Žymės

, , ,

filme buvo naujų, netikėtų perzonažų. Montažas mano.

filme buvo naujų, netikėtų perzonažų. Montažas mano.

Filmo, kuris paliktų tokį menką įspūdį, teigiamą ar neigiamą, kino teatre nemačiau nuo tada, kai iš neturėjimo ką veikti nuėjome su tada dar gana šviežia brangiąja į „Horizontą“ („Skyline“, 2010)[imdb]. Tiesa, pastarasis buvo kažkoks vidutinės klasės hečbekas, o „Hobitas: Smogo dykynė“ („The Hobbit: Desolation of Smaug“, 2013)[imdb] – S klasės Mersas. Vieno salone girdimą kelio dundesį gali dar atleisti, kuomet kito – ne.

Čia, tiesą sakant, bandau sugalvoti palyginimų tokių, kokių dar nebūtų panaudojęs Adis[1], kurio recenzija įkvėpė mane pasisakyti. Nepaisant to, kad iš esmės sutinku su didžiąja dalimi jo išsakytų pastabų, bendru tonu ir išvadomis. Jei manęs kas klaustų, tai išties manau, kad tikroji šios dalies žvaigždė…

čia pat, ant akmeninių grindų plieskia baisi ugnies lavina. Tai Smogas!

Bent jau turėjo būti. Apie jį šiek tiek vėliau: filme buvo ir naujų, netikėtų personažų. Tokius, kaip Legolasas, tiesa, Peteriui Jacksonui atleidžiu. Jo buvimą galbūt būtų galima pateisinti giminyste su Taranduilu. Tebūnie ir vis į ekraną lendantis Radagastas Rudasis, su savo kalėdų senio rogėmis, kad ir kaip jis mane erzintų. Tesiverčia kontrabanda ir šiaip miesto sargyboje kapitonu tarnaujantis tyliai garsios kilmės Bardas. Žinoma, iš jo kilmės, įprastai, visą dvasią reikia išsunkti, suverčiant būsimą Smogo pragaištį kažkokiai peraugusiai ragatkei, nes gi P. Jacksonas nekenčia karalių, bet apie tai jau rašiau.

Elfė, kuri yra biesas žino kas ir veikia niekas nežino ką – čia yra riba. Nevisai suprantu tikslo, nevisai suprantu prasmės, iš to atsirandančios būtinybės sužeisti Kilį ir išskirti Torino kompaniją, „Mordoro strėlė“, staiga atelasas, kas čia per briedas, bliamba? Sakiau praėjusį kartą: istoriją parašė Tolkienas, efektus tekuria Jacksonas. Ne. Turi būti meilės istorija ar trikampis nesu tikras, turi būti kovos scenos kažkokios keistos Esgarote… Suprantu, čia vienu filmu yra per daug, tai reikėjo sugalvoti šlamšto, suprantu, moving on.

Bet kalbėjau apie Tolkieną, rašantį istoriją ir Smogą, pagrindinę šios dalies žvaigždę. Gėrėtis CGI slibinu būtų šiek tiek naivu, kaip džiaugtis, kad naujas Intel procesorius yra greitesnis, nei senas. Kas mane labiausiai sunervino (be Evangeline Lilly personažo), tai antros žymiausios mįslių mynimo varžybos „Hobite“. Pirmosios, žinoma, vyko tarp Smygolo ir Bilbo. Tačiau Bilbo pokalbis su Smogu taip pat labai svarbus. Ir puikiai sukaltas. Reikėjo tik pacituoti. Juk jo metu ne tik grakščiai sukuriamas pretekstas Esgaroto atakai, bet ir pradedamas piešti godumo žalos leitmotyvas, lėmęs kompanijos skilimą ir kaimynų tarpusavio vaidus. Bet ne, kur tau…

Vietoje to, hobitas nuo (stebėtinai dydį ir jėgą nuolatos keičiančio) slibino slepiasi lygiai taip, kaip nuo Nazgulo slėpėsi Frodas „Žiedų valdove“ ir bėgo, bėgo, bėgo… O Smogas, ta proga, būdamas senas ir galingas slibinas, yra priverstas bėgioti paskui kažkokį miškavaikį… Nu nejuokinkit. Tada kažkokios kalvės ir tonų tonas akivaizdžiai sveriantis Bomburas… Diskusija su Smygolu P. Jacksonui visai pasisekė, nes jis prie jos labai ir nelindo. Smogas, kita vertus, tapo dar viena žiaurių respublikonų auka, pajacu savo paties rūmuose, lakstančiu iš kampo į kampą kaip Tomas paskui Džerį.

O Arkenstounas – tai čia, suprask, džedajaus kardo gabaliukas, ar diskotekos šviestuvas, kad taip šviečia?..

Žodžiu, 4/10, jei turėsite progą, geriau žiūrėkite „Lenktynes“ („Rush“ 2013)[imdb].