cituoju tiksliai (koks skirtumas, galų gale), bet sentimentas ir yra toks: mes žinome, kad tokia Lietuva egzistuoja, niekas nesiginčija, kad egzistuoja toks reiškinys, kaip taksistai iš oro uosto, korumpuota policija ir girtuokliavimas kaime. Bet svarbiausia – čia parodysiu, kaip tai persmelkia mūsų valstybę kiaurai – naujai nutiesti kelią šiaip jau palyginti neblogą gatvę iš Oro uosto į miesto centrą, kad važinėdami Europos biurokratai nemanytų, kad pas mus gatvės netvarkingos (nors netvarkingos jos yra). Čia tas tvarkymasis prieš svečiams ateinant, nors šiaip gyveni nedideliame jaukiame kiaulynėlyje. Mėginimas rodyti turistams, kad gyvename geriau, nei gyvename iš tiesų, nes manome, kad nėra nieko svarbiau, kaip “ką kiti pagalvos”. “Kiti” tautų arenoje iš kaimynų ir draugų virsta “užsieniečiais”. Turistais iš parado.

Viena bėda nebėda. Tokio kiekio šaržo didelė dalis auditorijos tikrai nesupras. Galbūt bus smagu, bet dalis tikrai tyliai pyks ant režisierius, aktorių, pasaulio. Tikrai portalai spausdins pasipiktinusių skaitytojų raštus apie tai, kaip dergiamasi iš Lietuvos ir šmeižikiškai rodomi šiaip kilnūs ir taurūs pagonys lietuviai. “Filmo pristatymo proga surengtos spaudos konferencijos metu režisierius E. Vėlyvis teigė šia kino juosta norėjęs saviironiškai pristatyti paradoksalų mažų tautų sindromą – saviplaką ir pyktį kiekvienam, drįstančiam įžeisti šalies vardą”, rašoma popieriuje, kurį gavau išeidamas iš nuobodžios spaudos konferencijos. Niekingas popiergalis, pirma, nes jame net garso takelyje skambėję kūriniai neišvardyti. Antra, siaubingai parinktas wordingas.

Kaip angliškai sakoma, offense is taken, not given. Žmonės įsižeidžia, kai kažkas pasišaipo iš jų, jie yra pagrindiniai veikėjai šioje situacijoje. Ne tie, kurie šaiposi, o tie, kurie įsižeidžia. Have I rocked your world? Pokštai apie lietuvius nėra “šalies vardo įžeidimas”. “Lietuva” skamba kaip “p**da” – čia yra šalies vardo įžeidimas (nusikaltimas be aukos, mano supratimu). “Lietuva” yra pasaulio subinė – čia yra šalies įžeidimas (ir įžeidimas tiems, kurie savo darbu verčia Lietuvą nebe pasaulio subine). Parodyti lietuvius stereotipiškai šaržuojant humoro ir pramogos vardan nėra šalies vardo, šalies ar jos gyventojų įžeidinėjimas. Bet didelė dalis auditorijos, kaip sakiau, tikrai nesupras. Kodėl sakau, kad didelė? Nes filmo formatas, siužetas ir įgyvendinimas yra parinkti itin plačiai auditorijai. Tai ir gangsterių filmas, bet nevisai. Ir komedija, bet tik iš dalies. Ir bajavykas, bet tik truputį. Jis gerokai lietuviškas ir pakankamai holivudinis, su Guy Ritchie ir Vytauto mineralinio prieskoniu. Ir dar – jis yra sodriai prifarširuotas satyros, tokiems susiraukusiems šmikiams, kaip aš. Tas paskutinis elementas buvo labiausiai netikėtas man, juo labiau nesitikėjau satyros tokiais kiekiais.

Bet ir gerai. Tegul pyksta. Tegul drimba putos iš tikrų lietuviškų nasrų, tegul piktinasi. Kuo jiems sunkiau gyventi, tuo laimingesnis aš esu. Svarbu tik, kad susimokėtų už bilietą.

p.s. ėt, kaip aš taip pamiršau! Be pasipiktinimo, yra ir tas dalykas, atsiskleidęs spaudos konferencijoje, kad mes iš filmų (kaip ir iš viso kito) tikimės kažko tokio – sustabdyti emigraciją ar ją paskatinti, skatinti turizmą, reklamuoti šalį… Nereikėtų. Filmas, jei yra pramoginis, yra pramoginis, o ne reklaminis. Be pramogos visa kita yra šalutiniai efektai. Bet Kultūros ministerijos ženkliukas leis kartoti ir šitą mantrą. Kartoti, kartoti, kartoti…